Kultūra
12.17.Vyšnios šakos Novelė
Petras Deltuva
Sėdėjome už stalo, pusryčiavome. Visa šeimyna tą rytą buvo gerai nusiteikusi. Kažkas iš mūsiškių netikėtai klausia:Ir vėl? Kas lenkė vyšnios šakas? Visi tyli, visi geri. Žvilgsniai nukrypo į mano pusę. Nelauktai apkaltinus, mano gerklėje ima ir užsikerta kažkas. Neiškalbu. Norėdamas prabilti, pradedu šnypšti.
Dar buvau visai mažas, kai netoliese perkūnas trenkė į gluosnį. Labai išsigandau, ir po to kažkas pasidarė su mano balsu. Mama ir pas daktarus, ir pas bobutę vedė. Gydė mane tokiom žolėm. Jos buvo nepaprastai karčios, o spalva priminė nuplautų kojų vandenį. Gėriau ir tylėjau. Supratau: kai tik mane nekaltai užpuls, bet kuo kaltindami, tuoj tapsiu nebyliu. Šnabždu, o balsas kažkur dingęs. Šaukiu, o iš burnos teišskrenda menkas duslus švokštimas.
Pixabay.com
Vyšnios šakos palaužtos, bet ne nulaužtos. Kas tai padarė? Niekas nematė. Kaimynai turi savo vyšnių. Šiais metais pas visus užderėjo. Gaila poros šakų, jos buvo be leidimo įaugusios į vokiečio Ito keliuko pusę. Bet medis puošė mūsų abiejų kaimynų gyvenimą: pavasarį žiedais, vasarą uogom. Rudenį, raugiant agurkus, mama sušukdavo man nuo laiptų: Priskink vyšnios lapų!
Keliu pravažiuoja Ito vaikai. Visi skina, visi valgo uogas. Jokių problemų. Linguoja dvi gražios, nors dabar kiek aplamdytos, vyšnios šakos. Bet ne savo šeimininko teritorijoj, kito kaimyno pusėje. Viskas gal būtų ir praėję tyliai, aprimusios kalbos ir piktumas. Parištos šakos suaugs, pravažiuojančio šeimininko skrybėlės nepasieks.
Kitą dieną prūsas pjauna su pjūklu tas vyšnios šakas, dėl kurių buvau apkaltintas. Pjauna, ir kas? Ką jūs padarysite? Aiškintis išėjo bernas Juozas. Su neslepiamu priekaištu jis paklausė:Ką tau daro tos šakos? Itas šaltai jam atsako:Žiūrėk, kiekvienas turi savo žemę, savo orą. Aš šeimininkas šios žemės ir šito oro. Man turi būt tvora, siena, o medžių šakos turi augti atsisukusios tikįšeimininko valdų pusę.
Gyvenom pagal tavo mokymą, mama. Tu sakydavai visiems:Nedarykite niekam blogo, nes pyktis žmogui, gyvulėliui, gamtai atsigręš prieš jus pačius. Man būdavo nelengva suprasti, kodėl Strikų vyresnysis mane prikūlė. Šiaip sau, savo malonumui. Aš verkdamas pasakoju, kad jis man ir nosį praplatino, ir kraujas per lūpą teka, skauda galvą. Sakyk, mama, ką aš padariau jam blogo? Kodėl jis su tokiu nesuprantamu įniršiu spyrė man į koją?
Tu mokei neskriausti silpnesnio, mokei ir barei, mama, net už negerą žodį. Tos pamokėlės išlikusios mano atmintyje. Ir tas tavo paliepimas:Nusimauk kelnytes ir pasirink pats rykštelę. Kai verkdavau, sakydavai, kad ašaros plauna visą blogį. Gailiesi, būdavo, tuomet, pažadi pasitaisyti, bet ir vėl suklumpi. Kažkas pastumia į tamsą, o ne į šviesą. Mes visi berniukai tokie. Mergaitės geresnės, jautresnės. Aš visko matęs. Tačiau kaip suprasti tas gėrio ir blogio sąvokas. Kodėl visiems žulikams kažkodėl sekasi? Jie eina per lietų nesušlapdami, upėje neskęsta. Tu, mama, sakei, kad ką Dievas myli, tam ir duoda dvigubai išbandymų. Man tai aiškino ir bažnyčios saliukėje, kai mokėmės Dešimties Dievo įsakymų.
Ir še tau, kad nori! Man nesuprantamas kaimyno poelgis. Kas tas prūsas Itas? Pirmiausia namiškiai apkaltino mane. Aš neiškalbu. Gerklės kamštis klekt, ir garso nėr. Motina stojo tarp Ito ir mūsų. Kaime gandas apie tas vyšnias nulėkė paukščio greičiu. Šią vasarą Ito sode atsirado net keturios palapinės su hitlerjungendo berniukais. Ir vėliava su svastika. Mūsų trispalvės nematyti. Įsielektrino oras. Bernas Juozas negali miegot, vartosi ir griežia dantimis. Keikia prūsus. Jis - rudis, piktas ir kerštingas, jis neužmirš niekados vyšnios šakų, o čia dar prie mūsų sodo plazda mazgotė (taip jis vadina tą jų vėliavą). Visa tai erzino Juozą. Mes buvom išmuštravoti būti nuolankiais. Jei tau neduoda kelio - pasitrauk. Pjovė Itas šaką - ką jam padarysi, turbūt taip ir reikia. Nuolankumas ir nusižeminimas prieš kito savivalę.
Hitlerjungendų rikiuotė su daina pramarširavo pro mūsų vyšnią (jau nupjautom šakom) link Šešupės. Jie visi pasitempę, su petnešom, prie diržų durtuvėliai, ne tokie kaip mūsų skautų. Marširuoja keliu, žolė ištrypta, bet ne mūsų teritorijoj. Mes priversti klausytis maršo, nors jis mus siutina.
Itas buvo sustabdytas pakelėj. Jam pasakyta:Lai hitlerjungendai dainuoja kitur, mes nenorim girdėti jų dainų. Itas išsižiojo. Bandė ginčytis, bet jam priminėm tas dvi šakas. Itas pasakė:Jawohl, - ir nuvažiavo su bričkele kalvės link. Po poros dienų girdžiu namuos linksmą juoką, kuris sklinda iš virtuvės per pusryčius. Pasirodo, kad tas hitlerjungendų maršas jau palaidojo mūsų nuolankumą. Juozas išsitraukė tokią nematytą, iš medžio padarytą grumdę su balana. Kai pasuki rankenėlę, pasigirsta toks garsas, kad nors užsiimk ausis. Juozas ruošėsi kovai. Vyrai nutaria pasigaminti kelis tokius įnagius. Moterys atkalbinėja:Bijokite Dievo! Koks triukšmas, ką kaimas pasakys!
Kai Itas nupjovė vyšnios dvi šakas, tai kaimas tylėjo. Ėjo išpažinties, o tas kunigėlis pabarė už negeras mintis.
Juozas sustato mus į vietas. Tarškalus išdėsto kas trys metrai. Prie mūsų tvoros, mūsų oro erdvės. Visi įsitempę laukiame Hitlerio berniukų maršo. Šiandien praėjo be dainos, ramiai. Mes irgi ramūs. Pasislėpę už medžių, žiūrime į Marijampolės prūsokus. Matome rikiuotėje daugelį vaikų ir iš mūsų gatvės. Su kai kuriais iš jų įšokdavome į svetimus sodus. Rankų delnai iš jaudulio sudrėkę, laukiam ženklo. Juozo šerių kuokštas kyšo iš po agrastų krūmo. Jis didelis, sunku susilenkti, o mūsų nesimato. Taip laukiame tris dienas. Jų dainų nesigirdi, tad ir mūsų mediniai tarškalai guli.
Nervinė įtampa atslūgo. Jau beveik nebesitikėjome, kad pamatysime ir išgirsime hitlerjungendo berniukų marširavimą bei dainas.
Sekmadienį Juozas įsigeidė žuvaut. Mane paliko vieną su tuo tarškalu budėti. Staiga nelauktai pasigirdo trimitas, būgnelis ir vokiška žygio daina. Juozo nėr, aš pasimečiau. Noriu šaukti pagalbos, bet prarandu balsą. Vėl tas kamštis gerklėje. Sugriebiu ir pasuku tą taradaiką. Taip smarkiai, kad iš karto nutyla būgnas, trimitas, nutrūksta marširuotoji daina. Matyt, netikėtas garsas suglumino.
Išgirdusi mano sukeltą triukšmą, atbėga visa mūsų komanda ir puola prie savo tarškalų. Garsų uraganas padaro nelauktą įspūdi. Vokietukai tik susiima už ausų ir bėga atgal į palapinių pusę. Juozo baltas veidas, pataškytas šlakų, patenkintas. Rausvų plaukų šepetys stovi piestu. Mes, mažieji, tiesiog netveriame savo kailyje. Tokio džiaugsmo senai nebuvo.
Ir vėl mama primena mums Dešimt Dievo prisakymų. Perspėja, kad visa tai negeru atsigręš prieš mus pačius. Motinos žodžiai pasitvirtino.
Netrukus atlekia Itas ir vokietukų vadovas aiškintis. Bernas Juozas drąsiai atremia visus klausimus, pabrėždamas, kas pradėjo šį konfliktą. Šį kartą smarkus ginčas baigiasi dešimties litų pabauda. Už dvi vyšnios šakas. Mes sakėme, kad oro erdvė mūsų pusėje bus švari. Prašytume, kad ir jūsų oras skleistų vien tylą.
Tai vyko laisvoje Lietuvoje. Aš supratau, kad bernas Juozas buvo lietuvis - patriotas. Iš jo aš gavau gerą tautinę pamokėlę: jei duoda tau per ausį. trenk atgalios! Fiziškai nebuvau stiprus, bet jei mane kas... Ir taip ligi šiol. Visą gyvenimą.
Stockholm
Atgal
.jpg)
