VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

10.07.Vietoj išpažinties

 Aleksandras Šidlauskas

Mano gimtoji žemė – Lietuva, lygumų ir kalvelių, ežerų ir upokšnių kraštas, su gerai vešančiais raudonaisiais dobilais ir cukriniais runkeliais, su beržų gojeliais ir juodalksnių krūmynais. Jei nori turėti labai derlingos žemės, tai ragink arklius link Pasvalijos, Kėdainijos, Suvalkijos, jei pasiilgai pušų ir smėlynų, suk ienas į dzūkų ramybės kalnelius, o jeigu ilgiesi kalvelių ir žvyringos žemės, tai nepamiršk, kad tokia yra Žemaitija. Kas kelio vingis – kryžius ar koplytėlė, tai Žemaitės Lazdynų Pelėdos ir Šatrijos Raganos gimtavietės. Jeigu išsiilgai labai tylaus horizonto ir apynių aptvarėlio bei miežių akipločio, tai skubėtinai skubėk į Biržų, Pakruojo upių atkrančius, o užėjęs vidun, tikrai tuojau pat būsi pavaišintas antroku, nes pirmokas su vestuvininkais ir varduvininkais senokai buvo laižyte išlaižytas. O, raudonuojanti vakaro tyla vasarovydžiais, o, pūgų siausmas apyspeigio sausio užuovaliuose, o, rugsėjo žvaigždėto dangaus skardesys, o, gegužės kūkavimas per patį žalumos išsiskleidimą – visur ir visa sava, malonu, tikra ir, regis, nepaprasta. Kas negyveno kaime ir nebuvo vaiku, tas, tikrą teisybę reikia ištarti, nepamatė, nepajuto, neišgirdo, nepatyrė pačios stebuklingiausios žemės sklaidos – gamtos. Ją tegalėjo aprašyti tiktai Juozas Tumas-Vaižgantas, Petras Cvirka, Mikalojus Katkus, Česlovas Kudaba, Vladas Daubartas. Juk, tiesą sakant, nebūtina išvardyti visus gimtosios kalbos ir gamtos aprašytojus, kurie nuo lopšio gėrė šviežų pieną, regėjo rūkanotą rytmetį, išgirdo svirties, pagirgždą, išvydo upės paviršiaus raibulius, kurie pasišiaušdavo vėjui stipriai pūstelėjus. Kas nematė mėnulio tekėjimo tenai, užmiškyje, kai geltonas dangaus saulabrolis spėriai šaudavo į dangaus aukščius, kai jo spinduliai asloje nuklodavo pietinio gryčios lango kryžių. Ir vėl girdžiu kumelės žvengimą, kai kumeliukas kažkur surado baltųjų dobiliukų atražėlį, ir net visai nemuzikalus beklausis visuomet išgirs pempės pagyvavimą, perkūno oželio pataukšišką pakalenimą įvakarėje, kai visi kamuoliniai debesys jau beveik nusirieduliojo į rytus. Jis, nieko nematydamas patamsyje, išgirs, kaip voras garsiai suka savo tinklo audimėlį, kaip svirplys, įneštas gryčion kartu su malkomis, pradeda skėryčiotis, liūdnai prašydamasis išleisti į savąsias laukinyčias. Tik dailininku gali tapti tas, kuris gimė ir augo kaime, kuris gerai skyrė žemčiūgo, konvalijos, jurgino, beržo žirginėlio, liepžiedžio spalvynus ir atspalvynus. Tik geru žmogumi gali tapti tas, kuris regėjo, kaip šeimininkas glosto kumelės prusnas, matė, kaip gaspadorė pakaso  meitelio nugarą, kaip meiliai šnekučiuojasi kaimynai, kaip skaniai vaišinamos giminės per didžiuosius vidurvasario atlaidus, kaip stropiai dirba, savo lankoje šienpjovys, klodamas vieną pradalgę prie kitos tarytum muzikas ima „ant gaidų“ linijų rašyti žodį po žodžio – upė, pieva, laukas, kryžius. Ir nepradingsta nė vienas, šventai ištartas žodis, kuris čia pat suskamba aidų aidužiais pakluoniais, paupelėmis, pagirėliais ir pagojais. Visa taip sudarninta, suglausta, kad niekas negalės pasakyti, kur grožio pradžia, o kur gėrio pabaiga. Mano laikų kaimo žmogus buvo taip darniai ir susietai suaugęs su aplinkumos gamta tarsi gerai įtvertas dalgiakotis į dalgio geležtę, tarsi stropiai suneštas eglyno gilumos skuzdėlynas. Gamtoje nebuvo ir nėra nieko nereikalingo, laikinai pamesto ar atžagaria ranka sukurta.

Gamta – didžioji ir sakralioji žmogaus mokytoja ir ugdytoja, pagalbininkė ir patarėja. Ji su žmogumi kalbasi tarsi motina su savo kūdikiu. Vien pažvelgus į šuns, pririšto prie būdos, elgesį, galima pasakyti, pas kokį šeimininką jis gyvena, kaip jis šeriamas, ar jis glostomas, ar vis paspardomas. Gamta niekuomet neklysta, kaip negali paklysti bitės, nuskridusios į pušynėlio viršūnę, ir su pasunkusiu kūnu vėl atskrenda į savo namelius. Antaja, ant kalvutės stovi neaukštas, gerokai pasamanojęs medinis kryžius. Tai atmintis tų, kurie čia senaisiais baudžiavos laikais buvo laidojami, o ilgainiui, besikeičiant kartoms, jau primiršti, tiktai jų gyvybinga dvasia vis tvyrojo ir tvyro virš senkapėlio, kai gūdžiomis lapkričio naktimis virš jo suspindi besiblaškančios švieselės, mirusiųjų pokalbių atgarsiai, o viena kita ugnelė ima ir suliepsnoja skaisčiaveide ugnele, kurią pamatyti tegali tiktai tas, kuris jau yra nugalėjęs mirties baimę, kuris giminiškai sugyvena su kaimynais, kuriam spalio vakarais tamsrudžiai aitvarai svirnan atgabena nemažą sėtuvę kviečių ir rugių, ant sienos pakabinėja lašinių paltį, kumpio nuopjovą, švelnų linų kuodelį, baltvilnės avies pašukėles. Aitvarai atskrenda lygu nematomi, betriukšmiai, švelniais sukreivintais sparnais prasispraudžia pro stogo gegnių įtarpus. Ir taip trunka kasmečiui, bet tik tam gaspados žmogui, kuris sugeba įžvelgti virš kalnelio plevenančias vėleles ir su jomis šypsningai pasikalbėti. Bėgo gūdus ir nuožmumu perpildytas pokaris, pilnas mirčių ir šaudymų, minties sproginėjimų ir prievartos žodžiais tariamas sakinys, kuris grasa atsiliepdavo krūtinėje ir ardė širdies ritmą. Tai buvo nuožmastis, be jokio vaižgantiško pragiedrulio, kuri kasdien vaikščiojo priešaušrio vieškeliais ir atidžiai klausėsi prie kelio palinkusios liepos dūsavimų, kuri regėjo sodybų tuštėjimo metą. Tiktai mums, mažiams, dar buvo nė motais, nes rasta tuščia šovinio gilzė sušvilpdavo kulkos garsais. Jie smigo ne tiktai į kaimo žmogaus kūną, bet ir baisaus priešo kruviną sąžinę. Tojo kaimo kalba atsispindėjo vaikų žingsnių įmirkusių pėdų balutėse, kurios gaudė kiekvieną dar neatšalusios saulės blyksnį. Vieškeliu Šidlavon keliavo maldininkai, o dienai baigiantis pradardėdavo dvikinkis vežimas, kuriame sėdėjo pusgirčiai tos pačios parapijos bernai, šautuvų ir automatų vamzdžius nutaikę į gryčių langus, į pinavijų rausvus žiedynus ir į pakelės koplytėlių medinius dievulėlius, kurie saugojo žmonių ramybę ir geranoriškai paduodavo darbščiam žmogui dar šiltą, ranką. O tie bernai ir partokratiniai vadeivos šaipėsi iš motinos žodžių, tėvo aimanų, jie nemokėjo nei groti, nei dainuoti, nes jie mokėsi tik rusiškų keiksmažodžių, smurtingų muštynių ir žilvyčio rykštėmis daužė arklių šonus, čaižė orą tartum paskutinį kartą žvelgdami į mirštančią savo tėvų žemę, kuri juos išaugino, bet niekas jiems nepasakė, kuriuo vieškeliu geriausia važiuoti į gyvenimą. Žmonėms laikas beveik devyneriems metams buvo sustojęs, bet tas apgaulingasis laikas nenorėjo vienoje vietoje stovėti. Jis bėgo neužmatomais erdvių keliais, kurie vedė į pragarą, į skaistyklą ir į rojaus dausas.

Visi keliavo, bet nežinojo, kada ir kaip toji kelionė pasibaigs. Aiški buvo tos kelionės pradžia, aiški, galbūt, galėjo kelionė tiktai tai senolei, kuri lemtingai peržengė devyniasdešimties metų slenkstį ir dar įgalėjo kalbėtis su pasauliu pačia žmogiškiausia kalba. Tiktai viltis, jeigu ji gelmėse tūnojo, galėjo palaikyti tiek fizines, tiek dvasines jėgas, jos viena su kita kalbėjo labai skirtingai, tad ir tai senolei buvo nelengva susivokti, kas gi būsią rytojaus dieną. Laikas – tobulas gyvenimo seikėtojas, nepriklausomai nuo to, kas gyvena, kur gyvena, kaip ir su kuo gyvena. O šis pasaulis dar yra toks paslaptingas savo nepakartojamumu ir nežinojimu. Tiktai laikas galėjo pasiginčyti ir su senole, ir su jos dabarčiu gyvenimu. Tėvų gyvenimai nelyginant šventųjų paveikslai ant sienos. Visuomet įdėmūs, taikūs, ramūs, klusnūs ir gamtiškai pakylėti. Visa  mano vaikyste bėgo tėvų priegloboje, ramioje, erdvioje sodyboje su pačiais didžiausiais viso kaimo pastatais. O vėjo malūnas stūksojo lyg koks galiūnas bokštas, lyg laimės žiburys, skleidžiantis ne šviesą, o dirbantis labai rimtą darbą – visą gyvenimą malė grūdą, bendravo su parapijos žmonėmis. Ir atėjo laikas jam visiškai pavargti, nors visi keturi vėjai dienomis ir rudens naktimis vis pūtė, ragindami skleisti ant redelio drobules ir leistis į tas maloniai iš tolo atrodančias sparnų sąsukas. Eidamas į mokyklą ar iš mokyklos visuomet stebėdavau, ar malūno sparnai dirba savo sunkų darbą, ar ramiausiai poilsiauja. O tos sodybos aikštelės prie klojimo su baltaisiais dobiliukais, priesvirnio saldūnėje obelyje, prie malūno ant kalnelio su kmynų kuokštelėmis ir trumpalaikėmis pienių dulkančiomis galvelėmis, įkalnės nuošalumoje su žemuogių kalvele. O landžiojimas pasvirnyje kartu su ten per kaitrą besikuičiančiomis vištomis, o pirties pastogėje visokių, visokiausių daiktų sankruvoje su slapta kiaušinių gūžta. Žiūrėk, bešniukštinėdamas visomis kampėmis ir pakampėmis imi ir surandi kiaušinį, vištos padėtą be lukšto, tiktai su vienais marškinėliais lyg ką tik išsirutuliojusio viščiuko spalvomis. Kuo aplinkui erdviau, tuo daugiau laisvės kojoms, o skaitymo pamokas ruošiau ne tik virtuvėje prie stalo, bet sėdėdamas ir po antanine obelimi, ir agrastyno-serbentyno įtarpiuose, ir ant svirno neaukšto akmens laiptelio, ir net įsikaburkštinęs į juodalksnio viršūnę. Taip buvo, pasakytų bet kuris rašto žmogus, suaugęs su knyga rankose ir su įvairiomis idėjomis galvoje. Štai susigalvojau išleisti rankraštinę knygą „Pavasario vėjas“ su slaptosios spaustuvėlės šriftu ir rankine surinktuve. Ir pasipylė primityvių eilių srautas su pavadinimais ir parašymo datomis. Tasis tėvų gyvenimas – tai kasdieninis, bet nevarginantis buvimas savo kieme, savo pastatuose, savo laukuose, daržuose ir dirvose. Kaip nepasidžiaugti  kumelės Bėrės gražiomis akimis, kai iš saujos minkštomis prusnomis ji sužiaumoja obuolį, bulvę, duonos kriaukšlą. Žiūriu į jos akis ir matau, kaip jose atsispindi dangus ir medžiai, debesys ir apsukiniai daiktai. Skuodžiu į ganyklą perkelti avį į kitą įžolesnę dirvos vietą, ir tuojau pat senolė avis ima glaustis prie manęs, savo apyšviesį snukutį kaišiojant tai prie rankų, tai prie kišenių. Žinoki, kodėl neatėjau su kokia nors lauktuve. Nebliauna avelė, nesupyksta, bet nusisukusi ima pešti šviežiažolę, o du mažiai pritūpę ant kojų ir sukišę snukučius papilvėje jau pietauna, sotinasi, kad po pusvalandžio visa trijulė kristų neilgai pogulingai gromulai. Kramto ir kramto atsiraugėdami tarsi dabarties laikų paaugliai modernią kramtukę. Kai užplūsta prisiminimų banga, niekur nuo jos nepasprukti. Mintys ir vaizdinija tik pinasi ir pinkliojasi, kūliais verčiasi, žaidimais pavirsta ir į eilėraščių ritmą prasispraudžia, rodosi, ilgam, labai ilgam turi pasilikti čia pat arba atsikurnėti vidurnakčio ramybės alsoje šviesiais bet nespalvotais sapnais, kurie čia yra, o čia jau išsivadėjo. Žingsniai į mokyklą per kaimyninio kaimo šviesiąją laukymę, kurie prapuola judrioje miško tylumoje su strazdo ir kėkšto pasišvilpčiojimais, su gegutės kūka ar uldukio burku-burku. O po pusvalanduko jau vėlei nusišviečia didlaukis su baltuojančia mokykla artimame horizonte. O knygų sankrovėlėje jau spurda eilėraščiai ir istoriniai karai, geografijos kalnynai, aritmetikų sandaugos ir dalybos, lietuviški rašinėliai ir rusiški eilėraščiai, sumišę su anglų kalbos žodynėliu ir nelabai grabia braižybos sąsiuva. Niekuomet nepabos vaikystės diena, paaugliška mokyklinė savaitė, brandos metas kaime. Nenutolk, jaunyste...

 

Atgal