Kultūra
10.01. Apie išmintį ir Dievą (Koks Jono Pauliaus II pasaulis?)
Alfredas Guščius
Šį rudenį pas mus apsilankė Popiežius Pranciškus. Mes jam negailėjome pagyrų ir negailėsime. Bet tuo pačiu metu ir mokslininko, Andre Frossard, Prancūzų Akademijos nario knyga „Jono Pauliaus II pasaulis“, leidyklos skirta „Popiežiaus Jono Pauliaus II – ojo vizitui į Lietuvą 1993 metais“.
Ji 1991 m. pasirodė originale ir 1993 m. Aldonos Merkytės išversta į lietuvių kalbą, turėjo didelį pasisekimą. Knyga nestora, parašyta palyginimų, gal pranašysčių, stiliumi, tekstas sukoponuotas iš 26 turinio skyrių, turinčių pavadinimus... Trumpučiame Prologe autorius pabrėžia: „Ši knyga, kurioje vienodai pateikta argumentų ir baimei, ir vilčiai, parašyta dviem spalvomis – juoda ir balta – po daugelio pokalbių su Jonu Pauliu II Romoje ir Castel Gandolfe“. Autorius prisipažįsta, kad „be vienos kitos išimties, jis negavo sutikimo popiežiaus žodžius rašyti „tarp kabučių“ , kadangi kiekvienas popiežiaus žodis įpareigoja Bažnyčią, o popiežiaus įpareigototi negali niekas“. Tai monotipinė autoriaus knyga, ne dialogo, ne popiežiaus ir autoriaus apamąstymų. Ir Andre Frossard atsiprašo už kai kur pernelyg polemišką knygos toną. „Be to, jo (popiežiaus – A. G.) mintis lengvai atpažįstama: jo spalvos ne tokios niūrios kaip autoriaus, žiūrint žmogišku žvilgsniu, eina į pražūtį“.
Popiežius Pranciškus
O ilgilesnėje Dedikacijoje autorius jau tiesiai kreipiasi į Šventąjį Tėvą ir mąsto apie Jo atsakymus apie didžiųjų pasikeitimų Rytuose priežastis. O vos šešių puslapių Dedikacijoje autorius kreipiasi į popiežių vėl apibendrintai: „Šventasis Tėve, kadangi Jūs Pats negalite, o ir to nuopelno pripažinti sau, kadangi Jūs pats nesate „popiežininkas“, tai „popiežininkais“ privalu būti mums“.
Toliau daroma bežodinė pauzė, kokių 1, 2, 3 sekundžių (skaitytojo kvapo pervedimui), kurioje jisai pats, įgavęs naują kvapą, sustos prie tolimesnio teksto minčių.
Knygoje pateikiamas apmąstymas tarp Evangelijos įstatymų ir tiesų, duodančių Bažnyčiai jėgą, ir suteikiančių popiežiui unikalią valdžią – valdžią trokštančią ne valdyti, o įtikinti, visada ginančią, niekados nesmerkiančią ir visur pasikliaujančią Šventojo Rašto , Evanglijos įstatymu ir sąžinės balsu. Taigi, toks evangelijos ir sąžinės tiesų priešpastymas, įterpiant yra sudėtingos ir kartu nuoseklios, knygos temų konstrukcija ir leitmotyvas. Dabartinis popiežiaus Pranciškaus vizitas į Pabaltyjį bei visa popiežinė veiksmo eiga turės progos dar vienos knygos atsiradimui.
Noriu pacituoti dar iš Andre Frossard knygos, iš jos pabaigos: „Paskutiniosios Jono Pauliaus II socialinės enciklikos eilučių išeitis taškas yra vienas: žmogus, jo asmenybė ir jo likimas...“
„Tos visuomenės, kuriose neatsižvelgiama į šį pradinį principą, vertos pasmerkimo arba jau pasmerktos“.
Toliau tęsiama po keletos pauzių:
„Kilni širdis gali, kaip ragina Kristus, atleisti savo broliui septyniasdešimt septynis kartus; valstybei niekados nekils mintis įtraukti į baudžiamąjį kodeksą tokią nuostatą, kad sumažėtų recidyvų“. Valstybės ir Dievo požiūriai priešpastomi, čia autorius įžiūri Bažnyčios tame vaidmeny silpnąją vietą: „Neatskiriama krikščioniškojo progresizmo ir integrizmo klaida yra žanrų painiojimas: ir vienas, ir antras per daug atiduoda ciesoriui, nors ir skirtingais motyvais“.
„Bažnyčia ne tik jaučia pareigą atiduoti ciesoriui tai, kas pažymėta jo atvaizdu, bet ir laikantis to pat principo, jis neturi jokios teisės į žmogų, nes žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą“.
O dabar norisi pacituoti paskutinįjį skyrių „Pasaulio būklė“, turintį 15 pauzių. „Leisdamasis nuo Alyvų kalno Jeruzalėje link aną dieną netvaraus triumfo dieną, jau prieš pat savo kančią, Kristus tartum pats savęs klausė: Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“.
„Klausimas nebuvo niekam skirtas, tačiau pasaulis jį suprato ir bijo išgirsti atsakymą“.
(Nes tai pagrindinis klausimas knygoje, ar bebus reikalininga religija ir Jėzus Kristus? – A. G....).
„Popiežius ne kartą yra man tai sakęs. Šiuolaikinis žmogus jau nebemano, kaip dar neseniai manė, kad bet kokia laisvė įsigyjama kovojant prieš Dievą, kad religija prieštarauja įgimtų gabumų išsiskleidimui ir kad intelektas prasideda ten, kur baigiasi katekizmas“.
Toliau po 3 pauzių autorius rašo: „Šiuolaikinio žmogaus klaida, - popiežius, man regis , sako „jo nuodėmė“ – yra ta, kad jis gyvena taip „lyg Dievo ir nebūtų“.
Dar po nedidelio teksto autorius pakartoja: „Šio pasaulio, gyvenančio „lyg Dievo ir nebūtų“, sveikatos būklė neguodžia“.
O dar po 12 pauzės autorius rašo vieną eilutę: „Popiežius nėra pesimistas“.
„Išsisėmę mąstytojai, kurie beįstengia vien jį kritikuoti, sako: „Jis lenkas“, o tai jų akimis žiūrint, tai reiškia, kad jis tegali eiti paskui įvykius, net kai jis yra juos pralenkęs“. Autorius mano, oponentai „nesuvokia jog tas faktas, kad jis yra katalikas slavas, gimęs Vakarų ir Rytų Europos sandūroje, suformuotas dvigubos – Romos ir Bizantijos – kultūros, jam leidžia ypač plačiai aprėpti pasaulio istoriją, kurios jis neskiria nuo išganymo istorijos: pirmosios triukšmas ir įniršis nesutrukdys išsipildyti antrajai.“
„Visados esti šventųjų“, - sako popiežius. Tarp jaunimo jis įžvelgia teikiančiųjų vilties. O mes ne visuomet pastebime; ir pasaulio chaose regi ženklų, galiojančių apie būsimąją pasaulio tvarką, kurios kontūrų mes dar nematome...“ Ir remdamasis Evangelijos posakiu apie „mažą garstyčios grūdelį“ , autorius palygina popiežiaus analogiją, kad kada nors iš to mažo grūdelio išaugs didelis medis, jeigu nesutrypsime jo vaikščiodami ir jei šiandieninės kartos nenorės ir rytoj gyventi taip „lyg Dievo ir nebūtų“...
„Be Dievo neapsieiname. Gyvenimas be tikėjimo neturi jokios aiškios prasmės, ir tuščias darbas jo vieton siūlyti mums kokias nors mintis ar sistemas: žmogaus intelekto niekados nepatenkins tai, ką gali sumanyti žmogaus intelektas. Būtent į šią neginčijamą tiesą ir skiepijamas tikėjimas“. Kadangi popiežius lenkas (dabar jau ir Šventasis – A. G.), tai autorius be savo įrodinėjimų tiesos knygoje pateikia gana platų istorijos žinojimą. Juk popiežius iš šalies, kuri daug metų buvo pakliuvusi į marksizmo, komunizmo pinkles. Tą autorius išnaudoja, pateikdamas įtikinamas marksizmo - leninizmo kritikos bruožus. Tai ir Chruščiovo, ir Brežnevo, ir Gorbačiovo siauro istorinio mastymo „blizgesys“, ir lenkų solidarumo, ir kitų laisvėjančių tautų patriotinio pakilumo momentai. Kur reikalingas autoriaus (skyriai „Masinis paneigimas“, „Žengimas vandens paviršiumi“, „Didysis egzorcizmas“ ir kiti), atsiranda Andre Frossard,o intelekto skrydis per ankstyvuosius amžius, baigiant Cezariu, Tacitu, ir baigiant E. Kantu... „Tačiau kaip nepakanka išstudijuoti tapybą, kad būtum tapytojas, ar fiziką – kad būtum fizikas, taip neužtenka teologijos studijų, kad būtum teologas. Reikia dar išstudijuoti Dievą“, - rašoma skyriuje „Masinis paneigimas“, o skyriuje „Blogis“ teigiama: „Jokia nauja laimė nepadėjo mums užmiršti, kad, atsiskyrę nuo Dievo, esame nelamingi“.
„Komunistinė sistema tikėjosi, kad jai pavyks atskirti dvasią nuo gyvybės, o mirė ji pati“.
Knygos recenziją baigsiu autoriaus citata: „Gorbačiovas, prieš vykdamas į Romą pas popiežių, nukeliavo ilgą kelią, tačiau nepriartėjo prie supratimo, jog toji laisvė, kuri yra asmenybės pagrindas, ateina iš Dievo“.
... Knyga išleista be priekaištų. Tą patį galima pasakyti apie leidimą, bet ir A. Merkytės vertimą; versta iš prancūzų kalbos, tekstas specifinis, stilius lakoniškas, netgi išlaikytos autorinės pauzės, padidinant knygos vertimo kokybę.
Atgal
.jpg)
(1).png)
