VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

10.26.Neįkainojama auklėtinio dovana savo mokytojai ir Linkuvos gimnazijai jos 100-mečio proga

Irena Ramaneckienė

„Ji man buvo auklėtoja“

Kada sakome žodį „neįkainojamas“? Kai norime pabrėžti kažką itin vertinga,  kuriam bet kokia kaina per maža. Šiuo žodžiu ne tik linkuviai, pakruojiečiai, bet ir visa Šiaurės Lietuva turėtų charakterizuoti ką tik pasirodžiusią knygą (2018, Vilnius: Žuvėdra, 335 p.) apie Mokytoją ekspertę Stanislavą Lovčikaitę (1929–2013) – Lietuvos garbės kraštotyrininkę, Žiemgalos etninės kultūros puoselėtoją, dviejų knygų („Linkava: tradicija dabartyje“, 2003; „Tarp būties ir buities“, 2008) autorę, pilietiškumo ir bendruomeniškumo sergėtoją krašte.

Įvadiniame straipsnyje „Šiaurės Lietuva jai buvo „Mūsų esaties gūžta“ rašoma: „Šioje knygoje pristatoma S. Lovčikaitės biografija, jos dienoraščių fragmentai, atsiminimai apie S. Lovčikaitę, jos pačios įvairių gyvenimo periodų publikacijos laikraščiuose, žurnaluose, knygose, rašytojų laiškai jai“. Dar primenama, kad „dėl didelės knygos apimties nesistengta surinkti visų S. Lovčikaitės publikacijų“, kad jos grupuojamos į skyrius – „dienoraščiai, laiškai jai ir jos laiškai, metodiniai straipsniai, Sąjūdžio metų publikacijos, metodinė medžiaga apie humanitarinių disciplinų integraciją tikybos pamokose mokyklose po 1990-ųjų metų“ (p. 11–12).

Knyga skirta Pakruojo rajono Linkuvos gimnazijos šimtmečiui paminėti.

Sudarytojas ir redaktorius Stasys Tumėnas; viršelio dailininkė Sigita Valančiūtė;

Žuvėdra 2018 Vilnius; tiražas 200 egz.

Kas tos knygos sudarytojas, redaktorius? Jis – JAV Omahos miesto garbės pilietis, LR Seimo Kultūros komiteto narys, Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininko pavaduotojas, Valstybės istorinės atminties komisijos narys – Stasys Tumėnas. „Ji man buvo Auklėtoja Linkuvos mokykloje, Patarėja gyvenime“, – rašoma minėtoje pratartyje (p. 9).

Mokytojos gyvenimo vertybių sanglauda

2014-ųjų sausy, Pakruojo krašto bendruomenė, minėdama Mokytojos pirmąsias mirties metines, prie senosios gimnazijos pastato jai atminti Linkuvoje atidengė lentą, kurioje įrašyti poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „IR KRINTANTĮ, IR KYLANTĮ LYDĖK, ŠIRDIE, IR VESK“. Pasak knygos sudarytojo, šie žodžiai – Mokytojos skleistų ir išpažintų gyvenimo vertybių, nuostatų sanglauda.

Minėjimo metu perskaitytas žemiečio kalbininko habil. dr. Kazimiero Garšvos laiškas, kuriuo Lietuvos Sąjūdžio vicepirmininkas argumentavo būtinumą parengti atsiminimų knygą: „Linkuva gali būti laiminga, kad turi savo legendą – Mokytoją Stasę, kuri  < ... > dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Gera buvo turėti Stasę ir Lietuvai – per jos 1980 m. įkurtą „Linkavos“ etnografinį ansamblį Tėvynė daugiau išgirdo, kas ir kokia yra mūsų gimtinė. Stasė prisidėjo prie Lietuvos Respublikos atkūrimo ir demokratizavimo – buvo Lietuvos Sąjūdžio Pakruojo rajono tarybos narė ir Sąjūdžio skyriaus laikraščio redaktorė“ (p.11).

Užduotį atlikti – atsiminimų knyga įprasminti Mokytojos 85-ąjį gimtadienį – „pažadėjo padėti ir „Žiemgalos“ draugijos prezidentas Stasys Tumėnas“ (Aldona Ašmonavičienė, Linkuvos gimnazijos mokytoja, p. 135).

Šiandien pats Stasys sako, kad knygos rengimui atiduotos visos laisvos nuo tiesioginių pareigų, nuo dalyvavimų įvairiuose Šiaulių krašto, ir ne tik, renginiuose, dienos ir valandos:  „Tai mano ištisų metų "podarbinis" darbas. Tai mano dovana gimtajai Linkuvos gimnazijai – plačios apimties atsiminimų knyga apie Mokytoją ir  Auklėtoją lituanistę Stanislavą Lovčikaitę.  Tai knyga tarsi apie vieną mokytoją, bet iš tikro aprašomas pokario laikų dramatizmas, socializmo laikų mokykla ir t. t. Sunku man pačiam vertinti, bet įdėjau daug sielos,  ją rengdamas.  Gimnazija to verta. Iš ten daugybė ne tik aukštos dvasinės kultūros eilinių Lietuvos piliečių, bet ir  daug akademinės aplinkos žmonių išėję, kaip antai: rašytojas Juozas Paukštelis, kunigai jėzuitai Vincentas Pupinis, Anicetas Tamošaitis,  rašytojas ir poetas  Alfonsas Šešplaukis, mokslininkas Kazimieras Garšva ir kt.“

Mokytoja verta „Gyvenimo dovanos“

„Gyvenimo dovanos – pačios brangiausios dovanos – vertas tas mokytojas, kurio darbus tęsia jo mokiniai“, – knygoje rašo savo laiku Pakruojyje dirbusi lituanistė Danutė Augutienė („Verta Gyvenimo dovanos“, p. 101).

Šią mintį liudija kiekvienas knygos „Stanislava Lovčikaitė: „ŠIAURĖS LIETUVA – MŪSŲ ESATIES GŪŽTA“ tekstas ir akcentais virtę fragmentai: „Ne vieną jos mokinį pažįstu šiek tiek iš arčiau, juose matau mokytojos dvasinį atspindį. Šiauliuose (čia gyvenu ne vieną dešimtmetį) matau labai prasmingą Stasio Tumėno veiklą. Skaitydama jo straipsnius, girdžiu tiesos balsą, teisingumo siekiamybę. Vertinu jo veiklą Šiaurės Lietuvai, savo Žiemgalai, kurioje telpa ir gimtoji Linkuva“ (ten pat).

S. Lovčikaitė mokykloje rengdavo literatūros vakarus-susitikimus su rašytojais. Jiems mokiniai ruošdavosi skaitydami ir analizuodami būsimo svečio kūrybą. „Todėl susitikimai būdavo prasmingi. L. Noreika atsiminimų knygoje „Aktoriaus dienoraščiai“ rašo: „Su nepaprastu dėmesiu ir meile ten mūsų laukė, Justinas (Marcinkevičius – I. R. ) pirmą kartą čia. Aš jau daug kartų buvęs, žinojau, kad taip bus. Tai nuostabiosios mokytojos S. Lovčikaitės mokiniai. Tokie gražūs, taip susikaupę, be pertraukos skaitėm pusantros valandos, atsakinėjom į klausimus“ (Reda Jėčiūtė, lituanistė, buvusi Pakruojo r. Švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja, p. 97).

„S. Lovčikaitė niekada neslėpė savo įsitikinimų, nekeliaklupsčiavo tiems, kurie sovietmečiu norėjo palaužti tiek mokytojų, tiek mokinių dvasią. Žinojome, kad jai nėra lengva, kad nuolat sulaukia priekaištų iš mokyklos administracijos, rajono, partijos vadovų. Vienu metu prieš viešą kalbą turėjo net pateikti savo kalbos tekstą raštu. Nieko nepaisydama, Auklėtoja sąmoningesnius, patriotiškai nusiteikusius mokinius perspėdavo, ko reiktų saugotis, su kuriais žmonėmis geriau neatvirauti...“ (Regina Janušauskaitė-Aleksandravičienė,buvusi mokinė,mokytoja lituanistė,p. 105).

„Niekam ne paslaptis, kad mūsų karta augo tarybų valdžios metais ir kad viešai kalbėti, kad esi katalikas, kad tavo šeima yra tikinti, buvo neįmanoma. < ... > žinojom, kurie mokytojai ateina į šv. Mišias ne melstis, o sekti. <...> septintoj klasėj prieš Velykas, kalbantis su auklėtoja apie literatų būrelį, per pertrauką ji pasakė  vieną sakinį:

– Sekmadienį užsirišk skarytę, kad galvų jūroje būtum nepastebima“ (Rita Builytė-Variakojienė, buvusi auklėtinė, mokytoja, p. 109).

„Labai jautėsi jos patriotiškumas pamokose. Jis nebūdavo viešai rodomas, matomas, demonstruojamas. < ...> Per pamokas rasdavo būdą, kaip tarp eilučių pabrėžti to ar kito rašytojo reikšmę, svarbą tautinei savimonei. Ypač Maironio. Su Rimantu Jovu važiavo į respublikinį raiškiojo skaitymo konkursą, kur tais, tarybiniais laikais, jis skaitė Maironio „Jaunąją Lietuvą“. Tuoj pat prasidėjo puolimas: iš ministerijos atvažiavo inspektorius tikrinti pamokų būtent dėl Maironio skaitymo. Visi tą žinojo. Mūsų, aišku, tas niekaip nepalietė, bet įnešė tokį tarpusavio solidarumo ir pasitikėjimo mokytoja jausmą, visi tarsi tapom monolitiškesni, vieningesni, klasė tarsi koks vienetas. Į mokytoją ėmėme žiūrėti su dar didesne pagarba...“ (Saulius Filipavičius, buvęs auklėtinis, Troškūnų klebonas, p.117).

„Būdamas šalia Stasės Lovčikaitės jautei, jog būtinai turi bent šiek tiek pasistiebti. Jei negali įkopti į kalvą ar kalnelį, tai nors ant akmens pasilypėk, nes net ir nuo jo plačiau matyti, toliau girdėti, erdviau ir šviesiau sekti“ (Birutė Jūrevičiūtė-Deveikienė, buvusi mokinė, Linkuvos gimnazijos mokytoja lituanistė, p. 102).

Kruvinojo sekmadienio liudininkė

Iš S. Lovčikaitės straipsnio „Kruvinasis sekmadienis“ (1991 sausio 17Sąjūdžio laikraštisMūsų langas“):

* Sausio 12-osios vakare 8 mūsų rajono keleiviniai autobusai išvažiavo į Vilnių Nepriklausomybės ginti. Žmonės, aišku, žinojo, kur ir ko važiuoja, bet vargu ar kas tikėjosi tolios nakties, kokia ji buvo.

* Kruvinasis spektaklis prasidėjo vėliau, sekmadienį, 2 valandą. Dar kelios nerimo minutės ir pasigirsta patrankų šūviai, o po jų automatų serijos. Ką tai reiškia, visi  supratome.

* Įvažiavimą į AT rūmų kiemą užstojo vyrai – gyva ištisinė barikada. Beginkliai. Mūsiškiai ir turbūt vilniečiai.

* Rasų kapinėse supilti pirmieji kritusiųjų už Nepriklausomybę Savanorių kapai. Pirmieji? Ne. Tai kančių ir heroizmo tęsinys. Tai mūsų tautos gyvybės tęsinys. Pagal juos tikrinkim save. Ir šiandien, ir rytoj. Ištversime. Išliksime (p.177–179) ir t. t.

Vietoje užsklandos

 „Vienas Justino Marcinkevičiaus eilėraštis pradedamas taip: „Likime, angele kuprotas...“ Tokie jau yra tie žmonių likimai, jungiantys angeliško idealumo pažadą ir gyvenimo uždedamą netobulo išsipildymo kuprą. Neišsipildęs, bet, be abejo, ir išsipildęs, nors gal ir ne tuo idealiuoju būdu, yra mūsų Mokytojos gyvenimas.

Kaip savotiškas priesakas pragmatiškoje mūsų kasdienybėje lieka paskutinio jos laiško frazė: „Laikykimės vieni kitų“ (Donata Mitaitė, literatūrologė, buvusi auklėtinė, p. 94).

 

 

 

 

 

 

Atgal