Kultūra
12.07. Mokytojai ir „mokytojai“
Lina Jukonienė
Graudu ir liūdna matyti „mokytojų“ kovą dėl pinigų. Jie atkakliai, nepaisydami nieko, kovoja už savo teises. Bet kyla klausimas – kodėl pamirštama mokinio konstitucinė teisė į mokslą?
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kodėl jau mėnuo laiko nevyksta pamokos? Taip, dabartinė kolchozinė valdžia priskaldė daug malkų. Gal dar priskaldys ir ateityje... Bet kuo čia dėti mokiniai, palikti be pamokų? Kodėl jie šiame „teatre“ paversti suaugusiųjų žaidimų įkaitais? Juk dėl šio streiko labiausiai kenčia ne valdžia, bet mokiniai. Valdžios keičiasi – šiandien viena, rytoj kita. Juk akivaizdu – boikotuojamos pamokos yra pats tikriausias smurtas prieš mokinius. Jeigu taip reikia protestuoti, tai kodėl kertama patiems silpniausiems? Ar negalima surasti kitų kovos būdų? Streikuojantys „mokytojai“ faktiškai kovoja prieš savo mokinius, prieš Lietuvos ateitį. Laipiojimo per langus „demokratijos“ pavyzdžiai ilgam (o gal ir visam gyvenimui) pasiliks mokinių širdyse. Tai sunkiai gyjanti žaizda. Tik nežinia, kokių „drugelių“ pavidalu jie sugrįš atgal... Neteko girdėti, kad svarbiausias streikininkų tikslas būtų pedagoginio ugdymo proceso tobulinimas, mokinių dorinis ir patriotinis auklėjimas. Svarbiausia – pinigai. Juk ne dėl duonos kąsnio streikuojama. Dėl – milijonų. Tad nereikia stebėtis, kai prisižiūrėję tokių pavyzdžių, tik baigę mokyklą, jaunuoliai bėga iš Lietuvos. Nereikia stebėtis, jeigu kokiam mokiniui šaus į galvą lipti per langą į svetimą butą... „Puikus“ pavyzdys jaunajai kartai.
Neseniai lankęsis Lietuvoje Popiežius Pranciškus kvietė mus visus nenusisukti nuo mažutėlių. Šiame „teatre“ mokiniai ir tapo tais mažutėliais, kurie dabar turi kentėti dėl „mokytojų“ nesusigaudymo situacijoje, nesugebėjimo ar nenoro suprasti, kad savo interesų negalima statyti aukščiau mokinių.
Su nostalgija prisimenu pokario mūsų kartos mokytojus, kurie sunkiausiomis sąlygomis diegė mūsų širdyse šviesą, meilę Tėvynei, doros supratimą, atjautą silpnesniam. Jie patys sunkiai gyvendami, dar ir pamaitindavo kokį skurdesnį mokinį, gelbėjo Lietuvos partizanams. Ne vienas jų (neretai su savo mokiniais) išėjo partizanauti ir žuvo už tai, ką mes šiandien turime. O kiek mokytojų paliko savo kaulelius Sibire? Irgi už tai, kad dorai atliko savo gyvenimo MISIJĄ. Bet jie ir Sibire būdami, pagal išgales mokė vaikus lietuviško žodžio, meilės savo tėvynei. Ar pasiekiamos nūdienos streikininkams Mokytojo, Sibire atidavusio paskutinį kąsnį savo mokiniui, dvasinės aukštybės? Tikrai ne. Dabar, kai pagalvoju, nuo gero gyvenimo mes „išrupūžėjome“. Neveltui liaudies patarlė sako: balta duona š... drasko.
Nejaugi taip sunku suvokti, kad ne pinigai apsprendžia žmogaus asmenybę. Turėk nors ir milijoną, bet liksi paskutinis skurdžius, jeigu tik tuo gyvensi. Visiems norisi turėti daugiau pinigų. Bet yra aukštesnių dalykų ir už pinigus. Nesinori tikėti, kad šie streikininkai sąmoningai kenkia savo mokiniams, griaudami valstybės pamatus. Gal jie ir neblogi žmonės. Jie gal nekalti, kad tie, kurie juos mokė ir auklėjo, neįdiegė į jų galvas ir širdis suvokimo: mokytojo gyvenimas (ne tik darbas) yra MISIJA.
Nesuprantamas ir kitas dalykas. Kodėl mokinių tėvai iki šiol tyli? Ar jiems nesvarbu, ar jie bijo kovoti už savo vaikų teisę? Už teisę į mokslą? Sunkiai įsivaizduoju, kaip bus kompensuota mokiniams padaryta moralinė žala. Mano galva, šiame „teatre“ lemiamą žodį turėjo tarti būtent mokinių tėvų bendruomenė. Bet ar išeis iš šios „kovos“ koks laimėtojas? Manau – pralaimime mes visi.
Kaip po viso to „mokytojui“ įėjus į savo klasę, pažiūrėti mokiniams į akis? Kaip paaiškinti, kodėl buvo smurtauta prieš juos? Aš neturėčiau drąsos. Mes dėl kitų padovanotos laisvės paklaikome tiek, kad nebeatskiriame, kas gėris, kas blogis. Visuotinai žinomas dėsnis: ar tu skleidi gėrį, ar blogį, viskas neišvengiamai grįžta atgal. Kitaip nebūna ir būti negali.
Tad skleiskime gėrį, galvodami ne tik apie save, bet ir apie mažutėlius.
P.S. „Mokytojų“ graudūs verksmai – neva jie ministerijoje uždaryti nelyg kalėjime, primena krokodilo ašaras. Čia, kaip toje patarlėje: pats muša, pats rėkia.
Atgal
.jpg)
(1).png)
