Kultūra
0.12. Mano 300 linkėjimų Lietuvai
Gintautas Andrišėnas
Gražūs ir prasmingi 2018 metai Lietuvai. Šimto metų jubiliejų atšvęsti žmogui yra sunkiai įveikiama užduotis ir ne kiekvienam gyvenimas skiria nueiti tokį ilgą kelią. O kai mintys nuklysta apie šalį, valstybę, tautą, šimtmetis tampa tik maža kruopelyte istorijos smėlynuose. Bet turbūt ne mums, lietuviams, sunkiai, tragiškai, su daina ir gyvomis rankų grandinėmis ginant savo, ne vieną šimtmetį siekiančią istoriją ir norą tapti laisviems. Kai vis garsiau ėmė aidėti įvairios šimtmečiui skirtos iniciatyvos ir užsisuko visa pasiruošimo karuselė, nejučia kilo noras įprasminti šiuo metus savaip ir ryžtis savo ilgiausiam žygiui.
Apie 300 kilometrų pėsčiųjų žygį Danijoje buvo galvota jau seniai. Atidėlioti nebuvo kada, o ir proga tikrai neeilinė. Vos nuskambėjus paskutiniesiems Dainų šventės „Vardan tos...“ akordams, jau kitą rytą lėktuvas mane nuskraidino į Vokietiją – pradinį žygio tašką. Tik atvykus į starto vietą tapo aišku, kad sprendimas buvo teisingas. Įžengus į mokyklos kiemą, kurioje rinkosi visi žygeiviai, stovuose plevėsavo visų dalyvaujančių žygeivių šalių vėliavos. Dėmesį atkreipė visiškai naujutėlė trispalvė ir džiugūs pasisveikinimai, kad atvykau iš Lietuvos. Tad pirmas klausimas organizatoriams buvo, kiek lietuvių dalyvauja šiame žygyje. Pasirodo, nei vieno dar nėra buvę per visus 47 metus kiek ir yra organizuojamas šis žygis, o ir trispalvė visiškai naujutėlė vien dėl to, kad pirmą kartą prireikė ją iškelti. Vidinis džiugesys suspaudė širdį. Viskas ne šiaip sau – žinia atnešta.
Po apdovanojimo (iš kairės). Žygeivių organizacijos vadas Knud Overgaard Andersen, Viborgo miesto tarybos pirmininkas, mero pavaduotojas Per Möller Jensen ir Gintautas Andrišėnas
Didžioji grandinė už dalyvavimą žygyje 9 metus, mažoji – bronzinis apdovanojimas už 25 metų savanoriavimą organizuojant žygius
Iškilminga eisena per Viborgą
Rytinis žygeivių startas
Žygio ištakos siekia dar 1960 m., nors pirmasis oficialus žygis iš Šlėzvigo (Vokietija) į Viborgą (Danija, centrinė Jutlandija) įvyko 1973 m. vasarą, jame dalyvavo 162 žygeiviai. Jų tikslas buvo 300 kilometrų nusidriekęs senasis Danijos prekybos kelias -Hærvejen. Šiuo maršrutu žygis vyksta iki šiol. Pradėjus žygį dar Vokietijoje (Šlėzvigas) kasdien nueinama apie 50 kilometrų, nakvynei apsistojant vis kituose, tik jau Danijos miesteliuose (Kruså – Hovslund – Skodborg - NyNørup – NørreSnede – Thorning). Žygis tradiciškai užbaigiamas iškilminga eisena ir mero sveikinimais Viborge.
Dešimtmečius vykstantis žygis yra sukaupęs nemenką kraitį savo tradicijų. Kiekvieną rytą, po pusryčių, visi renkasi starto vietoje. Skirtingų šalių atstovai su savo šalies vėliavomis susirikiuoja eisenai, kolonos priekyje – moterys su tambūrinais. Po organizatorių vado kalbos, kurioje trumpai papasakojamas dienos žygio maršrutas, lankytinos vietos, oro sąlygos ir palinkėjimai, moterims mušant tambūrinus, visa žygeivių kolona pajuda. Iškilmingai paėjėjus apie 500 metrų, organizatoriai surenka vėliavas ir žygeiviai pradeda savo dienos maršrutą. Ir taip kasdien. Atėjus į finišo vietą, prie mokyklos ar sporto komplekso durų visada pasitikdavo kabantis varpas, kuriuo privalu paskambinti. Pasak organizatorių – tai lyg durų skambutis, kuriuo paskambinti reiškia, kad sėkmingai grįžai namo po ilgos kelionės. Graži tradicija, nieko čia nepridursi.
Kad ir kaip smagiai prasideda kiekviena žygio diena, tačiau trečią ar ketvirtą dieną, kas kart įveikiant apie 50 kilometrų kalnais ir pakalnėm, akmenimis, miegojimas sporto salėse ir ankstyvas kėlimasis pradeda atsiliepti brangiausiam žygeivio turtui – kojoms. Nutrynimai, patempimai ir kiti nemaloniausi priedai privertė keisti dienos rutiną. Vietoj ilgesnio miego ryte ar poilsio po žygio, tenka pastovėti prie vis ilgėjančių eilių medicinos punkte. Čia medikės dirbo išsijuosusios, meistriškai mojavo savo įrankiais lyg burtų lazdelėmis, grąžindamos nors po menkutį norą toliau stotis ant kojų. O palūžusių buvo ne vienas. Po trečios dienos prasidėjo kritimas iš mūšio lauko - po vieną, po du, o per šešias dienas žygį paliko 9 žygeiviai iš 170.
Nenuostabu, kad buvo pasitraukusių iš žygio, nes dauguma jame dalyvauja ne vieną dešimtmetį, o ir amžius žygeivių gana garbus ir dauguma vyresni nei 60 metų. Naujokų tik vienas kitas. Todėl būnant vienam iš tokių ir dar pirmajam iš Lietuvos, dėmesio buvo daugiau nei įprasta ir vertė pasitempti. Eiti petys petin su pačiais stipriausiais, ne kartą nušluostant jiems nosis, teikė neprastą malonumą. Gauta pravardė „kietasis lietuvis“ ir senbuvių rankų paspaudimai sveikinant sėkmingai įveikus žygį rodė, kad dar viena žinia apie Lietuvą perduota sėkmingai.
Per visas tas dienas žingsniais matuojant Daniją teko daug pamatyti danų kasdienybės. Kalneliai ir pakalnės, miškeliai ir žvyro keliukai, mažai kuo skyrėsi nuo Lietuvos kraštovaizdžio. Jei nematytum kelio ženklų, būdamas vidury laukų, pagalvotum, kad esi Lietuvoje. Tačiau... Kiek buvo praeita laukais, miškais, niekur nesimatė tuščių apleistų vienkiemių, pro kuriuos einant į tave žvelgia senų, apleistų trobesių tuščios langų akys, o kažkada gyvi buvę svirnai, ūkiniai pastatėliai, nuo senumo ir liūdesio rodos patys bandantys sulysti į žemę. Nesijautė, kad eitum lyg po maro ar bado išnaikintus kažkada buvusius kaimelius, kuriuose kažkada klegėjo būriai vaikų, žydėjo didžiuliai obelų sodai, lizdus suko gandrai. Čia šito nebuvo, nebuvo to slogaus jausmo, kurį pajauti eidamas pro Lietuvos nykstantį kaimą.
Eini ir matai gražų vienkiemį, ūkininkų sodybas, kuriose regi besiganančius kelis žirgus. Apie juos užklausus, vienas ūkininkas išdidžiai pareiškia, jog prie sodybos besiganantis žirgas, tai tas pats, kas turėti naujausią ir prabangiausią ūkio padargą ar automobilį. Ne dėl darbo jėgos, o vien dėl to, kad negali būti sodyba be šalia besiganančio gražuolio. Eini toliau, rodos nė gyvos dvasios aplink, o čia, už miškelio, gražiausia mokykla. Čia ir mokykla, ir darželis, su didžiuliu stadionu, išpuoselėta sporto sale. Mokykla tuščia, tačiau vien dėl to, kad dabar vasara. Čia mokosi iki 50 vaikų. Ir tokių mokyklų ne viena, teko matyti ir kaimelius su didžiuliais sporto kompleksais, kurių teritorijose sutilptų turbūt visas kaimelis su savo trobesiais. Ir tada pasidarydavo liūdna. Nors imk viską, apglėbk, susirink ir vežk namo į Lietuvą – pilnas kaimo mokyklas, vienkiemius, išpuoselėtas sodybas, miškų, kaimelių sutvarkytus keliukus, nuolat kursuojančiu nuo kaimo iki kaimo autobusu. Matant viską aplink, norom nenorom lyginant kas čia ir ką turime, netrunki sugalvoti ir daugiau nei tris šimtus linkėjimų Lietuvai.
Atėjo ir paskutinė žygio diena. Paskutinės dienos maršrutas buvo trumpiausias, o įsitikinimą, kad bus tik lengvutis pasivaikščiojimas, teko pamiršti su pirmaisiais starto žingsniais. Visus pagavo nežinia kelintasis kvėpavimas ir apėmė jausmas, lyg būtų vykusios pasaulio taurės ėjimo varžybos. Nosies krapštyti nebuvo kada, tad Viborge, galutinėje žygio stotelėje, finišo varpu tądien skambinau pirmasis. Žygis buvo įveiktas. Liko tik iškilminga eisena ir apdovanojimai.
Žygio apdovanojimai verti atskiro pasakojimo. Juos sudaro metų metus renkami, jungiami į grandines senoviniais simboliais raižyti medaliai. Kiekviena grandinės dalis turi savo istoriją ir yra susijusi su žygio metu aplankytomis vietomis. Bet tam, kad pasipuoštum visą krūtinę dengiančia pilna grandine, gali užtrukti ir iki dvidešimt penkių metų.
Pamažu, finišo vieta ėmė pildytis grįžtančiais žygeiviais. Vėl visi čiupome savo šalies vėliavas. Eisenos priekyje sustojo uniformomis pasipuošę orkestrantai. Duodamas paskutinis startas ir muzikos ritmu žygeiviai pajudėjo miesto gatvėmis link su apdovanojimais laukiančio mero. Tai turbūt buvo ilgiausi keturi kilometrai, kuriuos teko eiti per visas 7 dienas. Tačiau žiūrint mojuojančius miestelėnus, pravažiuojančių mašinų sveikinimo signalus, gera nuotaika užgožė visų dienų nuovargį. Aikštėje jau laukė žygio organizatoriai ir žinoma, Viborgo mero pavaduotojas ir tarybos pirmininkas Per Möller Jensen. Pirmiausia į garbės pakylą buvo pakviesti senieji žygeiviai, vėliau sukviesti ir pirmą kartą dalyvavusieji žygyje. Mero pavaduotojas kiekvienam paspaudė ranką, įteikė žygio grandines, o tiek lipant ant pakylos, tiek ją paliekant, kiekvieną sveikino žygį organizavęs ir jo metu dirbęs personalas, padaręs gyvąjį tunelį.
Nors iki kelionės Danijoje pabaigos buvo likusi nepilnai valanda, paskubom norėjosi įsiamžinti su visais bendraminčiais. Nusifotografavus su Viborgo miesto tarybos pirmininku, jis man, nueinančiam, šūkteli „Marijampolė! Kaunas!”. Gaila, kad nebuvo laiko šnektelti daugiau, nes su pilnais glėbiais linkėjimų Lietuvai, skubėjome kuo greičiau juos parvežti namo.
Atgal
.jpg)
