Kultūra
12.01. Vidinė tautos jėga
Parengė istorikas Juozas Brazauskas
Ji privertė sovietų valdžią, turinčią ginkluotą jėgą, kapituliuoti.
Kas sudarė tą vidinę tautos jėgą? Ginkluotas pasipriešinimo judėjimas pokario metais, po to dvasinis pasipriešinimas per kultūrą, meną, sportą, tradicijų saugojimą, kova prieš tikėjimo persekiojimą. Ne veltui dar kryžiuočiai sakė, kad jiems teko kovoti su kietasprande, kovoti pratusia tauta. Taip ko gero buvo apibūdinami žemaičiai, gynę Nemuno krantus nuo įsiveržimo į Lietuvą.
Dabar populiaru kalbėti, kas įvyko Lietuvoje prieš 30 metų.
Bet pasipriešinimas dvasia vyko kur kas anksčiau. Sovietų valdžiai 1944-1953 m. pavyko įveikti ginkluotą Lietuvos laisvę gynusių partizanų kovą. Lietuvoje pasipriešinimo mastai buvo dideli. Sovietų valdžia turėjo mesti didžiules jėgas pasipriešinimui palaužti.
Buvo veikiama dviem kryptimis: 1) didinant represinį aparatą ir naudojant itin brutalius metodus (sušaudymai, kankinimai, tardymai, masiniai gyventojų trėmimai) ir 2) stengtasi demoralizuoti tautą, vis daugiau žmonių įtraukiant į sovietinės visuomenės ir valstybės kūrimą.
Atėjo sudužusių vilčių ir socialinių susidūrimo laikotarpis. Lietuva jau niekaip negalėjo paveikti įvykių raidos savo naudai. Baltijos kraštų klausimas pokario taikos konferencijose nebuvo svarstomas. Likome vienu vieni su savo tautos kančia.
Pokario politinė emigracija savo uždavinius iš esmės įvykdė, išlaikydama tautinį identitetą, sukurdama turtingą egzilio mokslinę ir grožinę literatūrą bei prisidėjusią prie Lietuvos valstybės atkūrimo. Žmonės Lietuvoje neteko vilties sulaukti Vakarų pagalbos.
Sovietinės valdžios teroras tapo gyvenimo norma. Ir visai nesvarbu, ar buvai vokiečių kolaborantas, atviras Lietuvos patriotas, privatus ūkininkas, inteligentas ar miestų darbininkas. Visas šias grupe vienaip ar kitais paveikė teroras. Mirus 1953 m. Stalinui, prasidėjo naujovės. Liovėsi gyventojų masiniai trėmimai, persekiojimai. Mirė diktatorius, bet stalinizmo sistema liko. Karo ir pokario metais buvo prarasta apie 30 proc. prieškarinių gyventojų – dėl mirties, deportacijų, pasitraukimo į Vakarus.
Sumažėjus terorui, atsirado galimybė rinktis tarp mirties ir kolaboravimo. Nors didžioji dalis visuomenės palaipsniui prisitaikė prie sovietinio režimo, daugybė žmonių toliau ieškojo būdų, kaip nuo sovietizacijos ir rusifikacijos apsaugoti tautines tradicijas ir vertybes, išlaikyti moralinius ir religinius įsitikinimus.
1970-ieji metai Lietuvoje buvo riba. Tie metai laikomi ir postmodernizmo pradžia. Daugumoje Vakarų šalių, nors nyko Jean’o Polio Sartr’o (1905-1980), Martino Heidegerio(1889-1976), Liudvigo Wittgenšteino (1889-1951) egzistencializmo filosofija, bet ji vėliau vėl atsivėrė drauge su taikos sąjūdžiu ir antibranduoliniais protestais. Sovietijoje to civilizacijos virsmo nejutome ir nežinojome, bet vienokia ar kitokia forma egzistavo ir veikė žmonių likimus. Didelė dalis jos žmonių paversti homo sovieticus. Apatija, iniciatyvos stoka, nuovargis nuo nepakeliamų minčių, klausimų be atsakymo, nuolatinės baimės. Kai kas sako, kad būdingiausias bruožas buvo prisitaikėliškumas. Kol buvome nuolatinė kaimynų agresijos auka. Gyvenome keistame, kupiname paradoksų bei absurdo pasaulyje. Bet Alberas Camiu ( Albert Camus) (1913-1960) mokė, kad absurdas liaujasi būti absurdu, jei su juo nesitaikstoma.
Tokioje situacijoje reikėjo iš naujo suvokti save pasaulyje, tautos istorijoje, vėl jaučiamas poreikis grįžti į pradžių pradžią. Lietuvių kultūra atsargiai “pradėjo atsiminėti savo dvasines teritorijas, brutaliai okupuotas” (Viktorija Daujotytė): Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija (1968-1977), R. Granausko “Jaučio aukojimas” (Pergalė, 1975), Povilo Mataičio folkloro teatras ( 1974), Dalios Mataitienės tautiniai kostiumai, folkloro ansambliai nivilnijo per visą Lietuvą. Lietuvių dvasia bandė pabusti, prisikelti iš savo kūrybingumo po ideologinių represijų, 1972 metų įvykių. Vėl aktualinama lietuvių pasaulėvoka : iš dvasios ir žemės sąlyčio.Uždrausti dvasios prisikėlimo jau neįmanoma : iš jos kilo maginiai, fantastiniai senosios Lietuvos paveikslai.
1967 m. jau buvo miręs Vincas Mykolaitis- Putinas. Pareigos ir ištikimybės tautai etika jo kūryboje buvo ypač svarbi, kelianti ne tik žmogaus, bet ir pačios tautos sąmoningumo būtinybę bei reikšmę. Po poeto mirties pasirodė rezistencinės dvasios poema “ Vivos plango, mortuos voco”( “Gyvuosius šaukiu, mirusius apraudu”). Šis 165 eilučių kūrinys gimė “ant neperžengiamo istorinių paradoksų slenksčio, kai vieną prievartą keitė kita, o išsivadavimas iš vienos vergovės tapo priklausomybe kitai”.
Kunigo, monsinjoro K. Vasiliausko žodžiais tariant, “Viena svarbiausių žmonių pareiga - mokėti įskaityti laiko ženklus, bet tokių sugebančių yra nedaug, tai išrinktųjų tautos vaikų dalia. Man tas eilėraštis („Vivos plango, mortuos voco” („Gyvuosius šaukiu, mirusius apraudu”) brangus, kad jis įskaitė tragiško laiko ženklus, ir, man rodės - mano švenčiausia pareiga paaiškinti V. Mykolaičio- Putino žodžiais apie juos tiems, kurie patys nepajėgūs, bet irgi nori tuos ženklus suprasti”. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kaip niekas kitas, sugebėjo įsigilinti į sovietinės diktatūros morališkai suluošinto žmogaus tragediją ir tą žmogišką tragediją paversti poreikiu dvasiškai sukurti save iš naujo ( Jonas Mikelinskas).
V.Mykolaitis- Putinas rašė: “Aš pasiliksiu ištikimas, nors pats būdamas silpnas ir artimas neurozei, pasiliksiu ištikimas stipriam, tragiškam prometėjiškam bethoveniškam žmogui, kovojančiam su visokeriopa vergove, blogiu, liga, mirtimi“. Poetas Justinas Marcinkevičius ragino “rasti (surinkti) paliudijimų, ką Lietuvai, mūsų kultūrai, inteligentijai reiškė jau vien tik Putino buvimas, gyvenimas su visais ir tarp visų - čia didžiulė jo palikimo, ne emigravimo prasmė. Jis buvo dvasinė užuovėja, žmogaus ir kultūros matas”. Toliau Justinas Marcinkevičius klausė: “Argi tai ne rezistencija, kai žmogus vien tik savo buvimu skatina tautos gyvybę ir stiprybę, kūrybingumą ir valią išlikti? Toks žmogus visada yra šūvis į priespaudą”.
Lietuvių literatūroje paradoksalus mąstymas regi pasaulį šiukštų, kartais banalų ar komišką. Skaitytoją toks mąstymas veikia kaip šoko terapija. Kai šalia įsivaizduojamo pastatoma realybė, kai nuimamos kaukės ir demitologizuojamas iliuzinis, susikompromitavęs realybėje pasaulis, atsiveria šiuolaikinio žmogaus disharmonija ir prarastų vertybių ilgesys. Bet paradoksinis mąstymas kartu yra ir viltingas mąstymas. Už jo slypi naujo, protingo žmonijos kelio viltis.
1982 m. populiarus jaunimo tarpe dainų autorius ir atlikėjas Andrius Mamontovas su grupe „Foje“ išleido paskutinę studijinę plokštelę „1982“. Joje buvo įrašyta daina „Paskutinis traukinys“ su žodžiais:
„ Ar tu dar gali kentėti tas blogas mintis? Ar tu dar gali matyti akis visai tuščias? Ar tau malonu girdėti žodžius, bukai piktus? Ar dar tave įkvepia šalti žmonių veidai ?“ 1982 m. Vilniuje, Jaunimo teatre pastatyta roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“( rež. Eimuntas Nekrošius). Muzika Kęstučio Antanėlio, libretas Sigito Gedos pagal V. Šekspyro dramą „Romeo ir Džiuljeta“.
Nepriklausomo Lietuvos gyvenimo ilgesyje kryžiavosi skirtingos psichologinės ir estetinės sanklodos, sudarydamos daugialypę įvairovę, būdingą laisvės ištroškusiai kultūrai.
Prabilo pokario baisybių nutildyti balsai, į literatūrą atėjo vieniši užsispyrę kūrėjai, rašę pats sau ir nedarę jokių kompromisų arba nustumti į nuošalę dėl savo kūrybos aštraus dramatizmo. “Liaudies poetų ir rašytojų” gretose gailūs nusivylimo ir nuovargio atsidūsėjimai...
Bet tautinė savimonė tebebuvo gyvybinis literatūros nervas, likęs daugelio rašytojų kūryboje. Atsirado ir kosmopolitinės orientacijos skelbėjai, tvirtinę, kad tautinis mentalitetas gramzdina lietuvių literatūrą į provincinį primityvizmą, valstietiška kultūra niekada nesugebės suformuluoti ir išvystyti absoliučiai laisvo mąstymo. Žinoma, su tuo verta būtų pasiginčyti.
1972 metų sausį „Lietuvos Katalikų Memorandumas“ – septyniolikos tūkstančių penkiasdešimt keturių tikinčiųjų pasirašytas raštas, adresuotas sovietų komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui, pasiekė Vakarus. 1971 m. gruodį „Memorandumą“ į Maskvą atvežusi Nijolė Sadūnaitė rado padėti sutikusį žurnalistą. Jis perdavė dokumentus draugui, dirbančiam Britų ambasadoje. Diplomatas nutarė, kad juos turėtų gauti neseniai Oksforde įkurtas Kestono instituto prezidentas ir užrašė ant rudo voko kanauninko Michaelio Bourdeaux vardą ir adresą. Dokumentas, be jokios nuorodos ar užuominos, kas tai yra, kaip gauta, iš kur siųsta, adresatą pasiekė 1972 m. sausio mėn. Atpažinęs lietuvių kalbą ir iš gausybės parašų supratęs milžinišką tikėjimo laisvės reikalaujančio dokumento svarbą, anglikonų kunigas pasirūpino, kad tekstas būtų išverstas į anglų kalbą. Užsienio spauda, radijas ir televizija išplatino šį dokumentą.
Tokio galingo pareiškimo, pasiekusio Vakarus, iki tol dar nebuvo buvę. Po trisdešimt šešerių metų saugojimo Anglijoje, šį Lietuvos Nepriklausomybės istorijai reikšmingą dokumentą kanauninkas dr. Michaelis Bourdeaux atvežė į Kauną parašų rinkimo iniciatoriui arkivyskupui metropolitui Sigitui Tamkevičiui.
1972 metais žurnale „Nemunas“ (Nr. 2, p. 17-20) buvo išspausdintas garsusis Vytauto Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“. V. Kubilius rašė: „Talentas, be abejo, yra biologiškai determinuota žmogaus galia. Tu negali tapti Gėte, Tolstojumi ar Belinskiu, nors ir labai stengtumeisi, dėl visiškai menkos priežasties – gamta nedavė tau atitinkamų duomenų. Tu negali pasidaryti netgi paprasčiausiu poetu ar romanistu, nors ir baigtum su pagyrimu maskviškį Literatūros institutą, nes “bevertis mokslas tiems, kurie neturi poetinės dovanos” (iš VIII a.indų traktato). Tačiau biologinės talento ribos turbūt nėra fataliai nekintamos. Juk meninis talentas funkcionuoja ne gamtoje, o tarp žmonių, ne izoliuotame organizme, o kultūros sferoje. Talentas tampa dvasine jėga, kurios dydis priklauso jau ne vien nuo biologinių prielaidų, bet ir nuo sukauptų dvasios vertybių sudėties, jautrumo savo amžiaus problematikai, vidinio ryšio su tautos padėtimi, pasaulėjauta ir kultūra.
Tačiau labiausiai prisitaikėlių sąžinę įskaudino sakinys: “Kodėl rašytojas gyvenime gali būti baisus intrigantas, bailys, alkoholikas, o kūryboje - dorovingumo ir taurumo apaštalas, kaip jis sugeba tuo pat metu dirbti informatoriumi, prokuroru ar net žudiku ir rašyti švelnius eilėraščius vaikams”. Tai buvo užuomina į Kostą Kubilinską. Įsižeidę rašytojai nunešė tą „Nemuno“ numerį A. Sniečkui, ir prasidėjo kerštas.
Neseniai paskelbtos knygos „Laikmečio įkaitai“ (Vilnius: Gairės, 2009) autorius Antanas Barkauskas, priklausantis garsiai skalambijančių apie savo „tarnavimą Lietuvai“ grupei, tuometis CK antrasis sekretorius, atsakingas už ideologiją, pareikalavo universitete jau apgintos Vytauto Kubiliaus disertacijos ir nusiuntė į Maskvą oficialų raštą, kad sulaikytų jos tvirtinimą. Maskva įvykdė įsakmų “patrioto” prašymą. Šešerius metus disertacija nebuvo tvirtinama, Vytautui Kubiliui buvo užtrenktos durys į spaudą, o už straipsnį buvo priverstas viešai atsiprašyti.
1972 metų kovo 19 d. pogrindyje pradėtas leisti sovietų nusikaltimų metraštis – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, be pertraukos ėjusi iki 1989 m. (išleistas 81 numeris). Per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti „LKB kronikos“, ir tai stebuklas, žinant, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. Prasidėjus pertvarkai, sovietų valdžios politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu nepasikeitė. LKP CK biuras dar 1987 m. rugpjūčio 17 d. patvirtino priemones, kuriomis siekta stabdyti Katalikų Bažnyčios įtakos augimą ir nutraukti nelegalios katalikiškos spaudos leidybą.
1978 m. lapkričio 22 d. trys kunigai Alfonsas Svarinskas (1925-2014), Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis (1929-1986) Maskvoje surengtoje spaudos konferencijoje užsienio žurnalistams pranešė, kad Lietuvoje įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas., kuris kėlė religinės diskriminacijos problemą. Komitetas veikė 5 metus, parengė 53 dokumentus ir dalį jų išplatino. Komitetas siekė katalikams lygių teisių su ateistais, atkreipė dėmesį į tikinčiųjų diskriminaciją.
1972 metų gegužės 14 d. Kaune, apsipylęs benzinu, susidegino devyniolikametis jaunuolis Romas Kalanta. Šis protesto aktas gegužės 18–19 dienomis Kaune sukėlė politines demonstracijas, mitingus ir įvarė tokią baimę dėl savo kailio ir kėdės Lietuvos sostinės ir miestų bei miestelių partiniams funkcionieriams, kad jų stropumas ir noras neapvilti Maskvos ėmė dar tauriau reikštis.
Mieste buvo įvesta pusiau karinė padėtis, suimta ir tardyta daugybė žmonių, sugriežtinta jaunimo elgesio bei aprangos kontrolė, mokyklose buvo pradėtos aiškintis mokinių pažiūros. R. Kalantos savižudybė ir po to kilusios demonstracijos beveik sutapo su JAV prezidento R. Nixono apsilankymu Maskvoje, tačiau tarptautiniams santykiams jokios reikšmės neturėjo ir tuo metu gerėjančių santykių tarp JAV bei Sovietų Sąjungos nesugadino.
1972 metais dėl netinkamų politinių pažiūrų pantomimos trupės vadovas latvis režisierius Modris Tenisonas buvo priverstas palikti Kauno muzikinį teatrą. Pantomimos trupė – šio meno pradininkai Lietuvoje – ji buvo lyginama su Lenkijos bei Čekoslovakijos „mažaisiais teatrais“. Teigiama, kad tuomet į spektaklius žiūrovai suvažiuodavo iš visos Sovietų Sąjungos. 1972 metais Vladas Vildžiūnas iškalė iš marmuro skulptūrą „Ecce homo“ Šiuos žodžius – Štai žmogus! – Šv. Jono Evangelijoje (Jn, 19, 5) taria Pilotas, rodydamas miniai į vainikuotą erškėčių vainiku Jėzų ir bandydamas jį išgelbėti nuo minios teismo. Skulptorių V. Vildžiūną įkvėpė ne tik Evangelija ir įvairių amžių dailininkų darbai, bet ir Kaune matytas Modrio Tenisono pantomimos spektaklis „Ecce homo“ (pastatytas 1967 m.).
1972 metais cenzoriai sudarkė Jono Jurašo Kauno dramos teatre režisuotą Juozo Grušo pjesę „Barbora Radvilaitė“. Tik per generalinę repeticiją spektaklis buvo parodytas toks, kokio siekė režisierius. Visi kiti spektakliai vyko jau be Aušros Vartų madonos paveikslo ir be režisieriaus pavardės… Buvęs Lietuvos SSR kultūros ministras ir LKP CK sekretorius L. Šepetys, kurį „istorija mokė prisitaikyti“, savo atsiminimų knygoje negali atsistebėti, kodėl režisierius pasirinko tokį neracionalų problemos sprendimo būdą: tik pakenkė sau, bet nieko nepasiekė – cenzorių glotniai sušukuota „Barbora Radvilaitė“ vis tiek buvo vaidinama!
1972 metais Joachimas Berentas pakvietė Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino džiazo trio į festivalį „Jazz Tage“, kuriame turėjo groti ir Milesas Davisas. Oficialus valdžios atsakymas nuskambėjo taip: „joks GTČ apskritai neegzistuoja“, nors GTČ muziką tuomet jau grojo „Amerikos balsas“, BBC.
1972 metais į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją pagaliau buvo priimtas Sausinimo sistemų valdybos vyr. inžinierius Jonas Kauneckas, kasmet nuo 1959 m. mėgindavęs į ją stoti, tačiau sovietų valdžios vis išbraukiamas iš sąrašų. 1977 m. jis įšventinamas kunigu, įsijungė į Komitetą tikinčiųjų teisėms ginti. 2000 m. J. Kauneckas konsekruojamas vyskupu (šiuo metu jis Panevėžio vyskupas emeritus- J.B). 1972 metais Romanas Plečkaitis pirmasis iš lietuvių išdrįso versti Imanuelį Kantą. (Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu.I. Kantas.Iš vok. kalbos vertė, pratarmę ir komentarus parašė Romanas Plečkaitis. Vilnius, 1972). 1976 m. rudenį įsikūrė Vilniuje Lietuvos Helsinkio grupė palaikyti ryšį su Maskvos ir kitų regionų gynimo grupėmis fiksuoti žmogaus teisių pažeidimus. 1975 m. 35 valstybė, jų tarpe SSRS pasirašė Helsinkio Baigiamąjį aktą gerbti žmogaus teises, laikytis demokratinių laisvių.
1978 m. įkurta pogrindinė organizacija - Lietuvos Laisvė lyga, kurios tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvą, ugdyti religinę, tautinę ir politinę sąmonę, kelti Lietuvos laisvės klausimą tarptautiniu mastu. Lygos įkūrėjas ir lyderis buvo Antanas Terleckas. Jis save vadino rezistentu. Lyga pogrindyje nuo 1976 m. leido laikraštį “Laisvės šauklys”, nuo 1978 m. žurnalą “Vytis”. Ši organizacija vienintelė pogrindžio organizacija sulaukė atgimimo laikų.
O šiandien tegul skamba raginimas – “neišsigąskime akistatos su Nepriklausomybe. Nenusiminkime, kad neišnyko blogis. Tik susigrūmę su juo, galime sužinoti, ko esame verti” (Irena Balčiūnienė).
Taigi lūžio momentas Kauno istorijoje buvo 1972 metai - Romo Kalantos žūties metai. “Ne tik todėl, kad už laisvę pasiaukojęs jaunas žmogus simboliškai Lietuvą susiejo su 1968-ųjų maištaujančia Čekoslovakija, o Kauną - su susideginusio jauno čeko Jano Palacho Praha. Ne tik todėl, kad Kaune buvo daugybė puikių lietuviško roko grupių, kurios po Kalantos susideginimo buvo brutaliai persekiotos ir išvaikytos <…> Pagaliau ne tik todėl, kad sovietai nužudė visą Lietuvos hipių viziją ir kultūrą, kuri maitino roką, laisvės sąmonę ir politinę vaizduotę. Reikalas tas, kad 1972-ieji simbolizavo ypatingą Kauno pakilimo laikotarpį.
Jono Jurašo Kauno dramos teatras ir ypač tuo metu jame pastatyta Juozo Grušo “Barbora Radvilaitė”, Modrio Tenisono įkurta pantomimos trupė, žurnalas Nemunas, taip pat ir tais pačiais metais pogrindyje pradėta leisti Lietuvos katalikų bažnyčios Kronika- visa tai simbolizavo naują Kauno ir Lietuvos kultūrą, kurią sovietai po Kalantos žūties sunaikino” (prof. Leonidas Donskis). Bet pasipriešinimo dvasia liko žmonių širdyje ir tautos atmintyje. Ji gaiviai prasiveržė 1987-1990 metų įvykiuose.
Atgal
.jpg)
(1).png)
