Kultūra
12.01. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS MOKYTOJŲ KELIAI IR LIKIMAI
dr. Antanas Balašaitis
Kultūros istorikas ilgametis tautotyros žinių kaupėjas ir skleidėjas daktaras Kazys Račkauskas knygos ,,Nepriklausomos Lietuvos mokytojai“ (2018) pratarmėje rašo, kad istorikų manymu švietimas Lietuvoje buvo 1918-1940 metų vyriausybės vienas iš svarbiausių rūpesčių.
Po ilgos carinės Rusijos priespaudos, lietuviškos spaudos draudimo metų, atgavusi nepriklausomybę lietuvių visuomenė buvo mažaraštė: daug nemokančių skaityti, dar daugiau – rašyti. Todėl svarbu buvo rūpintis jaunimo švietimu. Steigiamojo seimo 1922 m. spalio 6 d. priimtas pradinio 4 skyrių mokslo įstatymas pradėtas palengva įgyvendinti ir pradinis mokslas 7-14 metų vaikams tapo privalomas. Rūpintasi parengti mokytojų: tam steigiamos mokytojų seminarijos, mokytojų rengimo kursai. Pradėti leisti profesiniai žurnalai mokytojams: ,,Lietuvos mokykla“, ,,Švietimo darbas“, ,,Mokykla ir gyvenimas“.
Knygos viršelis
XIX amžiaus pabaigoje buvo dvi rusiškos mokytojų seminarijos, veikusios nuo 1872 metų: Panevežyje (tik stačiatikių jaunuoliams), rengusi mokytojus Vilniaus gubernijai, ir Veiveriuose – Suvalkų gubernijai. Jas turėjo pakeisti lietuviškos: Vilniuje (nuo 1918 m.), Kaune ,,Saulės“ švietimo draugijos (nuo 1918 m.), Šiauliuose (nuo 1920m.), Kedainiuose ir Tauragėje (nuo 1923m.), suorganizuoti kelių mėnesių ar dvejų metų mokytojų rengimo kursai: Kupiškyje, Joniškėlyje, Aukštadvaryje, Alytuje ir Utenoje.
Mokytojai dirbo mokyklose, kurios buvo steigiamos net erdvesnėse ūkininkų gryčiose. Pavyzdžiui, Obelių valsčiaus Ignotiškio kaime 1923 m. ūkininkui statantis gryčią, buvo prašoma vieną galą pritaikyti mokyklai. Ten ji veikė iki 1960 metų. Per 30 vaikų mokė viena mokytoja. Vėliau buvo statomos modernios pradinės mokyklos ir gimnazijos. Straipsnio autorius gimnazijos mokslus ėjo 1939 m. Eržvilke pastatytoje 6 skyrių mokykloje.
Kazio Račausko knygoje pateiktos 505 (tik dešimtadalio) 1940 metų mokytojų biografijos iš Vilniaus krašto ir 26 apskričių. Biografijos su portretais atrinktos iš sovietinės švietimo ministerijos tendencingos 33 klausimų anketos atsakymų ir gyvenimo aprašymų, kurių buvo pareikalauta iš visų mokytojų. Tai buvo okupantų valdžios brutalus tardymas siekiant atrinkti tremtinas šeimas. Tokios dalios sulaukė 130 mokytojų šeimų, 47 žuvo lageriuose. Tokia šiurpi statistika rodo raudonųjų išvaduotojų tikrąjį veidą.
Mokytojų likimams taip pat skirta pedagogo ir žurnalisto Juliaus Norkevičiaus sudaryta 10 mokytojų atsiminimų knyga ,,Ešalonai į Rytus“ (1991). Tokiu pačiu pavadinimu vėliau buvo išleista Juozo Vaitkevičiaus sukauptas atsiminimų rinkinys. Represijas patyrę mokytojai minimi ir Rasos Paulavičienės knygoje „XX amžiaus Lietuvos mokytojai“ (1996). Per dvi dešimtis tremtinių mokytojų atsiminimų pateikta marijampoliečių pedagogų Danutės ir Zigmo Vidrinskų knygoje ,,Išplėšti iš Tėvynės delnų“ (2000).
Iš Račkausko knygoje pateiktų biografijų krinta į akis XX amžiaus šeimų didumas. Daugelis mokytojų buvo kilę iš 7 ar 8 vaikų šeimos. Jaudinanti Klemerauskų šeimos iš Pušaloto valsčiaus istorija. Jonas (g. 1900m.) iš 10 vaikų šeimos ,,...dar vaikas dirbdavau įvairius ūkio darbus. Ilgais žiemos vakarais tėvas pramokė skaityti ir rašyti“. Toliau pasimokęs Panevežio realinėje mokykloje ir 1919 m. Joniškėlyje baigęs 4 mėnesių mokytojų kursus, pradėjo mokytojauti. Dirbo Pumpėnuose, Šimonyse. Buvo apdovanotas Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu ir Vytauto Didžiojo trečio laipsnio medaliu. Iš paskutinės darbovietės Subačiaus pradinės mokyklos vedėjas su žmona mokytoja Adele ( iš 11 vaikų šeimos) ir dukra 1941 m. buvo ištremtas į Altajaus kraštą. Iš ten pabėgo, bet 1948 m. enkavėdistai susekė, kalino Šiauliuose ir Vilniuje, 1952 m. žuvo. Žmona Adelė tremtyje žuvo 1942 m. Tik duktė Regina grįžo į Lietuvą.
Jauniausia dvylikos vaikų šeimoje buvo iš Antnemunio valsčiaus kilusi Natalija Geniušaitė–Pilienė (g. 1907 m.). Geniušų šeima išugdė 5 pedagogus. Marija, Natalija ir Petras mokytojavo, Aleksandras buvo Kauno apskrities mokyklų inspektorius, Jurgis dirbo švietimo ministerijos suaugusiųjų švietimo valdyboje. Vyresnė sesuo pamokė Nataliją rusiškai skaityti ir rašyti. Prasidėjus karui šeima pasitraukė į Rusiją. 1918 m. grįžusi į Lietuvą, suskato mokytis lietuviškai. Pasimokiusi Kauno ,,Saulės“ ir Kedainių mokytojų seminarijoje septyniolikmetė pradėjo mokytojauti. 10 metų dirbusi Krasnapolio pradinės mokyklos mokytojų šeimą 1941 m. ištrėmė. Mokytojas Jonas Pilius 1943m. mirė Irkutsko lageryje. Natalija iš Altajaus krašto 1947m. su dukra pabėgo. Po metų buvo vėl ištremta. Į Lietuvą grįžo tik 1959m.
Būdingas ir Barboros Serapinienės (g. 1905m.) gyvenimo kelias. Augo 8 vaikų šeimoje. Biografijoje rašė: ,,Iš mažens teko tėvams padėti įvairius žemės ūkio darbus dirbti ir mažesnius brolius bei seseris auginti. 9 metus turėdama įstojau į Raguvos pradžios mokyklą, kuri buvo už 6 km. Teko vaikščioti kiekvieną dieną.“. Pasimokiusi Raguvos vidurinėje mokykloje ir Ukmergės mokytojų kursuose 1928 m. pradėjo mokytojauti. Iš Balelių pradinės mokyklos (Taujėnų valsčiuje) Serapinienė su vaikais 1941 m. buvo ištremta į Altajaus kraštą. Mokytoją Praną Serapiną 1948 m. sušaudė Rešotų lageryje. Barbora su vaikais pabėgo į Lietuvą 1947 m. Jaunesnis Prano brolis Mikas ir sesuo Ona buvo mokytojai.
Iš gausių šeimų buvo ir daugiau po keletą mokytojų. Sasnaviškio Juliaus Kavaliausko trys seserys Anelė Česnavičienė, Gražina ir Marija pasirinko mokytojo profesiją. Kauniškio Stasio Ivanausko seserys Regina ir Sofija buvo mokytojos. Marijampoliškio Pijaus Gurevičiaus iš 11 vaikų duktė Adelė, baigusi Marijampolės mokytojų seminariją, dvidešimtmetė pradėjo mokytojauti Ginteliškės pradinėje Platelių valsčiuje. Jos seserys Magdalena ir Ona irgi buvo mokytojos. Iš tiek pat 11 vaikų šeimos buvo Kudirkos Naumiesčio šaltkalvio Antano Zaleskio duktė Juzė Pranskevičienė. 1913 m. išlaikiusi egzaminus mokytojo teisėms, mokė Velaikių plačios apylinkės Utenos apskrityje vaikus iki 1956 metų. Jos seserys Emilija Kaunienė, Marytė Pėstininkienė ir Ona Svietlauskienė mokytojavo Kaune. Mokytojo Liuvdiko Vymerio iš Vištyčio sūnus Eugenijus (g. 1887m.) pasirinko tėvo profesiją. 1908m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją mokytojavo Suvalkų apskrityje, karo metais – Rusijoje, o nuo 1920 m., mirus tėvui, užėmė jo vietą Vištyčio pradinėje. Čia pat mokytojavo ir jo žmona Alicija. Eugenijaus sesuo Erna mokytojavo Tauragėje, brolis Artūras Maskvoje.
Ne vieną iš tremties pabėgusį enkavėdistai susekdavo ir vėl ištremdavo. 1946 m. iš Komijos pabėgusį Nevarėnų mokytoją Kazį Brundzą po kurio laiko suėmė, kalino ir vėl ištrėmė į Komiją. Į Tėvynę grįžo tik 1962 m. Bronė Brundzienė 1947 m. su vaikais pabėgo, bet po poros metų vėl ištrėmė. Grįžo 1961 m. Mokytoja Vincė Šapokienė (g.1899 m.) iš Altajaus krašto 1946m. su trim vaikais pabėgo, bet 1950 m. vėl ištrėmė. Paleido tik 1957 m. Vincės vyras Jonas Šapoka 1940 m. mirė Rešotų lageryje.
Vargo mokyklos kelią ėjo dusetiškė mažažemių šeimos duktė Elena Šataitė – Mozūrienė (g. 1892 m.). Anksti mirus tėvui, našlė motina vargdama dūminėje pirkioje augino Eleną ir prie verpimo ratelio ją mokė skaityti. Vėliau leido pasimokyti rusiškai skaityti ir rašyti pas kaimo daraktorę. Dusetų gydytojos Gedminaitės remiama tris metus mokėsi Obelių žemės ūkio mokykloje. Pirmojo pasaulinio karo metais atsidūrė Mogiliovo gubernijoje. Ten dirbo ir lauko ir miško darbus, kad tik galėtų prasimaitinti. Vėliau vargais negalais tęsė mokslą Petrograde ir 1917 m. tapo mokytoja. Sugrįžusi į Lietuvą, 1918 – 1926 m. mokytojavo Dusetose. Vėliau persikėlė į Trakų apskritį ir 1940 m. anketą pildė būdama Kaišiadorių pradinės mokyklos mokytoja.
Įdomi vieno seniausių Račkausko knygoje aprašyto mokytojo istorija. 1872 m. gimęs šimoniškis Viktoras Kavoliūnas paaugęs piemenavo. Šeimoje buvo 6 vaikai. Būdamas 17 metų per vieną žiemą baigė Šimonių pradinę mokyklą. 1896 m. pėsčias ėjo į Vilnių gauti darbą ir tęsti mokslą. Darbo negavo. Po metų iš Mažeikių geležinkelio stoties ėjo į Plungę pas kunigaikštį Oginskį, tikėdamasis pašalpos mokytis. ,,Ir ten nieko negavęs, vėl pėsčias grįžau atgal. Kadangi ant kelio vietomis dar buvo sniego, o aš ėjau basas, tai žemaitis važiuodamas pro mane sakė: Vaks iš proto išei ir nepavežėjo (reta išimtis iš tradicijos pėsčią pakeleivį pavėžėti A.B. ). Iš Mažeikių nubaigiau važiuoti į Liepoją ir pradėjau mokytis“ – taip prisiminė savo duobėtą kelią į mokslą 1940 m. gyvenimo aprašyme. Po tarnybos rusų kariuomenėje mokėsi Tbilisije, norėdamas gauti atestatą ir stoti į universitetą, bet prasidėjus karui vėl atsidūrė kariuomenėje. Grįžęs į Lietuvą 1918 m. baigė 3 mėnesių mokytojų kursus Kupiškyje ir pradėjo mokytojauti. 1940 m. buvo Kupiškio pradinės mokyklos mokytojas.
Vienmetis buvo ir iš Pakuonio valsčiaus kilęs Povilas Garmus. 1897 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, buvo paskirtas į Liubavo guberniją. Už lietuviškos spaudos platinimą 1899 m. kalinamas. Aštuonetą metų dirbdamas Amerikoje pramoko raidžių rinkėjo amato. 1912 m. grįžo į Lietuvą ir mokytojavo Prienuose.
Trečias vienmetis iš Gižų valsčiaus Antanas Čerkauskas iš 6 vaikų šeimos. Pas kaimo daraktorių išmoko lietuviškai skaityti. 1890 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją ir paskirtas į Lomžos guberniją. Prasidėjus karui atsidūrė Mogeliovo gubernijoje. Iš ten ,,1925 m. išsiilgęs tėvynės Lietuvos ir esant tuo metu Sovietų Rusijoje sunkiai materialinei padėčiai birželio 28 d. grįžau į Lietuvą“. Dirbo Seinų apskrities Gailionių pradinėje, Kruonio valsčiaus Anglininkų pradinėje mokykloje.
Dauguma to meto pedagogų buvo ne tik geri auklėtojai, bet ir patriotai. Varėniškis Juozas Čenkus (g. 1905 m. septynių vaikų šeimoje) baigęs Aukštadvario mokytojų rengimo kursus 1927 m. Biografijoje rašė ,,...buvau paskirtas į tamsų užkampį (Panošiškių kaimą Onuškio valsčiuje). Apylinkės gyventojai kalbėjo lenkiškai ir tik keli mokėjo pasirašyti. Mokyklos butas buvo blogas, nes reikėjo gyventi su šeimininko šeima, o klasė buvo atitverta lentų siena“. Mokytojas uoliai dirbo: suorganizavo kursus suaugusiems ir per dvejus metus išmokė sodiečius skaityti ir rašyti. Pats kūrė veikaliukus ir rengė vaidinimus, išleido dvi knygeles. 1941 m. buvo išvežtas į Rešotų lagerį ir po dvejų metų mirė. Žmona su dviem sūnumis ištremta į Altajaus kraštą. Krekenaviškis mokytojas Mykolas Antanaitis, gimęs 1883m. septynių vaikų šeimoje, baigęs Kauno ,,Saulės“ mokytojų seminariją, dirbo jos pavyzdinėje mokykloje. 1930 m. savo gimtajame Orelių kaime pastatydino mokyklą ir joje dirbo. Apdovanotas Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu ir LDK Gedimino IV laipsnio ordinu. Buvo nevedęs, globojo mirusio brolio ir brolienės 8 vaikus, rūpinosi jų mokymu.
Alytiškis Motiejus Ražanskas (1890-1981), baigęs Ūdrijos pradinę mokyklą, devynerius metus daraktoriavo jos apylinkėse. 1918 m. po dvejų metų mokytojų kursų 15 metų dirbo Dubėnų pradinėje mokykloje, o nuo 1935 m. paskirtas Kurnėnų pradinės mokyklos vedėju. Čia rūpinosi išeivio JAV verslininko Lauryno Radziukyno (1880 – 1960) savo tėviškei padovanotos modernios mokyklos statyba ir įrengimu. Naujoje mokykloje 1936 metais mokėsi 51 mokinys. Jos vedėjas Ražanskas buvo apdovanotas Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu ir Vytauto Didžiojo ordino II laipsnio medaliu už Kurnėnų mokyklos statybą. 1952 m. mokykla išaugo į septynmetę. 1992 m. buvo pavadinta Lauryno Radziukyno vardu. 1996 metais šešiasdešimtmetį paminėjusi mokykla 2008 m. buvo uždaryta – neliko mokinių. Duomenys apie šią mokyklą pateikti iš joje dirbusios pedagogės Antaninos Urmanavičienės knygelės „Kurnėnų Luryno Radziukyno mokyklai 60“ (1996) ir interneto. Tokia graudi Lietuvos kaimo realybė.
Keletas mokytojų reiškėsi ir kraštotyroje. Obelietė Eleonora Ravickienė Klaipėdos pedagoginio instituto auklėtinė (1937) dirbo Kuršėnuose. Po karo daug metų mokytojavo Plungėje. ,,Ji išvaikščiojo nuošaliausius mūsų rajono kampelius, užrašė daugybę pasakojimų ir surinko nemažai vertingos medžiagos – knygų, dokumentų, nuotraukų – apie istorinę ir kultūrinę mūsų krašto praeitį, žymius žmones“, – rašė pratarmėje jos bibliografijos (1996) sudarytoja S. Šliuožienė.
Emilija Šukytė–Juzulėnienė iš Kurklių parapijos 1929 m. baigusi Panevežio mokytojų seminariją, dvidešimtmetė pedagogė buvo paskirta Subačiaus valsčiaus Gelažių pradinės mokyklos vedėja. Po studijų Žemės ūkio akademijoje kviečiama grįžo į Panevežio mokytojų seminariją, vadovavo būsimų mokytojų praktikai. Bendravo su tautotyros specialistais Petru Būtėnu, Jurgiu Elisonu ir įsitraukė į šią veiklą. Jau būdama garbaus amžiaus dalijosi savo patirtimi ir buvo apdovanota medaliu Už nuopelnus Lietuvai.
Buvo mokytojų ir kūrėjų, rašančių į periodinę ir profesinę spaudą. Alantiškis Antanas Kryžanauskas Skudutiškio pradinės mokyklos vedėjas parašė dramą apie lietuvių kovas su lenkais 1920 m. ,,Nebaigtas žygis“ (1936). Sovietinių okupantų 1941 m. ištremtas į Rešotų lagerį, o žmona su anyta ir šešuru ištremti į Altajaus kraštą. Klaipėdos pedagoginio instituto auklėtinis vabalninkietis Leonardas Žitkevičius (1914–1945) išleido du eilėraščių rinkinius vaikams. Mokytojavo Trakų apskrities mokyklose, karo metais dirbo valstybinėje knygų leidykloje, Kauno radiofone. Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, 1944 m. pasitraukė į Vakarus, mirė Niujorke. Eiles kūrė ir Būdviečių pradinės (Tauragės apskr.) mokytojas Vladas Šlaitas (1920 -1995) spausdino ,,Mokslo dienų“ žurnale. 1943 m. mobilizuotas į nacių kariuomenę, po karo gyveno pabėgelių stovyklose Vokietijoje. Persikėlęs į Angliją, dirbo fabrikuose. Išleido tris poezijos knygas, paskutinė ,,Be gimtojo medžio“ (1962).
Iš Plokščių valsčiaus kilęs šeštas vaikas iš dešimties Konstantinas Bajerčius (g. 1903 m.) studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete lietuvių kalbą ir pedagogiką mokytojavo Žiežmarių pradinėje mokykloje, o studijas baigęs 1940 m. dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje. Mokytojas užrašinėjo tarmių žodžius didžiajam lietuvių kalbos žodynui. Bendradarbiavo vaikų žurnaluose ,,Saulutė“, ,,Žiburėlis“ ir kituose laikraščiuose. Išleido dvi poezijos ir penkias beletristikos knygeles vaikams. Štai keletas jų: ,,Žemės vieškeliais“ , ,,Namuose ir giriose“ (abi 1930), ,,Nugirstos šnekos“ (1937), ,,Iš pasakų krašto“ (1939). Dalyvavo antinaciniame ir antisovietiniame pasipriešinime, buvo Pietų Lietuvos partizanų štabo ryšininkas, nelegalios spaudos bendradarbis. 1946 m. gruodžio 5 d. suimtas ir atsisakęs kalbėti per tris dienas enkavėdistų buvo nukankitas.
Skaudžiausias likimas ištiko tris mokytojus iš 73 Telšių politinių kalinių, nukankintų 1941 metų birželio 25 dieną Rainių miškelyje besitraukiančių enkavėdistų ir raudonarmiečių. K. Račkausko knygoje pateikiama kaišiadoriškio Andriaus Čiurinsko (g. 1907 m.) biografija. 1927m. baigęs S. Daukanto mokytojų seminariją Kaune, dirbo Panevežio ir Trakų apskričių mokyklose. 1939 m. paskiriamas Telšių pradinės mokyklos mokytoju ir vedėju. 1940 m. spalio 25 d. suimtas, kalintas Telšių kalejime ir po 7 mėnesių žuvo kankinio mirtimi.
Kiti du čia žuvę mokytojai paminėti 1942 m. ,,Žemaičių žemės“ laikraščio žurnalistų parengtoje knygelėje ,,Žemaičių kankiniai“. Skaudviliškis Pranas Daukša (g. 1914 m.), baigęs Tauragės mokytojų seminarija 1927 m. ir karo mokyklos aspirantų kursus, buvo paskirtas Janapolės pradinės mokyklos vedėju. Dalyvavo visuomeninėje veikloje, vadovavo šaulių būriui. Atėjus okupantams buvo sekamas, 1941m. birželio 8 d. suimtas ir iš Telšių kalejimo išvežtas nužudyti. Gargždiškis Antanas Dibisteris (g. 1904 m.) iš ūkininkų 8 vaikų šeimos, baigęs Telšių mokytojų seminariją 1929 m. ir aspirantų kursus mokė Alsėdžių vaikus. Nuo 1933 m. Kartenos pradinės mokytojas, vadovavo šauliams ir jaunalietuviams. Suimtas atėjusių okupantų liepos 13 dieną, kalintas Kretingoje ir Telšių kalejime. Vyro ir tėvo neteko žmona mokytoja ir dvi dukterys.
Prieškarinės Lietuvos mokytojai patriotai, ištvėrę lagerių ir tremties kančias, paaukoję savo gyvybes, prasmingai priminti tautotyrininko Kazio Račkausko knygoje, lieka sektinu pavyzdžiu mūsų dienų pedagogams.
Atgal
.jpg)
