Kultūra
11.29.Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Žvėryno metų laikai. Ruduo
Nuo seno, Vilnius, atsidavęs Neries ir Vilnios globai, apsiaustas žalių kalvų, pušynų, ąžuolynų šilais ir mūsų lakais auga kaip savitas, gamtos vertybes tausojantis miestas.
Vilnietiška miesto architektūros ir gamtos jungtis bene savičiausiai skleidžiasi Žvėryno namijoje (pastarąjį žodį vartoju vietoje įkyrios, klaidinančios sąvokos “mikrorajonas”). Ši namija kūrėsi ypatingoje erdvėje, už Neries linkio, tarp upės tėkmės ir aukšto Karoliniškių (Karališkojo?) plokščiakalnio vešėjusioje šventgirėje, kur kažkada vyko Lietuvos valdovų, karalių, kunigaikščių medžioklių misterijos. Istoriniai dokumentai liudija, laukinių, medžioklėms skirtų žvėrių aptvarai – “žvėrinčiai”, buvo įkurti dabar šį vardą paveldėjusioje miesto dalyje bei Vingyje. Abipus Neries stūksojusiose sengirėse glaudėsi ir miško pilaitės. Tad, Žvėryno namijos pradžia sietina su šlovingųjų šimtmečių valdovų medžioklių dvaru.
Žvėrynas. Trejų durų namas Vytauto gatvėje
Pėsčiųjų tiltas per Nerį, žvelgiant iš Žvėryno
Istorinis akmuo su Gedimino stulpais Žvėryne, Neries pakrantėje
Ruduo prie tvenkinio Latvių gatvėje
Vytauto gatvės spalvos
Neries krantinė ties Geležinio Vilko tiltu
Žvėryno gatvėms suteikti kunigaikščių Traidenio, Treniotos, Liubarto, Kęstučio, Vytauto, Birutės, Vykinto vardai, kaip ir gamtiniai: Pušų, Liepyno, Gervių, Sakalų, Erelių, Gulbių, Lokių, Stirnų, Lapių, Stumbrų, Vilkų, Elnių, Lūšių, Bebrų, Danielių pavadinimai primena vilniečiams senuosius laikus, gaivina miesto legendas. Rašytojo, garsiojo Baublio saugotojo Dionizo Poškos, poeto Adomo Mickevičiaus, Kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos, istorikų Teodoro Narbuto, Juozapo Ignoto Kraševskio vardai taip pat kuria atminties jungtį su praeitimi, kai lietuviams gamta buvo ir namai, ir tėvynė.
A.Mickevičius poemos “Ponas Tadas” ketvirtojoje dalyje “Diplomatija ir medžioklė” dainingomis eilutėmis pasakoja Vilniaus įkūrimo legendą:
“Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena!”…
Poetas prisipažįsta:
“Ir aš esu tiek daug saviems miškams skolingas!
Šaulys ne koks, medžioklėj laimės neieškojau;
Draugų pašiepiamas, aš svajones medžiojau.“
Matyt, panašaus pašaukimo vedini, šiandien Vilniaus Antakalnio, Užupio, Žvėryno gatvėmis, paupių krantinėmis, takais takeliais klajoja šių dienų romantikai, atpažindami sostinės – Geležinio Vilko miesto pradžią, stebėdami metų laikų kaitą, dienos ir nakties šviesų žaismę, tirdami urbanistikos ir gamtos dermę. Net eiliniai praeiviai Vilniuje dar gali patirti A.Mickevičiaus poemoje aprašytą nuotykį:
„Aplink ir vėl ramu. Tiktai į drevę seną
Genys, žieve lengvai bekopdamas, stuksena.
Nuskrido; vėl sukiojas liemeniu šakotu,
Lyg vaikas slepiasi, kad auklė jo ieškotų.“
Žvėryne visus metus gali stebėti linksmų paukščių būrius: vėlyvą rudenį, žiemą aplink miestelėnų įrengtas lesyklėles sukasi čiauškančių alksninukų, zylių, sniegenų rateliai, pavasariais jau ir varnėnų žvalūs pulkeliai įsikuria sodybų kaimynystėje, o vasarą, norint atpažinti visus paupio šabakštynuose, gluosnynų guotuose giedančius chorus, jau reikia būti ornitologu...
Ruduo Žvėryno namiją išpuošia tarsi sostinės senamiestį pasitinkant turizmo sezoną. Kur pažvelgsi – senų klevų kamienų kreivės lyg juodi žaibai skrodžia geltonai raudonus, ugninius lapijų kupolus, kitur, jau nuplikusios medžių, krūmų šakos tarsi makabriški, gyvi ornamentai raizgo pastatų kraigus, rangosi už tvorų, braunasi į sodelių pavėsines, verandas. Puošnus visokių vijoklių purpuras, violetas, skaistus raudonis tviska kiemuose, apiberdamas vis dar žalius žolynų lopus.
Žiemos link, Žvėryno gatvių klajūnų žvilgsniui kasdien atsidengia naujos, tik šiai Vilniaus daliai būdingos reginių scenos: dylanti medinės architektūros, priemiesčio sodybų, vilų gyvensenos stilistika ir naujų, modernių pastatų siluetų melodijos...
Prasideda žiema, Žvėrynas tuoj apsigaubs baltomis skaromis...
Atgal
.jpg)
(1).png)
