Kultūra
10.01.Žavi žemaitiškas peizažas
Julius Norkevičius
Du kart septyni? Tai ne užduotis patikrinti, kokios daugybos lentelės žinios. Šie skaičiai apibūdina į Vilijos Jackevičienės senelių sodybą Barvydžių kaime suvažiavusius kolegas dailininkus į kūrybinę stovyklą. Tiksliau jau į tradicinį plenerą „Šatrija“.
Sumanymas sukviesti bendraminčius bendram kūrybiniam darbui ir atokvėpiui gamtoje gimė, galima sakyti, atsitiktinai Vincui Jackevičiui, pagal diplomą aktoriui, dabar verslo žmogui ir nusipelniusiam meno veikėjui, kilimų audėjui, akvarelistui Anicetui Jonučiui gurkšnojant arbatą. Kilusiai minčiai abu be diskusijų pritarė ir tuoj pat pasiskirstė organizaciniais darbais. Pastarajam patikėtas pirmosios kūrybinės stovyklos dalyvių parinkimas ir sukvietimas. Vincui – visi buitiniai rūpesčiai.
Pats laikas sugrįžti prie skaičių. Paminėti septyni savotiškai įrėmina plenerą. Tiek dailininkų 2012 m. prieš Jonines susirinko į pušynėlio pašonėje rymančią jaukią Barvydžių kaimo sodybą. Tai plenero „meninis tėvas“ Anicetas Jonutis, Juozas Gecevičius, Ramunė Kmieliauskaitė, Antanas Kmieliauskas, Filomena Linčiūtė–Vaitiekūnienė, Antanas Razmus, Vygantas Paulauskas. Kontingentas kasmet keitėsi, bet niekada nebuvo mažiau nei septyni. Šiemet pirmą kartą susirinko dvigubai daugiau. Laikantis stebuklingojo skaičiaus septyni, dalyviai susiskirstė į dvi grupes. Vieni kūrė, ilsėjosi birželyje, kiti – liepą. Patys ištikimiausi – Anicetas Jonutis, Filomena Linčiūtė–Vaitiekūnienė, Antanas Razmus, Vygantas Paulauskas nepraleido nė vieno susibūrimo.
Plenero dalyvių pokyčiai nepriklauso jokiai formulei. Kartais tik vienas kitas naujas dalyvis. Pasitaiko, kai lieka tik pradinis branduolys. Džiugu, kad papildę skubančiųjų į Barvydžių būrį vėliau lieka nuolatiniai. Senbuviais save jau vadina Česlovas Polonskis, Laima Tamoševičienė, Valentinas Antanavičius, Kazys Kęstutis Šiaulytis. Tikriausiai tokiais taps ir šiemet papildę kūrėjų gretas juodosios keramikos specialistė Teresė Jankauskaitė, Olegas Olšauskas ir kiti. Ir jie, kaip ir plenero senbuviai Jackevičių sodyboje jausis savi. Tai suprantama – juk daugelio gimtinė Žemaitijos žemė. Kiekvieną savu daro ir šeimininkų paprastumas, nuoširdumas.
Koks svarbus, atsakingas pirmasis darbas laukė 2012 m. susirinkusių Barvydžiuose? Ogi sukurti stovyklos vėliavą. Šito ėmėsi Anicetas Jonutis, kolegų vadinamas plenero tėvu. Kiekvieną vasarą greta valstybinės trispalvės suplazda nemažas baltas audeklas, papuoštas Šatrijos piliakalnio kontūrais, kuriuos brėžia linksmai nusiteikęs simbolinis dailininkas su didžiuliu teptuku. Ir grakštus užrašas: „Šatrija“, kuris kasmet papildomas dailininkų suvažiavimo metais.
Kodėl kūrėjus taip traukia paslaptinga Barvydžių kaimo sodyba, baltais vandens lelijų žiedais pasipuošusios „Vinco marios“, kuriose oriai plaukioja žuvys? Nespėliokime. Į šį klausimą tiksliai atsako ištikima plenero dalyvė scenografė, tapytoja, pirmojo lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“ dailininkė Filomena Linčiūtė–Vaitiekūnienė:
– Mane nuolat lydi ciklas „Medžiai ir bokštai“, Vilniaus senamiestis, nuostabus visais metų laikais, – atvirauja pašnekovė. Kartu išreiškia įsitikinimą – Kūrėjo didžiausias mokytojas – natūra. Todėl peizažai, piešiniai gimsta ją stebint. Juk svarbiausia pamatyt.
O Barvydžiuose yra ką pamatyti!Piliakalnis, ežerų ežerėlių mėlynomis akutėmis nusagstytos, gojais, miškeliais papuoštos kalvotos apylinkės traukia kūrėjų akis, teikia kiekvienam ramybę ir kyla noras visa tai perkelti į drobę. Šitai primena sodybai patikėti saugoti kūriniai. Akvarelės, tapybos drobėse platus paletės koloritas išreiškia autorių ekspresiją įamžinant Barvydžių apylinkių peizažą. Nors kai kam plenero dienas sužadino praktiškesni užmojai. Štai Teresė Jankauskaitė vaikščiojo po pievas, pušynėlį ir rinko žiedus, žalumynus, kurie vėliau gulė į didesnius ir mažesnius vainikėlius. Paliekant jai stovyklą, trisdešimt vainikėlių papuošė prie „Vinco marių“ stūksančios pirtelės prieškambarį, virtuvėlę. Filomena Linčiūtė–Vaitiekūnienė, Anicetas Jonutis liaudiškais ornamentais, Zodiako ženklais padabino buvusios sodybos šeimininkės kraitinę spintą, skrynią. Svetainės stalo vidury atsirado Vyganto Paulausko sukurta žuvienei skirta stiklo vaza, papuošta vandens gėrybių motyvais. Nedidelį miegamąjį apšviečia Teresės Jankauskaitės stilingas juodosios keramikos šviestuvas. Svečius pasitinka išraiškinga Valentino Antanavičiaus išraiškinga žemaitės šeimininkės kompozicija iš skieto, šaukšto, kitų vietos buities rakandų.
Stovyklos „Šatrija“ 2018 dalyviai
Plenero dalyvių veiklą apibendrina Gražina Bulotaitė–Jurkienė lyriškais pastebėjimais: aukštų žolynų ir dūzgiančių bičių draugijoje, saugomi piliakalnių ir alkakalnių, senosios Šatrijos papėdėje kūrėm erdvę vėjams, mintims, svajonėms, laimei, liūdesiui, ramybei ir tylai.
Paskutinę dieną barvydiškiai, Luokės žmonės, svečiai iš Telšių kviečiami į tradicinę parodėlę susipažinti, ką per savaitę sukūrė. Patiems dalyviams, susirinkusiems į Barvydžius po metų, primins kolegos Antano Razmaus parengtas teminis kasmetinis spalvotas bukletas.
Nuleisdami stovyklos vėliavą, plenero dalyviai dėkoja Vincui Jackevičiui už pažintines išvykas po vaizdingas apylinkes bei miestelius ir miestus, Vilijai – už išradingas, gardžias vaišes. Abiem už nuoširdumą, globą. Ir primins, jog nekantriai lauks ateinančio birželio, kad vėl galėtų kartu susėsti prie didelio stalo, vakarais prie linksmai traškančio lauželio ir pajusti bendrystę. Pasidžiaugti, kad Barvydžiuose galima šį tą naudingo nuveikti.
Atgal
.jpg)
