Kultūra
10.05. Irenos Vyšniauskaitės-Šuminienės gyvenimo ir kūrybos šviesos atspindžiai
Birutė Silevičienė
LKRS ir valdybos narė
M. ir J. Šlapelių muziejuje vyko žurnalistės Irenos Vyšniauskaitės-Šuminienės knygos „Antanas nuo Baluošo" sutiktuvės.
Žurnalistė, pedagogė, Tėvynės pažinimo draugijos narė Irena Vyšniauskaitė-Šuminienė spaudoje bendradarbiauja nuo 1970 m. Dirbo radijo laidų redaktore, VU Istorijos fakulteto Žurnalistikos katedroje, Lietuvos ypatingajame archyve, kitur. Pastaruoju metu talkina leidžiant Tėvynės pažinimo draugijos „Tautotyros metraštį“, publikuoja apybraižas, reportažus.
Itin kūrybinga, darbšti, jos eilėraščiai skleidžiasi tarsi gėrio sparnai.
Be anksčiau išleistų knygų, šiais metais pasirodžiusi jos nauja knyga „Antanas nuo Baluošo“ apima ir didžiąją dalį Antano Šumino kūrybinio palikimo.
Renginio dalyviai
Netrūko prisiminimų ir gražių žodžių
Gerą nuotaiką dovanojo Andriaus Pleškūno smuiko skambesys
Renginio dalyviai prie M. ir J. Šlapelių muziejaus. Nuotraukos iš Birutės Vijeikienės archyvo
Knygos sudarytojos žodyje I.Šuminienė rašo: „Mes buvome „plunksnos broliai“. Jis, galima sakyti, pasirinko mane tokią - rašančią. Kad geriau jį suprasčiau. Bet išliko daugybė jo nespausdintų kūrinių, kuriuos jis dėjo ir dėjo į krūvą. Lyg sąžinės priekaištas gulėjo jie neparuošti spaudai visus tuos septyniolika metų po jo mirties. Gal jie nebuvo verti pagarsinti? Gal? Bet aš ryžausi parodyti žmogų, kuris, vaikštinėdamas po Lietuvos miškus, sudėjo šitiek meilės, kančios ir ilgesio į savo gyvenimą. Norėjau, kad ir kiti tai pajustų. Geidžiau parodyti kaip paprastas kaimo vaikas, taip tyliai paslaptingai jautė kiekvieno paukštelio ulbesį, margosios karvutės mūkimą. Neveltui jis buvo paženklintas – turėjo būti kunigėliu. Bet netapo...
Toksai jau tas gyvenimas – nesibaigiantys susitikimai kryžkelėse, kai vienas gyvenimas netikėtai užkliudo kitą gyvenimą.
Kodėl aš parašiau šią knygą? O gal todėl, kad pajutau, jog mano gyvenimas čiuožia nuo „stataus kalno“. Todėl, kad dar ne viską pasakiau. Kad negalėjau pasipriešinti savo prigimčiai, nemokėjau tylėti!
Negalėjau savęs išjungti, užgesinti. Gal todėl, kad Angelas sargas vis dar stovi už mano pečių? Gal tai atskridęs paukštis iš Dangaus? Gal?“
Šviesiai I.Šuminienės knygą pristatė prof. Ona Voverienė, palyginusi ją su A.Baranausko „Anykščių šileliu“, K.Donelaičio kūryba.
Šiltų žodžių negailėjo mokslininkas bibliotekininkas, bibliografas Vytautas Rimša, kalbos redaktorius Jonas Varanauskas, poetė Zita Čepulytė, Vanda Notkuvienė, dr. Kazys Račkauskas, kiti.
„Ji viską mokėjo, puikiai fotografavo, geriausiai valdė naujausias technologijas. Tokią talkininkę buvo sunku paleist, reikėjo surinkti visus jo parašytus darbus, aplankyti Baluošą, Šuminus“, - kalbėjo knygos autorė, nuoširdžiai dėkodama už pagalbą A.Šumino anūkei Birutei Vijeikienei. Prisiminimais dalijosi A.Šumino sūnus, broliai, jų žmonos.
Džiugu, kad I.Šuminienė išsaugojo vyro kūrybą, kuri išėjo į šviesą knygoje „Antanas nuo Balaušo“. Pastatytas didis paminklas! Jo sukurti posmai skambės mūsų širdyse, tai puiki dovana Lietuvos 100-mečiui.
O Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro smuikininko Andriaus Pleškūno atliekamai kūriniai susitikimą padarė dar labiau šventišką.
Atgal