Kultūra
10.04. Darbas provincijoje – „vykdyti savo pareigas”. Iš Antano Baranausko gyvenimo
Parengė istorikas Juozas Brazauskas
Mokytojas: Pagalvokite, kokia yra sunkiausia pareiga?
Mokiniai, jau pripratę prie mokytojo, diskutavo:
-Gal tai laikytis duoto žodžio,- sakė Monika. Mat, prisiminė Antano Baranausko dienoraštyje surašytas saviauklos taisykles.
- Darbuotis, ten, kur pasiųs vyresnybė?- netikėtai ištarė tylenis Vytautas.
- Manau, sunkiausia pareiga būti žmogumi. Skaičiau Justino Marcinkevičiaus mintis knygoje „Dienoraštis be datų”. Mokytoją tai dar labiau džiugino.
Baigęs Rumšiškių raštininkų mokyklą, 1853 m. vasario 12 d. Antanas Baranauskas buvo pasiųstas į Valstybinių turtų rūmus Kaune ir ten dirbo visą mėnesį raštinėje, laukdamas paskyrimo. Viršininkai pastebėjo, kad jis gerai atlieka darbą ir yra gero būdo. Be to, sužinojo, kad jis rašo eiles ir prašė duoti jas paskaityti. Pagaliau sužinojo, kad Valstybinių turtų rūmų prezidentas skiria jį raštininko padėjėju į Vainutą, Žemaitijoje. Antanas dar bijojo imtis raštininko, ar matininko, ar girininko pareigų. Jam užtektų raštininko padėjėjo vietos, kad tik arčiau Anykščių - jo tėviškės. Pažadėta po kelių mėnesių perkelti į Anykščius… Gimtųjų namų ilgesys neleido nurimti.
Prieš paskyrimą gavo vienos savaitės atostogas pas tėvus. Parvykęs sužinojo, kad Anykščių klebonas Ferdinandas Stulginskis ( 1820-1892), baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, vėliau Varnių kunigų seminarijos profesorius, Utenos dekanas, Anykščių bažnyčioje 1863 m. perskaitęs sukilėlių manifestą, nuteistas 8 metams sunkiųjų darbų kalėjimo ir ištremtas Usolėj, sugrįžus globotas A. Baranausko) norįs jį įstatyti į gimnaziją. Bet kaip?
Kliūtis buvo ta, kad baigęs valdžios lėšomis mokyklą, turėjo bent keletą metų atitarnauti. Jautėsi „savanoriškai įsmukęs į pinkles”, iš kurių negalima ištrūkti... Namuose baigė rašyti „Atsisveikinimą su Rumšiškėmis”. Patarė paduoti prašymą Rūmų prezidentui dėl atimto beržyno. Prikalbino visą apylinkę ir parašė prašymą jų vardu. Į Kauną vežė patys apylinkės žmonės. Skundų rašymas buvo svarbi lietuvių politinės kovos priemonė.
Perdavė mundurą persiūti į surduką (durtinis, frako kirpimo švarkas ilgais skvernais). Sekmadienį buvo bažnyčioje ir valsčiaus valdyboje. Kitomis dienomis rašė įvairius gyventojų prašymus. Ketvirtadienį rengėsi kelionei. Atvažiavo vežimas. Apėmė liūdesys, palikus gimtą kraštą.
Atsisveikinęs su tėvais, išsiruošė į tolimą kelionę. 12 val. nakties privažiavo Vainutą. Nesileido ilgai ilsėtis, prašė darbo ir savo tokiu uolumu kitus stebino. Dirbti pradėjo nuo gegužės pirmosios. Algos gaunąs tiek, kad nepakanka drabužiams ir apdarui. Dienoraštis liudija, kad iš tikrųjų teko daug dirbti, ypač rašant prievolių knygas. Po šv. Velykų vėl rašė prievolių knygas. Valsčių valdybose buvo vedamos net 28 knygos. Viskas buvo rašoma raštininko ir jo dar nepatyrusio padėjėjo. Ir dar nelabai gražia, neįgudusia rašysena su įmantriais rašto pavizginimais, užraitymais.
Kai ką rašinėdavo ir savo malonumui: vieną kitą eilėraštį lenkų kalba, laiškus tėvams, bet tik lenkiškai. Bet pamažu apima niūrios mintys, net gamta nemalšina aštraus skausmo. Užsimiršimui skaito knygas, vėl pradeda eiliuoti „ Naktis paliekant gimtinę”, bet nebaigė. Pabaigė tik rugpjūčio mėnesį.
Sekmadieniais ir kartais net šiokiadieniais lanko bažnyčią, bet vis dažniau vėluodamas ir išklausydamas“ tik pusės sumos”. Neniekino raštinės kolektyvo. Po darbo būta daug švenčių, vardinių, gimimo dienų, krikštynų, kurios cementavo Vainuto valsčiaus biurokratus.
Gegužės mėn. atliko moralinę ataskaitą: „Jau prabėgo žalias gegužis , o aš tarsi užmigdytas ir užkietėjęs bloguose įpročiuose. Nors kasdien artėju prie tos bekraštės amžinybės slenksčio, bet, nerūpestingas, suakmenėjęs, kasdien įpuolu į naujas piktybes”.
- Ar prisimenate Antano Baranausko saviauklos taisykles. Teko pridėti dar vieną, ko gero sunkiausią.
Per Sekmines pareiškė patvirtinąs visas savo saviauklos taisykles, surašytas sausio mėn. Rumšiškėse ir dar pridėjo naują punktą: „labiausiai vykdyti savo pareigas, nepasiduoti įpykiui, vengti ir kitų nuodėmių”.
Birželio mėn. moralinėje ataskaitoje vėl šaukia: „Kodėl netaisau savo gyvenimo? Nors tai paguodžia, nors nuteikia, bet mano sielai nelemta laimė, kasdienių nuodėmių prislėgta, jokios paguodos pasaulyje nejaučiu, širdies gilumoje šaukia jautrus balsas: „Kas pasitiki Dievu, niekados nežus. Tai mane džiugina ir guodžia, ir su gyvenimu mane sieja, jau matau, jaučiu vasaros grožybes…”.
1853 m. gruodžio 12 d. tėvas Jonas Baranauskas sūnui rašė į Vainutą:
„Taip pat prašau, mylimas Antanėli, atrašyk ir man nors keletą žodžių ir stenkis, kaip galėdamas, kad taptum raštininku, raportuok rūmams ir kad arčiau krašto gautum tarnybos vietą”. Šis laiškas rodo, kad buvo gerai suprantamos realios gyvenimo galimybės. Tad nori ar nenori Antanui teko išeiti visą neturtingų valstiečių gyvenimo mokyklą.
1853 m. rudenį iš Žemaitijos pasienio miestelio Vainuto Antanas Baranauskas rašė tėvui: ” Vainute nieko naujo negirdėti, tiktai dejavimai vėjo, genančio dangumi storus debesis, ir didelių liūties lašų šnaresys į didelius raštinės langus; nieko nematyti, tiktai nuolatinė pasienio horizontą dengianti migla, kurioje vos girdisi tolstantys aidai- prabėgančių kontrabandininkų ir juos besivejančių sargybos kareivių arklių kanopų bildesys. <…> Žodžiu, čia nieko gero: namuose - nuobodulys, gatvėse ir keliuose purvas iki kelių, miškuose - kontrabandininkai ir plėšikai , vienkiemiuose apiplėštų gyventojų aimanos, mieste - dejonės žydų, besislepiančių lūšnose nuo kiaurai geliančios drėgmės. Duona brangi. <…> Cholera, rodos, dar tebesiaučia kai kuriuose miesteliuose, o pas mus ir be jos dažnai ir apsčiai miršta bado išsekinti žmonės”.
Iš tikrųjų visą Lietuvą 1853-1885 m. apėmė choleros epidemija. Jai nepasibaigus, ištiko nederlius. Pasienyje plėšikavo Raudonkrūtinio, Apynėlio Čečoro ir kitų gaujos. Klestėjo kontrabanda. Kontrabandininkai vis labiau darėsi akiplėšiškesni. Ji net dieną be baimės, ginkluoti, rogėmis ar raiti, dideliais būriais pereidavo sieną. Iš Rytų Prūsijos grįždavo pabėgusių baudžiauninkų ir rekrutų grupės susidoroti su dvarininkais.
„Jau mano gyvenimas Vainute apkarto”- kartojo tėvams Antanas Baranauskas. Jauni, seni ir net mokiniai vilko per sieną dėžes. Nors krašte buvo draudžiama viešai pardavinėti „nuodus”, bet jie vilko iš anapus sienos. Kad išvengtų teismo, jie brendo į šlykščiausius nusikaltimus. Vos apsipratęs sugyventi su ta banda, jau buvo iš pažiūros laimingas, bet nežinojo dvaro, pataikavimo ir intrigų, dviprasmių žodžių, mirksėjimų, kaip žmogui pataikaujama, o paskui prisitaikius, apkaltinama.
Pagaliau visai atvirai pareiškė: „Vainute gyventi man darosi bjauru dėl pašalinių intrigantų niekšiškų paskalų, kurios mane varyte varė iš mano vietos” Puolęs užkirsti kelią kontrabandininkams, Antanas atsitrenkė į ištisą suokalbių, klastų sistemą, kurios veikėjais pasirodė ir aukštesni pareigūnai. Jaunasis raštininko padėjėjas liko vienas, apkaltintas takto ir diplomatijos stoka…
Apkartę Baranausko laiškai tėvams liudijo jo beviltiškas pastangas nesitaikyti prie mažo miestelio aplinkos nerašytų ir su sąžine nesuderinamų įstatymų. Priešingai, jis idealizavo gyvenimą tėviškėje: „Kokia palaima ir paguoda kaimiečiui dirbti žemę, kurią dirbo jo tėvai ir protėviai, žemę, kurioje liko pėdsakai ir kuri aplaistyta jų prakaitu, sėsti už stalo, už kurio kūdikystėje su broliais ir seserimi apsupdavo ratu tėvus, o dabar patys panašiai apsupti savo vaikų. Ramiai ir vietoje leisti savo trumpo gyvenimo dienas, kelis kartus per metus aplankyti savo garbingus protėvių kaulus - žodžiu, gyventi gamtos prieglobstyje, nuo pirmykščio nekalto žmogaus mažai kuo besiskiriančioje būklėje. Ar gali būti, o Mielieji Tėveliai, didesnis malonumas ir laimė pasaulyje, kaip turėti gryną sąžinę? Garbingas kaimietis niekados jos nesuterš, nebent tik pokštais”.
Mokytojas: Antanas Baranauskas kaip ir Simonas Daukantas Daukantas idealizavo Lietuvos praeitį, skelbė gamtos ir žmogaus harmonijos idėją, bet idealizuojama praeitis priešpastatoma XIX a. pirmos pusės tikrovei, siekiant išsivaduoti iš tautinės (rusų valdžios) ir socialinės ( baudžiavos) priespaudos. Daukantas rašė tais laikais, kai baudžiava buvo sunkiausia. Carinė priespauda dar labiau Lietuvą užgulė po pralaimėto 1863 metų sukilimo.
Ar lengva aukštaičiui buvo priprasti prie gyvenimo žemaičių žemėje?
Poetui Vainutas buvo svetima žemaičių žemė. Kodėl? Kas tai lėmė?
Vainute reikėjo susitapatinti su vietiniu gyvenimo būdu (žemaičių gyvenimo būdu, jų kalba, net humoru, kontrabanda, valdininkų dviveidiškumu darbe, arogancija silpnesnio atžvilgiu, namuose kortavimas su draugais, smuklės lankymas). Jaunas, jautrus ir neturtingas Antanas niekur nuo tokio gyvenimo negalėjo pasislėpti. Gyvenimas jį rinkosi daugiau negu jis gyvenimą. Gyvenamoji aplinka, viršininkų manieros nieko gero nemokė. Kitoks žemaičio grožio jausmas ir kitokia jo išraiška buvo Antanui sunkiai suvokiama (pvz. apie lakštingalos čiulbėjimą: „ale luo kap kales”). Žemaičio pasigrožėjimas lakštingalos čiulbėjimu reiškiamas gana stačiokiškai. Aukštaičiai subtiliau jautė gamtos grožį. Sunkiai suprantamas buvo ir žemaičių užsispyrimas laikytis savo. Žemaičių kalba- vaikui ar gyvuliui sakant tą patį „ėsk”. Neišgirsi subtilesnio „valgyti”, „žiaumoti” ar „sprogti”. Žemaičių kalba jam atrodė „kai kokių pusbernių”…
Nelipšnus žemaičio būdas, kaip žinia, buvo sąlygotas jų izoliuotumo ir uždarumo iš kovų su kryžiuočiais. Brangiai kainavo valdininko išorinis blizgesys- oficialiai reikalaujamiems drabužiams teko pakloti metinį atlyginimą. Tokia biurokratinė situacija reikalavo susirinkti pragyvenimui pinigų iš kyšių ir kitokių suktybių…
Su tuo Antanas Baranauskas nenorėjo susitaikyti. Iš čia ir skundas savuoju likimu, ir neviltis bei naujų saviraiškos kelių ieškojimas. Gintis nuo „juodų minčių” matant „juodžiausių spalvų savo ateitį”, kurią žadėjo „juoda ir baisi mano lemtis”, gelbėjo kūryba. Laiškuose ir dienoraštyje kartojasi mintys apie lemtį, moralę, aukštesnių vertybių likimus, visuomenę arba draugijinį gyvenimą.
- Perskaitykime šias eilutes. Ar radote atsakymą į mano iškeltus klausimus?
„Kiekviena gera ar bloga aplinkybė (bet dažniausiai bloga) palieka manyje savo žymę, ir todėl žmogus labiau priklauso ne tik nuo gerų pagrindų, bet ir nuo draugijos, kurioje atsiduri. Dorų žmonių draugija žodžiu ir pavyzdžiu žmogų traukia į dorą, bloga - sugadina paskutinius geros prigimties pagrindus, jeigu jų dar buvo. O jeigu nebuvo, ir jau galutinai sugadinta dvasia duoda energijos ir drąsos klimpti vis gilyn į kaskart didesnius neteisėtumus, suranda vis geresnę priedangą ir mažiau pakaltinamas priežastis. Man gi padėtis ir tokio luomo žmonių draugija Jums labai gerai žinoma - reikia tik vieną valandėlę visai užmiršti Poną Dievą, o vėliau niekas ( išskyrus tik bažnyčią) nei primins, nei pačiam nekils noras ar mintis...”
-Štai dar vienas pastebėjimas:
Paskutiniame laiške iš Vainuto Antanas Baranauskas rašė: „ Bet aš be dvaro manierų, tik paprastos, nuoširdžios sielos, išėjau į pasaulį nemokėdamas nei nutaisyti kuklų veidą, nei mandagiai paberti komplimentų, nei lankstytis, nei aukšto kalbos tono, nei akyse meluoti, o nusisukus išjuokti. Todėl jau pirmame žingsnyje matau esu prastas kaimietis be jokio patyrimo, jaunystė be praktikos <…>.
- Ko pasigedo Antanas Baranauskas provincijoje?
Aukštesnėmis vertybėmis pasidabinusios visuomenės nematyti. Siekis tapti tos visuomenės nariu lieka nepatenkintas, o pesimizmas ir neviltis tik didėjo. Vėl apgailestaujama, kad prastas išsilavinimas ir manieros yra kliuvinys į geresnę gyvenimo kokybę. Antanas Baranauskas aiškiai mato, ko jam trūksta, bet nežino, kaip įgyti visa tai, kas labiausiai vilioja.
-Kaip galima būtų apibūdinti mažo provincijos miestelio gyvenimą Antano Baranausko pavyzdžiu? Mes juk taip pat gyvename provincijos? O gal provincija yra ten, kur niekas nevyksta? Ką savo dienoraštyje Jūs įrašytumėte?
Trumpam mokytojas atsikvėpė. Susimastė, ką mokiniai parašys…
…Praėjo metai. Tolesnė valsčiaus raštininko karjera klostėsi įprastiniu būdu. Laukta patogesnė darbo ir gyvenimo vieta, protekcijų paieška ir laukimas blaškantis nuo raštinės prie karčiamos, nuo jausmus pakeliančių knygų prie klajonių miškais, riešutavimo ar žvejybos, nuo draugystės prie skausmingų intrigų, užgaunančių jautrią ir romantišką asmenybę.
Jis jautė didelius sąžinės priekaištus, kamavosi, nesusilaikydamas nuo didesnės taurės gėrimo ar praleistos nakties prie kortų stalelio. Margaspalvis provincijos miestelio gyvenimas tapo atgrasus. 1854 m. kovo mėn. rašė prašymą Valstybinių turtų rūmams, kad paskirtų raštininku į Anykščius. Vasarą tikisi sulaukti naujo paskyrimo.
Apkaltintas lengvapėdiškumu, neapdairumu, tinginiavimu, 1854 m. vasarą Antanas Baranauskas perkeliamas į Raseinius, XIX a stambų apskrities miestą. „Štai man paskyrė raštininko vietą. Rodosi, jau baigėsi liūdnas ir prasideda linksmas laikas .<…>Dabar mano likimas nusistos. Dabar manęs laukia malonus darbas, laukia ir stropios pareigos,”- džiaugėsi Antanas Baranauskas. Eilėraštyje išdidžiai deklaravo: „Mano tikslas- nesutepta garbė, išvengti žmonių apkalbų. Tikslas - mūsų mylima Tėvynė ir už ciesorių liejamas kraujas, nesigailint nė galvos”.
Dienoraštyje rugsėjo 5 d. atsirado įrašas: „ Ilgam ir blausiam nuobodžiam gyvenimui praslinkus, Raseiniuose mano širdis pajuto tikrą gyvenimo skonį, širdies skausmo plėšyta siela patyrė tai, apie ką tiek ilgai svajojo - laimę pasaulyje ”.
Kas tuo metu atsitiko, iki šiol neaišku. Dienoraštyje atsirado dviejų su pusę mėnesių spraga. Išplėšyti lapai slepia paslaptį, kurios jau niekas neįmins… Įstojęs seminarijon ar vykdamas akademijon, dienoraštį su kitais savo rankraščiais A. Baranauskas atidavė tėvams. Vargu ar kada nors jam pačiam kilo noras knaisioti juose. Kyla įtarimas, kad tai galėjo padaryti namiškiai, saugodami A. Baranausko garbę. Tėvų žinioje dienoraštis gulėjo iki 1910 m., kol jį paėmė dr. Jonas Basanavičius saugoti.
Praslinkus porai savaičių eilėraštyje kolegai pasipylė tie patys būkštavimai dėl neaiškios ateities, netikra viltis: „ Gal ištrūksiu iš tų pragaro replių? ”
Rugpjūčio 18 d. Antaną išleido savaitei atostogų pas tėvus:
Savaitę viešėjo namuose, bet, praslinkus malonioms viešėjimo akimirkoms, atėjo lemtingas išsiskyrimas. Prieš saulėtekį išvažiavo graudžiai atsisveikinęs, niekaip negaliu sulaikyti dviem upeliais besiliejančių ašarų.
Po ilgų dvejonių Antanas Baranauskas vėl įteikė naują prašymą skirti raštininku Panevėžio apygardoje. Dar vieną prašymą parėmus pinigais, Kauno Valstybinių turtų rūmai lapkričio mėn. rašo jam paskyrimą į Užpalius. Tačiau čia pat pasijuto nuskriaustas, jis skundžia apygardos viršininką aukščiausiai instancijai melsdamas teisingumo. Buvo žadėtas Surviliškis, bet pasirodė, kad ir ten nėra vilties persikelti. Staigi liga paguldė jį į ligoninę. Viskas nuėjo vėjais.
Antanas Baranauskas, 1878 m.
1855 m. Antanui Baranauskui ėjo dvidešimt pirmieji metai. Bet jo gyvenimo reikalai buvo susipynę. Dienoraštyje atsiranda eilutės: „Nerūpestingai džiaugsiuos palaimintomis akimirkomis. Arba pakelsiu nepelnytą smūgį ”. Laukė galutinio paskyrimo. Kovo mėn. vėl prašė išleisti pas tėvus šv.Velykoms.
- Atkreipkite dėmesį, kaip keitėsi Antanas Baranauskas, jo pasaulėžiūra?
Iš Baranausko dienoraščio ryškėjo būsimojo valsčiaus „pono” portretas. Nepaisant konfliktų, auga jauno valdininko pasitikėjimas savimi, jis išnaudoja savo tarnybinės padėties pranašumą: prikiša Anykščių valsčiaus viršaičiui, kad „nelabai paiso mano namiškių reikalų”. Rašo apygardos viršininkui tėvo vardu prašymą, kad panaikintų sodybą kertantį kelią. Dienoraštyje atsiranda naujų „aukšto lygio” dalykų: per Velykas jie su broliais „vizituoja” pažįstamus, po vakarienės kalbasi su namiškiais „religiniais filosofiniais klausimais”.
Pagaliau 1855 m. balandžio mėn. 3 d. per Atvelykį A. Baranauskas gauna naują paskyrimą į trečią tarnybos vietą trečiais darbo metais. Ir šį kartą neatsižvelgta į prašymus skirti jį arčiau tėviškės. Dar norėta pasilikti jį Raseiniuose, kiti galvojo apie jo pasiuntimą į Skirsnemunę ar Kvėdarną.
Jis nukeliamas į nedidelį Sedos miestelį - vėl raštininko padėjėju. Atkakliai siekęs karjeros - raštininko vietos ir padoresnės algos, jis atsisakė Viešvėnų raštinės, pabūgęs nesusidoroti su pareigomis. Sutiktas apygardos viršininko pavaduotojas P. Puzyrevskis jam pareiškė, nejaučiąs jokios neapykantos dėl skundo ir atleidžiąs už teisybės ieškojimą, bet patarė ateityje būti apdairesniam. Net pripažino, kad praradę gerą raštininką. Sunku nustatyti, kiek jo žodžiuose būta nuoširdumo ar meilikavimo…
Po kelių mėnesių, praleistų Raseiniuose, pagaliau pasirodė naujo gyvenimo prošvaistė. Jis gavo paskyrimą į Sedą - bažnytkaimį Telšių apskrityje. Į naują vietą keliavo pro Varnius ir Telšius. Žavėjosi Žemaitijos aukštumomis. Jos priminė Šventosios pakrančių peizažą. Vien dėl to pamilo Žemaitiją.
„Kaimo laisvė ir pareigos, nors darbo daug, bet be rūpesčių, o gal taip pat visur graži gamta, o tikriausiai turbūt visa tai kartu”.
A. Baranauskui sugrąžino pusiausvyrą, darė ne tokį staigų jo būdą. Toji idilė trūko tik pusantro mėnesio - 1855 m. birželio 11 d. A. Baranauskas prieš jo valią iškeliamas jau į Skuodą savarankiu sekretoriumi.
Jame Baranausko laukė ne tik naujos atsakingos pareigos, bet ir apleistas raštinės darbas, dideli įsiskolinimai, griežta pasų tvarka, aukštesnių valdininkų vienašališkumas, valsčiaus vyresnybės piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, net atviros vagystės, paslaptingas Telšių apygardos viršininko P. Vilgockio persekiojimas ir tykojimas kur nors pakenkti ir noras duoti pajusti savo persekiojimo rezultatus.
- Nedaug trūko, kad Antanas Baranauskas vos neatsidūrė kalėjime ar net Sibiro tremtyje. Kodėl?
Apygardos viršininko savivaliavimas buvo beribis: kartą negaudamas iš naujo raštininko kyšių, įsikarščiavęs norėjo jį nubausti rykštėmis Baranauskui nusimetus mundurą… A. Baranauskas pasiruošė gintis peiliu ir viršaitis tik paskutinę akimirką atlyžo. A. Baranauskas vėliau broliui Anuprui prisipažino, kad tik per plauką neišsipildė Anykščių mokytojo Lebedevo pranašystė. Jei viršininkas būtų jį palietęs, A. Baranauskas jį vietoj būtų nudūręs ir iškeliavęs Sibiran…1857 m. P.Vilgockis ir jo padėjėjas buvo atleisti.
Skuode Baranauskas pateko į tokią sudėtingą situaciją, kai, jo paties žodžiais, jį malė „visi likimo ratai”, ir daužė „ griausmas po griausmo”, tarsi bandant, „kiek gali pakelti mano jėgos”.
- Kas galėjo įkvėpti būsimą poetą? Gamta, niūri kasdienybė, o gal užgimusi meilė?
Skuode išgyvenęs ir puikių akimirkų, apie kurias „galima tik svajonėse sapnuoti”. Per Šventosios Dvasios Atsiuntimo atlaidus gegužės 15 d. A. Baranauskas susipažino su Telšių Valstybinių turtų rūmų raštininku Platonu Borisevičiumi, dideliu literatūros mėgėju. Jo žmona Teklė Borisevičienė paėmė jo eilėraščių sąsiuvinį parodyti seseriai, jaunai poetei Karolinai Praniauskaitei.
Jau kitą dieną Karolina Praniauskaitė Antanui Baranauskui atsiuntė eilėraštį“ Šventos Dvasios atsiuntimai”. Po poros dienų K.Praniauskaitė atsiuntė Antanui savo eilėraščių sąsiuvinį ir antrą jam skirtą eilėraštį „Jaunajam Poetui”. Karolina kreipiasi į Antaną žodžiais: „Broli Kristuje, nors tavęs ir nepažįstu ”.
Paprasta eilių intonacija, aukštos krikščioniškos mintys, gilaus tikėjimo, vilties ir meilės žodžiai tose eilėse galingai įstrigo Antano Baranausko širdyje. Taip užsimezgė poetinių sielų draugystė. Karolina Praniauskaitė buvo pirmoji moteris, įrašyta į lietuvių literatūros istoriją, palikusi lemiamą pėdsaką A. Baranausko biografijoje.
Taigi viską atpirko pažintis su romantiškų polėkių jauna telšiške poete Karolina Praniauskaite, pirmas rimtas jo kūrybos pripažinimas ir paskatinimas. Prieš Antaną Baranauską atsivėrė nauji horizontai. Tai buvo audringų Antano Baranausko išgyvenimų laikai. Jie jau išnyksta iš dienoraščio puslapių ir atsiranda poetiniuose tekstuose.
- Užverskime Antano Baranausko dienoraščio puslapius. Juose nieko naujo nerasime. Teks skaityti poetinius tekstus. Gimnazistai neramiai sujudo.
- Skaitymas šiais laikais vienas sunkiausių užsiėmimų. Mokiniai sunkiai atsiduso. Ginčytis buvo beprasmiška.
Atgal
.jpg)
