Kultūra
10.19. Verkianti uola
Šarūnas Laužadis
Lučionių kaimas, snaudžiantis tarp Nemenčinės ir Pabradės, niekuo ypatingu, atrodo, nepasižymi. Tačiau perėjus kaimą ir pasiekus prie Neries ošiantį seną ąžuolyną, prieš akis atsiveria įspūdinga uola. Aplinkinių žmonių ji Skališkių arba tiesiog Verkiančiąja uola vadinama. Tai įspūdingas – gilus, net kelių metrų aukščio ir gylio urvas, virš kurio kyšo didžiulis, tvirtos kaip akmuo uolienos luitas. Iš tos uolos po ją žiojėjančioje oloje nuolat – ir vasarą, ir žiemą, sunkiasi vanduo. Neužšąla jis žiemą, o užėjus šalčiams tose olos vietose, pro kurias vanduo prasisunkia labiausiai, susidaro lediniai stalaktitai ir stalagmitai. Tačiau ir per šaltus ledos varveklius vanduo lyg karštos ašaros per visą žiemą nesustoja tekėjęs, todėl žmonės šį vandenį mergelės ašaromis vadina, o apie tą vietą byloja nepaprasta sakmė apie gražuolę Vitaliją ir sielininką Aušrį...
* * *
Ši sakmėsekama jau nuo nepaprastai senų laikų. Tai buvo laikai, kuomet žemėje buvo labai šalta, o daug kur ir tik kur ne kur girių ar pievų lopinėliai savo žaluma žemę gaivino. Tais labai senais laikais ledynų iš visų pusių apsuptame pačiame Nalšios žemės viduryje, nuo ten, kur dabar Gedimino kalnas stūkso iki pat šių žemių, kur dabar ramūs Nemenčinės ir Bezdonių miškai savo pasakas ošia, tyvuliavo didžiuliai vandenys. Vėliau ledynai pradėjo trauktis, didieji vandenys nuseko, o toje vietoje paliko platus slėnis, kurio dugne upės išsiliejo ir savo vandenis į jūrą plukdė.
Pačioje gražiausioje to slėnio vietoje, ten, kur kelios upės savo vandenis į vieną galingą srovę suliejo, aukštas kalnas stūksojo. Tai buvo nepaprastas kalnas. Jo šlaitai tokie statūs buvę, kad joks medelis šaknimis į juos įsikibti negalėjo, todėl tas kalnas, atrodė, šaute į dangų šaunantis. Iš trijų pusių to kalno papėdę sraunūs vandenys skalavo, tarsi pabrėždami jo dangų šaunantis. Iš trijų pusių to kalno papėdę vandenys skalavo, tarsi pabrėždami jo didybę, iš ketvirtos – vešlus neįžengiamas ąžuolynas ošė, o aplinkui, kiek akys užmato, puikios girios žaliavo. Ir atklydo vieną kartą medžiodamas į šiuos kraštus kunigaikštis Vytis su savo medžiokliais. Sužavėtas šių vietų grožio ir to kalno didybės, paliepė Vytris ant to aukštojo kalno didingą pilį pastatyti, o to kalno papėdėje ošiančiame ąžuolyne šventyklą, kurioje amžinoji ugnis dieną naktį bus kūrenama, įrengti ir taip pasakė savo žmonėms:
– Šioje gražioje ir priešui sunkiai prieinamoje vietoje mes apsigyvensime ir savo šalį nuo įvairiausių atėjūnų saugosime.
Suklestėjo kaip niekada šis nuostabus kraštas, kunigaikščio Vyčio valdomas. Kuo toliau, tuo dažniau pirkliai pradėjo šį kraštą lankyti, o pušys šiuose kraštuose tokios aukštos ir lieknos augusios, kad net patys vietos žmonės pradėjo jas kirsti ir, sieliais surišę, į tolimus kraštus plukdyti.
Ilgus metus šią pilį ir jos žemes narsusis Vytis valdė ir nė vienas piktavalis ne tik į šią pilį, bet ir į šią žemę kojos įkelti negalėjo, o patys atkakliausieji, kurie vis dėlto patekdavo – gyvi jau iš čia nebeišeidavo. Bet ne tiek dėl jo galybės visi aplinkui jį gerbė ir lenkėsi, jo vardą išgirdę. Labiausiai dėl jo gerumo ir teisingumo gerbė ir mylėjo jį pilies žmonės. Tik viena jam nerimą kėlė: jau galva ir šarma pasidabino, o vis dar nebuvo kam šios pilies, šios žemės palikti: kas ją gins?
Pagaliau, dideliam Vyčio ir gražuolės jo žmonos Nemenčios džiaugsmui, gimė jiems dukrelė, kuriai tėvo garbei Vitalijos vardas buvo duotas. Džiaugėsi Vytis savo dukrele labiausiai už bet ką kitą, o ši augo be rūpesčių po laukus ir pievas lakstydama, daineles dainuodama, savo dainomis medžius ir paukščius, gėleles ir žvėrelius kalbindama – visur jos džiaugsmo ir juoko buvo pilna. O kai pailsdavo, prisėsdavo ji ant kokio akmenėlio ir, savo ilgus juodus plaukus šukuodama, lydėdavo žvilgsniu žemyn upe plaukiančius sielius.
Ilgainiui užaugo Vitalija daili mergelė, o apie jos grožį toli toli kalbos pasklido, todėl nuo piršlių pilies vartai nespėdavo užsidaryti. Daug šaunių karžygių, daug didžiūnų pas ją piršlėmis atvažiuodavo, bet nė vienas iš jų nepalenkė jaunos jos širdelės. Tik savo rūtų darželį, pačiame ąžuolyno pakraštyje prie upės pasodintą, ji puoselėjo. Čia ji eidavo saulės tekančios pasitikti, o vakarais palydėdavo ją poilsio besileidžiančią ir, savo mergiškose svajonėse paskendusi, tarp rūtų lelijėlių godas godojo, o kartais ir iki nakties užsibūdavo, žvaigždeles skaičiuodavo, kol vieną kartą įvyko kažkas nepaprasta...
Saulė buvo netoli laidos, ir mergelė ruošėsi namo jau eiti, tik staiga sušnarėjo medžių lapai ir prieš ją iškilo gražus, tvirtas jaunuolis. Tai buvo šaunuolis sielininkas Aušrys, kuris šioje pakrantėje savo sielius buvo pririšęs ir nakvynei apsistojęs. Gražus ir tvirtas jis buvo – ne kiekvienas panorėjęs sielininku galėdavo tapti, nes šis darbas labai sunkus ir pavojingas buvo. Bet ir jis suglumo, netikėtoje vietoje pamatęs tokią gražuolę.
– Kas tu? – ištarė jaunikaitis, ir jo širdis ėmė plakti smarkiau nei kada nors gyvenime. – Kuo tu vardu?
Mergelė, išvydusi jaunikaitį, žado neteko ir droviai tylėjo. Jos veideliai paraudo iš netikėtumo, lengvas vėjelis kedeno pievų žiedais žiedeliais papuoštus jos plaukus, o lupas tarsi kas surakino...
– Kas tu? – vėl pakartojo jaunikaitis, bet šįkart vietoj atsako išgirdo žaismingą mergišką juoką.
Pajuto Aušrys, kokia ji sava, kokia artima jam... Kaip jis anksčiau niekad jos nesutikdavo, nepastebėdavo?
– Vitalija aš, kunigaikščio Vyčio duktė, – pusbalsiu pratarė, pati savęs nejausdama, gražuolė mergelė.
– Ištiesk savąją ranką, atsiremk į mano delną, – švelniai kalbėjo toliau bernelis, bet ši vis tylėjo.
Aušrys švelniai paėmė ją už rankos, kita – atsargiai apkabino mergelę per liemenį. Jos veideliai paraudo iš drovumo, o pievų žiedai, ilgai puošę jos kasas, pabiro žemyn. Tai buvo laimingiausias vakaras jos gyvenime...
Tik nebuvo lemta išsipildyti jos svajonei. Viduryje nakties pakilo staiga didžiulis vėjas, žaibai raižė dangų, apšviesdami viską kaip dieną, o upės bangos net į krantą lietis ėmė, ir puolė Aušrys gelbėti savo sielių. Žaibų šviesoje Vitalija dar pamatė, kaip nuyrė jis šėlstančiais vandenimis savo sielius tolyn... Suprato Vitalija, kad negreit bepamatys Aušrį. Gal tik po metų jis teatplauks, o gal ir visam laikui jo neteko. Nenorėjo po viso to mergelė ir į namus sugrįžti, todėl ėmė galvoti, ką jai dabar daryti.
Staiga prisiminė ji, kad toli toli, už girų žaliųjų, už vandenų mėlynųjų nuostabus sodas žaliavo. Tai buvo Saulės sodas, kurio viduryje visų pasaulio gamtos jėgų valdovės – Vėjų Motinos namai stovėjo. Vėjų Motina, be galo gera buvo ir namuose visus darbus, kaip ir mes, dirbo: verpė, skalbė, siuvo, raikė duoną, o tą nepaprastą sodą prižiūrėti jai padėjo keturi sūnūs, vėjais po pasaulį lekioję – Rytys, Pietys, Vakaris ir Šiaurys. Pats stipriausias ir daugiausia žinantis buvo Šiaurys, žmonių dar Žiemiu vadinamas, todėl jis tame krašte viešpatavo ir savo brolius valdė. Bet labai jau piktas jis buvo. Kai tik jis papūsdavo, žemė užmigdavo ilgam miegui, todėl broliai visada tik laukė, kad jis kur nors iš namų išlėktų. Kaip tik jis nušvilpdavo kažkur savais keliais, pakildavo aukštai į padanges amžinai linksmas ir žaismingas Rytys. Iš karto krašte baigdavosi ledinė žiema ir ateidavo pavasaris, Saulės sode sužysdavo gėlės, suskrisdavo į sodą paukščiai paukšteliai. Artėjant vasarai, pavargusi Rytį pakeisdavo brolis Pietys, kuris vasaros karščių į žemę atnešdavo ir tame sode derlių brandinti padėdavo. Rudeniop, kai Pietys baigdavo savo darbus, į sodą atslinkdavo amžinai liūdnas Vakaris. Jam papūtus, gėlės nužydėdavo, medžių lapai pageltę nukrisdavo, o į šalį vėl grįždavo Šiaurys...
Ir bėgo nubėgo nusiminusi gražuolė nesustodama pas Vėjų Motiną klausti patarimo:
– Ką man daryti? Ką daryti?... – skaudi aimana išsiveržė iš jaunos krūtinės, vos jai įžengus į Vėjų Motinos namus.
– Lauk, kentėk ir tikėk... – teatsakė jai Vėjų Motina. – Jei labai tikėsi savimi, dievai padės išsipildyti tavo troškimui.
Pakluso Vitalija dievų valiai. Nuėjusi prie upės, užsilipo ji ant aukščiausio skardžio, iš kur plačiausios apylinkės matyti, ir ėmė laukti. Dienomis ir naktimis rymojo Vitalija ant to skardžio ir laukė bene pamatys tolumoje Aušrį vėl ant sielių beatplaukiantį. Ir sulaukė. Kitą pavasarį, kai vėl upe pradėjo sieliai plaukti, ant vieno jų Vitalija pamatė savo išsvajotąjį beatplaukiantį ir į ją bežiūrintį. Tik nenumanė vargšelė keturių brolių vėjų, kurie jau seniai į ją buvo akis pražiūrėję, klastos.
– Vitalija! – ėmė šaukti Aušrys vos ją tolumoje išvydęs, bet čia atsibudo amžinai liūdnas ir verkiantis klastingasis Vakaris. Papūtė, palaistė jis savo ašaromis žemę ir pakilęs vanduo pradėjo sielį nešti tolyn nuo kranto.
Aušrys pradėjo iš visų jėgų irtis kranto link, bet vos tik jis pradėjo artėti, vandenys staiga smarkiai subangavo ir platus srautas Neries upe nutekėjo. Upės vandenys, atrodo, klastos kažkur įgavę, niekaip neleido jam prie mergelės Vitalijos prisiirti, o vos tik jis pradėdavo artėti, imdavo jo sielį skandinti.
– Vita–li–ja–a–a!!! – nenustojo jaunuolis šaukti jau beveik skęsdamas.
Tačiau jokio atsako neišgirdo, tik vėjas, tarsi mėgdžiodamas nelaimingąjį, nešė per girias jo žodžių nuotrupas:
– Vi–ta–li–ja, ...ta–li–ja – a – a...
Pagaliau jaunuolis paliko sielius upės tėkmei ir pasiekė krantą. Ištiesęs rankas į Vitaliją puolė prie jos, o Vitalija dar mėgino tiesti į jį savo delnus, bet jau buvo per vėlu. Vitalijos delnams dar nepasiekus Aušrio, akmenine uola ji pavirto. Tik karštos ašaros per jos skruostus teberiedėjo, akmeniu nevirto – pernelyg jau gailios jos buvo. Parkrito jaunuolis upės krante iš nevilties, supratęs, kas įvyko, ir po mergelės Vitalijos kojomis šaltiniu iš žemės prasimušė – taip jis pasiliko visam laikui...
Vėliau Neries vaga siaurėjo ir gilėjo, bet jos vandenys nė kiek neseko – iš aukštų stačių krantų prasimušė gausybė šaltinių, kurių kiekvienas savo vandeniu Neries upę maitino, o suakmenėjusi mergelė taip ir liko toje vietoje per amžius suakmenėjusi stovėti. Tik žemė toje vietoje, atrodo, verkti pradėjo – žiemą ir vasarą trykšta iš uolos skaidrus tarsi ašara nepaprastas vanduo, kuris susilieja su šaltinio, trykštančio prie Neries vandenimis, žmonės tą uolą Vitalijos uola pradėjo vadinti...
...Vėliau šiose apylinkėse kiti žmonės apsigyveno, kurie ir tikrojo tos uolos vardo nebeprisimena. Vieni ją vadina Skališkių, kiti pagal artimiausią kaimelį – Liučionių uola, o daugelis tiesiog Verkiančia uola vadina. Tačiau šis, iš olos besisunkiantis vanduo, nuo senų laikų stebuklingų galių turėjo – padėdavo kiekvienam, kam skaudėdavo akis ar pradėdavo blogiau matyti.
* * *
Stebuklingąja šių ašarų galia daugelis tebetiki ir dabar, o Vitalijos uola, dėl stebuklingo vandens, dar Šventąja vadinama. To stebuklingo vandens žmonės visais laikais galėjo imti kam tik prireikdavę, todėl jo parsinešti net tolimą kelią keliaudavo. Daugiausia ateidavo per pavasario šventes – Velykas, Sekmines, Rasas, o kartais ir kitu laiku. Atėję šioje oloje aukodavo jie smulkių pinigėlių ir gabalėlių duonos, šventumo vardan palikdavo mažus kryželius, gėlių vainikėlius, beržų ar eglių šakelių, ar kitų žolynėlių, bet visais laikais, šiukštu, buvo šią uolą rankomis paliesti – ją saugojo dievai, neleisdavę prie jos visokiems nedorėliams ir prašalaičiams prieiti. Pasakojama, kaip vienas sielininkas praplaukdamas panoro nusilaužti uolos gabalą ir su savimi pasiimti, tačiau jo plaustas ėmė skęsti, vos tik pradėjęs prie uolos artėti, o jis pats ilgai džiaugėsi išsigelbėjęs...
Atgal
.jpg)
(1).png)
