Kultūra
10.05. Pauliaus Širvio meilė išėjo, o skausmas liko...
Reda Kiselytė
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkė
Kartais žodžiai liejasi ant balto popieriaus lapo, o kartais jie springsta gerklėje, bet pratrūksta ir prabyla. Šiandien gyva poeto Pauliaus Širvio poezija, leidžiamos knygos, apie jį iš lūpų į lūpas jau skirtingų kartų žmonės pasakoja linksmas, o kartu ir skaudžias istorijas. Literatūriniuose šaltiniuose vis neužmirštama poeto P. Širvio ir paprastos kaimo merginos Alfonsos Žegliūnaitės – Liolienės meilės istorija. Rugpjūčio pabaigoje į Amžinybę iškeliavo poeto meilė, ją pažinojusių aplinkoje ji dažnai buvo vadinama, tiesiog Alpunyte. Artimai pažinojau šią moterį. Po jos mirties buvo sunku rašyti, liūdesys dar nesusigulėjo, niekaip dar ir dabar negaliu susitaikyti, kad šios moters jau nebėra. Negaliu patikėti, kad pravėrus šios šeimos būsto duris, Alpunytės balso jau nebeišgirsiu...
Viešint Vilniuje, daug tenka bendrauti su žurnalistu, rašytoju Jonu Laurinavičiumi. Tai sklidina faktų, kraštotyros informacijos ir įdomių istorijų asmenybė. Su šiuo žmogumi esame daug kalbėję apie poetą P. Širvį, o aš gerbiamam Jonui ne kartą esu priminusi faktą, kad šalia Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio gyvena buvusi P. Širvio meilė. Aktyvusis žurnalistas J. Laurinavičius puoselėjo viltį, kad dar kada nors susitiks su A. Žegliūnaite – Lioliene. Gyvenimas savo kubelius sudėliojo kitaip... Gerbiamas žurnalistas paskatino mane parašyti straipsnį apie kraštietę, nors tą padaryti liepė ir širdis, bet iš šio žmogaus gavusi palaikymą, pajutau dar didesnę atsakomybę, o kartu ir pasitikėjimą, kad šia tema rašyti galiu. Kai dėliojau mintis, galvojau apie velionę Alpunytę. Kažin ką ji man pasakytų už straipsnį? Tikriausiai kaip visuomet, į mane žvelgtų gėrio kupinomis akimis, ilgai tylėtų ir ištartų: „Vaikel, gal nereikėjo apie mane rašyti ?“. Kas žino... Gal iš nuostabos baikščiai spindėtų akys, o krūtinėje spurdėtų širdis. Kaip tuomet, kaip jaunystėje...
Tegu neįsižeidžia tie žmonės, kurių nepakalbinau, visko aprėpti neįmanoma. Norėjosi, kad mintys nesikartotų, kad naujomis spalvomis sužydėtų širviškos meilės akcentai, jaunų ir mano kartos žmonių lūpomis.
Vilkolių kaimas, kuriame prabėgo gerbiamos Alfonsos nemaža gyvenimo metų atkarpa, priklauso Čedasų parapijai. Šios parapijos kunigą Virginijų Šimukėną siejo gražūs bendravimo saitai su Alfonsos ir Vlado Liolių šeima. Dvasininkas skaudžiai sutiko žinią apie Alfonsos mirtį. Jis prisimena: „Keletą kartų teko lankytis velionės namuose. Kiekvieną kartą abu su vyru, manęs laukdami sukurdavo šiltą ir malonią aplinką. Nesinorėdavo išeiti iš šių namų, rodos, nesitiki, kad jau nebe viena valanda praslinko... Turėjo ir nestokojo subtilaus humoro jausmo ši moteris, iš jos kalbos pabirdavo gilios gyvenimiškos istorijos, jausdavosi nuoširdi, be grimasų šypsena. Gili moteris buvo...
Taip jau susiklostė, kad apie jos mirtį sužinojau pavėluotai. Vis praslenka matyti bendravimo vaizdai, suvirpa širdy netekties virpuliai. Savyje jaučiu kaltę, kad buvau planavęs jų šeimą aplankyti, bet, deja... Niekas dar žemėje nepasirašė su Aukščiausiuoju gyvenimo trukmės dokumento, dar niekas... Tuo Dievas ir yra patrauklus, kad duoda kiekvienam begalinę laisvę su atsakomybės ataskaita.
Slegia mane artimų – pažįstamų netektys... Norėdamas ištaisyti ar atitaisyti savo planų neįgyvendinimą, paaukojau už velionę Alpunytę trejas Šv. Mišias, tikiu, kad ji jau Aukščiausiojo glėbyje. ATA jai“.
Kai gyvenome jau naujų mokslo metų nuotaikomis, į gimnazijos skaityklos Lituanistikos centrą užsuko pavasarį baigę šią įstaigą, buvę aktyvūs lankytojai, tai Evelina Jasiulionytė ir Dovydas Trumpa. Man šie jauni žmonės atrodė pakylėti nuo žemės. Jie buvo labai laimingi, švytėjo jų akys. Kai kalbėjomės, Evelina ir Dovydas planavo vykti į Vilnių. Man pačiomis gražiausiomis spalvomis švytėjo jų nuoširdus ir atviras bendravimas. Tuomet dar kartą prisiminiau mūsų poeto P. Širvio eilėraštį „Prie pasakų miesto“
Evelinai ir Dovydui pasiūliau pamąstyti apie P. Širvio minėtąjį tekstą. Jaučiau Evelinosstilių, kuris dar taip neseniai jautėsi gimnazijoje. Ji rašė: „P. Širvio eilėraštis be galo ilgesingas - aiškiai matyti, jog Vilnius poetui buvęs labai artimas, širdžiai mielas ,,pasakų miestas". Prie jo eilėraščio žmogus laukia savosios meilės, tos vienintelės, kurią, viliamasi, Nerimi atplukdys mažas laivelis. Lai viliokę mergelę laivelis neša tolyn, gluosniu rymantis lyrinis subjektas laukia tos, kuriai atplaukus dainos atsišauks viena kitai. Meilė - gilus, brandus jausmas, ir P. Širvys žodžius jam aprašyti renka subtiliai, su ilgesio atspalviu. Galbūt dėl šios priežasties jo eilėraščiai šiandien taip lengvai virsta dainomis, nesunkiai įsimenamomis ir plačiai dainuojamomis...“
Bendraujant su Dovydu ne kartą pastebėjau, kad jis labai myli savo artimus žmones. Jis visada subtiliai moka pasidžiaugti savo mamai apie spaudoje išsakytus savo mintis, apie gyvenimo sėkmes ir naujus užmojus. Jaunuolis teigia: „P. Širvio eilėraščio „Prie pasakų miesto“ pradžia manyje sužadino nuoširdų ir itin jautrų namų ilgesio jausmą. Nesvarbu ar tai būtų minimas Rokiškis, Vilnius, ar koks kitas kraštas, "pasakų miestas" man asocijuojasi su namais, o namai man visuomet išliks šiltas mylinčios Mamos glėbys. Kraštiečio P. Širvio mintys sraunia ir vingiuota Nėries vaga nuplukdė mane tiesiai pas laukiančią ir su plačia šypsena pasitinkančią Mamą“.
Alfonsa Žegliūnaitė - Liolienė.Nuotr. iš Rokiškio r. savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos archyvų
Skaičiau šių jaunų žmonių mintis ir džiaugėsi širdis, kad jie atsiveria labai nuoširdžiai, kad meilę moteriai jie piešia pačiomis šviesiausiomis spalvomis.
Rokiškio r. savivaldybės meras Antanas Vagonis dažnas svečias gimnazijos skaityklos Lituanistikos centre, organizuojamuose renginiuose, mielai bendrauja su Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) Rokiškio skyriaus nariais. Rajono vadovas mėgsta susirinkusiuosius nustebinti poezijos posmais. Žinodama mero gebėjimus, meilę poezijai ir aktyvų dalyvavimą renginiuose, jo paklausiau, ar netikėtai paprašytas jis galėtų padeklamuoti kraštiečio poezijos? „P. Širvio tekstų galėčiau padeklamuoti ir visai netikėtai užkluptas, kuriuose vyrauja meilės moteriai motyvai. Kūriniai yra kiek skaudoko turinio. Tai: “Padavėja” ir “Kaip saulės” ir kiti. Aš manau, kad P. Širvio meilės buvo nesėkmingos, gal mylėjo ne taip, o gal įsimylėdavo ne tas. Žinant jo gyvenimo būdą, manau jis sutikdavo labai įvairių moterų, kurios jį skaudindavo. Poetas turėjo labai jautrią sielą ir mylėdavo visa širdimi, todėl išdavystės jį labai skaudino, taip ir prisikviesdavo “Pegaso” žirgus... Džiaugiuosi dar ir tuo, kad mūsų rajone gyvas poeto P. Širvio atminimas, gražia tradicija tapo „Širvynė“ – renginys Degučių kaime (Obelių seniūnijoje). Šventės esmė, kad žmonės dar ir šiandien P. Širvį tebemyli, iš jų lūpų liejasi poezija, skamba dainos pagal poeto žodžius,“ – kalbėjo rajono vadovas.
... kad poeto P. Širvio poezija gyva – liudija dar vienas faktas, tai per miesto gimtadienį, vykęs „Poezijos kampo“ atidarymas prie Rokiškio kultūros centro. Renginį vedė Lietuvos žurnalistas, skaitovas Juozas Šalkauskas. Savo repertuare svečias neapsėjo be P. Širvio eilėraščių. Skambus gerbiamo diktoriaus balsas užbūrė auditoriją, o rokiškėnai net nebeįsivaizduoja renginių be P. Širvio poezijos.
Unikalioje gimnazijos leidinių su autografais kolekcijoje svarbūs kunigo, poeto Justo Jasėno dovanoti leidiniai. Dovanotame miniatiūriniame poezijos rinkinėlyje „Paulius Širvys“ eilėraščiai meilės tematika. Kiekviename dovanotame leidinyje kun. J. Jasėno įrašas: „Rokiškio „Romuvos“ autografuotų leidinių kolekcijai“. Neišsiskiria ir ši poezijos knyga. Serijos „Iš meilės lyrikos lobyno“ dovanos leidinys brangus dar ir tuo, kad jame yra P. Širvio žmonos Birutės autografas. Knyga šildo sielą, apglėbia nepaprasta meilės jėga...
Kai paimu į rankas kraštotyros darbą „Prisiminimai apie Paulių Širvį (Iš A. Želiūnaitės – Liolienės asmeninių archyvų), parengtą Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos darbuotojų, jis dvelkia nepaprastu nuoširdumu. Gimnazijos bibliotekoje turime šio darbo kopiją. Kai žmonės iškeliauja į amžinybę, į jų darbus žvelgiame jau visai kitaip. Taip įvyko ir šį kartą.
Aš pati prisimenu istoriją, susijusią su mokykla, kurią pasakojo Alfonsa Žegliūnaiė – Liolienė. Ji vis prisimindavo epizodą, kaip mokyklos pastato atidarymui siuvo užuolaidas, o jas pakabinti padėjo jau tada ūgiu buvęs aukštas moksleivis Arvydas Dagys. O šviesios atminties direktorius Gediminas Matiekus, prisimena, kai tuometinėje 3-čioje vidurinėje vyko kraštotyros darbo apie P. Širvį pristatymas, darbą pristatė tuometinė viešosios bibliotekos direktorė Zita Jodeikienė, dalyvavo ir A. Žegliūnaitė – Liolienė. Direktorius stebėjosi, kad net neypatingai drausmingi gimnazistai įdėmiai klausėsi A. Žegliūnaitės – Liolienės pasakojimo. Kuklios moters paprastumas pavergė mokinius.
Ruduo margina medžius... Draikosi voratinklių gijos, merkia lietus. Toks metas, kalbame apie išėjusius. Lengviau būtų, kad nereikėtų patirti netekčių ir skausmo. Kuo ilgiau atidėliočiau straipsnio rašymą, tuo daugiau kauptųsi medžiagos. Gal skausmas susigulės? Kartais jis būna tylus, o kartais atsiveria... Skausmo gilinti artimiesiems nenorėjau, bet šiltas bendravimo akimirkas patirtas su P. Širvio meile, prisiminti nepaprastai gera. Minčių labirintuose krebžda klausimas: „Ką man pasakytų Alpunytė šiandien?“
Atgal
.jpg)
(1).png)
