VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

01.11.Tautinės kultūros asmenybės. Žurnalistas ir rašytojas Jonas Laurinavičius Minint jo 80-ąsias gimimo metines

Prof. Ona Voverienė

 

Atsigręži atgal – tikrai netrumpas kelias,

Jau nueitas, jau praeity, jau vakar

O tam vingriam kely vis spindi lankos žalios,

Namų langai – kaip ir vaikystėje, kaip tąkart

Jonas Laurinavičius

Iš tikrųjų – netrumpas žurnalisto, poeto, rašytojo, kraštotyrininko, tautotyrininko, rašytojo, didelės ir plačios širdies Žmogaus Jono Laurinavičiaus gyvenimo kelias. Tikslingas, kryptingas... ir laimingas, lydimas realizuotų svajonių ir užsibrėžtų jaunystėje gyvenimo tikslų bei gyvenimo pilnatvės „vingriam kely“. Iš šalies žiūrint – Jis – laimės kūdikis, kaip ir pats pripažįsta, gimęs po laiminga žvaigžde, nulėmusia jo sėkmę: baigus vidurinę mokyklą įstota į išsvajotą lietuvių kalbos ir literatūros specialybę Vilniaus universitete, baigus Universitetą mėgiamas žurnalisto darbas įvairiose Lietuvos redakcijose, laikraščio redagavimas, laiminga šeima, šaunūs sūnūs, įgiję aukštuosius mokslus ir sėkmingai atradę savo vietą žemėje po saule, teikiantis džiaugsmą ir įtvirtinantis gyvenimo prasmę kūrybinis rašytojo triūsas, kuriam negailima nei jėgų, nei laiko, ir kuris, beje, tarsi gaivaus šaltinio versmė saugo jį patį nuo visokių žemiškų negandų, teikia ramybę ir džiaugsmą tiek kūrybos procese, tiek ir pasirodžius naujajai knygai. O jų daug. Neįtikėtinai daug. Ir visos jos apie rašytojo didelę meilę savo gimtinei, savo gimtajam kaimui, tėvynei ir savo valstybei Lietuvai. Rašytojas Jonas Laurinavičius – tai žmogus, reta Asmenybė, apie kuriuos reikia ir verta rašyti. Ir rašoma. Jau parašytos kelios knygos. Paskutinioji, kurią skaičiau, tai pedagogo ir rašytojo Juliaus Norkevičiaus „Skvarbiu žvilgsniu“ (Pasakojimas apie žurnalistą, kraštotyrininką ir rašytoją Joną Laurinavičių) – (K., 2015). Prieš ją buvo – Jonas Laurinavičius. Bibliografinė rodyklė (V., 1984); Juozo Kundroto „Pilnatvė“ (K. – 2008), „Jonui Laurinavičiui – 70“ (straipsnių rinkinys) (V., 2009); Juozo Kundroto „Be atoslūgių“ (2013) Reginos Šlamaitės-Kundrotienės. „Atviras laukas“ (K., 2013); „Jubiliejinė puokštė (Jonui Laurinavičiui -75“ / Sud. K. Račkauskas. – Kaišiadorys, 2014 ir Juliaus Norkevičiaus „Skvarbiu žvilgsniu“ (K., 2015).

Jonas Laurinavičius. Vytauto  Žeimanto nuotrauka

Knygos autorius Julius Norkevičius – pedagogas, žurnalistas, baigęs Vilniaus pedagoginio instituto matematikos specialybę, keletą metų dirbo mokytoju, nuo 1961 metų „Tarybinio mokytojo“ redakcijoje, reorganizavus pedagoginę spaudą, nuo 1992 metų redagavo pedagogikos skyrių „Tiesoje“, ir „Dienoje“, vėliau daug metų VGTU laikraštį „Inžinerija“. Parengė spaudai ir išleido keletą knygų - jo straipsnių rinkinių apie žymiuosius Lietuvos žmones: „Sutiktieji mano kelyje“, „Telšių mokytojų seminarija“, „Merkio palydėtas į mokslo kelią“, „Bičiulystės puslapiai“ (kartu su A.Naku) . Ir dabar ši – „Skvarbiu žvilgsniu“. Taigi pastaroji knyga apie žurnalistą, poetą ir rašytoją Joną Laurinavičių, parašyta jau įgudusia ranka, ir svarbiausia – puikiai orientuojantis ir žurnalistikoje, ir literatūroje, ir pedagogikoje, ir kūrybinėje laboratorijoje. Todėl knygą lengva skaityti, iš jos mokaisi, kaip reikia rašyti ir kokia turėtų būti knyga apie mūsų didžiuosius žmones, bet labai nedrąsu tarpininkauti tarp šios knygos autoriaus ir skaitytojo, tarsi liptum į aukštą kalną.

Juliaus Norkevičiaus knygos herojus – žurnalistas, kraštotyrininkas ir rašytojas Jonas Laurinavičius gimė 1938 m. liepos 7 d Pajautų kaime (Trakų raj.). 1958 m. baigė Onuškio vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Baigęs Universitetą 1963-1964 m. dirbo Kaišiadorių kultūros skyriaus vedėju, 1964-1973 m. Kaišiadorių laikraščio „Į komunizmą“ literatūros darbuotojas, 1973-1984 m. Mažeikių rajono laikraščio „Pergalės vėliava“ korespondentas, 1984-1991 m. Kaišiadorių laikraščio „Kaišiadorių aidai“ laiškų skyriaus vedėjas, nuo 1991 iki 2016 metų to laikraščio redaktorius. Žmona Aldona (g. 1938) bibliotekininkė, sūnūs: Saulius (g. 1966) fizikas, Valdas (g. 1974) ekonomistas, auditorius.

Skaitant knygą mintyse kirba mintis, kad jos autorius savo knygoje ne tik siekė parodyti kūrybingą ir be galo darbštų žmogų, bet ir pakelti ją į aukštesnį filosofinį jos lygmenį, verčiantį skaitytoją pamąstyti kas yra laimė? Ar gali nuolat verkšlenančioje mūsų šalyje, sunkiai besivaduojančioje iš baudžiauninko mentaliteto, suformuoto mums per kelis šimtmečius okupacijų, atsirasti laimingas žmogus, pats savo laimę pripažįstantis, ir trokštantis ja pasidalinti su jam artimiausia ir tolimesne aplinka. O jeigu taip, - tai koks tas kelias į laimę? Žurnalisto ir rašytojo Jono Laurinavičiaus gyvenimo pavyzdys – unikalus ir įtikinantis.

Jono Laurinavičiaus susitikimas su kraštiečiais. Iš kairės - O. Virginavičienė, J. Laurinavičius, V. Kleinotas, Dusmenų bibliotekos vedėja R. Voverytė. Rimos Karsokienės nuotrauka

Gimė Jonas Laurinavičius mažame Lietuvos kaimelyje, kuriame buvo vos dešimt gyvenamųjų namų. Zofijos ir Vaclovo - jo tėvų - namelis buvo nedidelis, pats skurdžiausias visame kaime. Tik nepaprastai gražioje vietoje, kurios svarbiausias akcentas buvo didžiulis vešlus ąžuolas. Jonas buvo vienintelis vaikas šeimoje, mylimas ir godojamas, taip ir užaugo nepatyręs beržinės rykštelės, nors buvo judrus vaikas ir ne be nuodėmės. Vaclovas Laurinavičius, jo tėvelis, buvo silpnos sveikatos, todėl savo sūnų nuo pat ankstyvos vaikystės pratino prie darbo. Jonui teko ir piemenuku pabūti, ir anksti visus ūkio darbus išmokti, nes tėvelis ramiai ir kantriai jau nuo aštuonerių metų vaiką vesdavosi su savimi ir žemelę ariant, ir pievas šienaujant, ir į rugių lauką, kai ateidavo laikas rugius kirsti. Dešimties metų Jonas jau mokėjo visus ūkio darbus. Šeima gyveno vargingai, bet joje buvo dažnas svečias ir knyga, ir laikraštis. Jonukas jau penkerių mokėjo skaityti, o kai pradėjo lankyti Pasamovio pradinę mokyklėlę, pradėjo ir eilėraštukus kurti apie šuniuką, katinėlį, gaidį peštuką. Jo eilėraštukai buvo skelbiami Pasamovio mokyklos sienlaikraštyje „Pirmūnas“. Iš Pasamovio pradinukės Jonas Laurinavičius išsinešė ne tik patobulintus skaitymo, rašymo ir skaičiavimo įgūdžius, bet ir jo mokytojų Petro Kepežinsko ir Vytauto Galvėno dėka pirmąją žmogiškumo pamoką. Per fizinio lavinimo pamoką, kai buvo surengtos klasės lenktynės, jose pirmavo Marytė, bet, kai iki finišo buvo vos keli žingsniai, jai nukrito kurpaitė, o Kaziukas ją paspyrė ir pirmasis pasiekė finišo juostelę. Mokytojas jo pergalės neužskaitė ir dar pamokė, kad pergalių reikia siekti garbingai, nekenkiant draugui. Onuškio vidurinė mokykla, į kurią stojant 1951 m. reikėjo išlaikyti egzaminus – skaičiavimo, ir rašymo, - nuo Pajautų buvo nutolusi 6 km. Juos reikėdavo įveikti ir prieš pamokas, ir po pamokų. Ir Pajautų vaikai juos įveikdavo – vasarą basi, o žiemą su klumpaitėmis ir per dideles pusnis. Mokantis Onuškio vidurinėje mokykloje, mokyklos sienlaikraštyje kartkartėmis pasirodydavo Jono Laurinavičiaus eilėraščiai. O viešojoje spaudoje pirmoji Jono Laurinavičiaus publikacija pasirodė 1953 metais Daugų rajono laikraštyje „ Komunizmo aušra“. Tai buvo žinutė apie kolūkiečių nupjautus sėklinius dobilus ir avižas, o vėliau jau pasirodė jo straipsniai ir apie kitus įveiktus žemės ūkio darbus. Įsidrąsino Jonas Laurinavičius ir savo eilėraščių pasiųsti į „Komunizmo aušrą“. Ir jo dideliam džiaugsmui jie buvo spausdinami. Po kiekvienos publikacijos palankaus žodžio sulaukdavo iš savo lietuvių kalbos mokytojų Stasės Zubrickaitės-Mikalajūnienės ir Ilijaros Černiauskienės, prancūzų kalbos mokytojo Jono Mikelinsko, rusų kalbos mokytojo Juozo Lebionkos. Jie ir paskatino jaunąjį poetą pasiųsti savo eiles į „Moksleivį“, „Lietuvos pionierių“. Dar besimokant vidurinėje mokykloje Varėnos rajono laikraštyje dirbęs žurnalistas Stasys Čižas pakvietė J. Laurinavičių į jaunųjų literatų susitikimą su rašytojais Pauliumi Širviu, Broniumi Mackevičiumi ir Vincu Giedra. Kiekvienas jaunasis literatas pateikė žymių poetų teismui po du savo eilėraščius. Jono Laurinavičiaus eilės sulaukė ypatingo poetų dėmesio. Tada Jonas buvo baigęs 9 klases ir tvirtai apsisprendė, kad jo tolimesnis gyvenimo kelias bus Vilniaus universitetas Filologijos fakultetas, lietuvių kalbos ir literatūros specialybė. Varėnos laikraštyje „Tarybinis balsas“ buvo atspausdinti abu J. Laurinavičiaus eilėraščiai, jo nuotrauka ir pagyrimo žodžiai. Onuškio vidurinę baigęs Jonas Laurinavičius ne iš karto įstojo į VU. Tada reikėjo dvejų arba bent vienerių metų gamybinės praktikos. Įstojęs į Vilniaus universitetą Istorijos filologijos fakultetą 1959 metais jį baigė 1964 m. Tačiau visą laiką rašė. 1963 metais parašytas jo eilėraštis „Brangiesiems mokytojams“ jaunųjų literatų konkurse buvo pripažintas geriausiu. 1964 metais jam buvo sukurta melodija, eilėraštis tapo daina, kurią dainavo moksleivių chorai 1964 metų Respublikinėje moksleivių dainų šventėje. Ta daina buvo ne kartą dainuojama per Lietuvos radiją. Jono Laurinavičiaus eilėraščiams „Pirmoji meilė“, „Saulės keliais“, „Gyvenimas šaukia“, „Sportininkų maršas“ ir jau minėtam „Brangiesiems mokytojams“, publikuotiems laikraštyje „Tarybinis mokytojas“, melodijas sukūrė V.Budrevičius, V.Baumilas, V.Paltanavičius, V.Kuprevičius ir Z.Venckus. Dainos buvo mielai traukiamos į tuometinių ansamblių repertuarus.

Studijuojant Vilniaus universitete, jo kurso draugai buvo būsimas akademikas Algirdas Gaižutis, rašytojai Marcelijus Martinaitis, Eugenijus Valotka, Algimantas Zurba, fotomenininkas Romualdas Rakauskas, tarp jų net trys Nacionalinės premijos laureatai. Dauguma kurso draugų dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojais, kiti, tarp jų ir Jonas Laurinavičius, tapo žurnalistais. 2009, 2010, 2011, 2014 metais visi jo kurso draugai tapo jo sukurtos, parašytos ir išleistos tęstinės 4 tomų knygos „Kaip gyvi, mano kurso draugai?“

Baigęs studijas Vilniaus universitete Jonas Laurinavičius dar kelis mėnesius padirbėjo Kaišiadorių kultūros skyriaus vedėju, 1964 metais Jonas Laurinavičius visa širdimi ir protu pasinėrė į žurnalistinę veiklą. Kaip jau minėta aukščiau dirbo Kaišiadorių rajono laikraščio „Į komunizmą“ redakcijoje, vėliau Mažeikiuose, laikraščio „Pergalės vėliava“ redakcijoje, ir vėl grįžo į Kaišiadoris į savo pirmąją redakciją ir čia pasiliko ilgam. Dirbo žurnalistu, laiškų skyriaus vadovu, o nuo 1991 metų laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redaktoriumi.

Dr. Kazimiero Račkausko sudarytoje Jono Laurinavičiaus bibliografinėje rodyklėje išskirtos tokios Jono Laurinavičiaus žurnalistinės kūrybos kryptys: „Tėviškės žmonės“, „Spaudos darbuotojai“, „Apie Kaišiadorių rajono liaudies švietimą“,, „Miestų ir gyventojų istorijos bruožai“, „Apie Birštoną“, „Apie gimtinę, draugus, darbą“, „Kodėl taip pavadinta?“, „Apie Šatrijos Raganą“, „Apie kraštotyrininką Petrą Mažylį“, „Sporto mėgėjai (1958-1984)“. Daugelis straipsnių parašytų tos tematikos kontekste vėliau sugulė į straipsnių rinkinius, išleistus knygomis arba buvo temos išplėtotos ir tapo didesnės ar mažesnės apimties knygomis. Žurnalisto Jono Laurinavičiaus gyvenimo metai, praleisti Kaišiadoryse, buvo patys kūrybingiausi ir produktyviausi. Juliaus Norkevičiaus knygoje „Skvarbiu žvilgsniu“ pateiktame Jono Laurinavičiaus parašytų ir išleistų knygų ir brošiūrų sąraše – 108 pavadinimai. Yra pasikartojančių, prie kurių matyt, grįžta po metų ar kelių: “Tremtiniai“ (pasikartota 4 kartus), „Milžinas (Kunigas Nikodemas Švogžlys) (pasikartota 2 kartus); „Kaišiadorių miesto kronika (1590-2010) (du kartus). „Jonas Aistis ir Rumšiškės“ (du kartus, 2009 ir 2011 m.) Daugiausia knygų ir brošiūrų skirta žymiems žmonėms arba jų prisiminimams. Rašytojui Jonui Aisčiui Jono Laurinavičiaus knygų aruode skirtos net trys: „Jonas Aistis ir Rumšiškės“ (2009); „Sugrįžimas į Rumšiškes“ (2009); „Jonas Aistis ir Rumšiškės“ (2011); iš dalies ir ketvirtoji „Pažadėjusi tarnauti Poetui ir Rumšiškėms“ (Pasakojimas apie Aisčio premijos laureatę A. Rusteikaitę) (2009); „Jonas Kirlys“ (1988) „Pranas Juozapavičius (1989); „Justas Pilyponis“ (1991), „Stasys Tijūnaitis“ (1995); „Toks nepakartojamas gyvenimas“ (Apie B. Mikulį, gyvenusį pogrindyje 27 metus) (1998); „Vytautas Šustauskas. Kauno meras“ (2000); „Kaišiadorių krašto žmonės (100 biografijų) (2002); „Kaišiadorietiški interviu (su V. Adamkumi, A.M.Brazausku, A.Paulausku, A.Valioniu )“ (2012); sportininkas „ Ramūnas Šiškauskas“ (2000): „Mūsų Ramūnas“ (2004); apie sportininką P. Gumbį „Žasliečiai sportuoja“ (2002); „Kazimieras Brazauskas (A.M. Brazausko tėvas) (2006); „Zenonas Vaitonis“ (2003); „Aušra Kavaliauskienė“ (sportininkė) (2003);“Neišskrendantys paukščiai“ (Apie žinomus Lietuvos literatūros, meno ir kultūros kūrėjus) (2008):“Sunkiausioji viršūnė“ (apie literatūros, meno ir kultūros žymiuosius kūrėjus) (2008); „Su vargonų muzika“ (Konradas Kaveckas ir jo artimieji) (2009); „Dailininkai Barbora ir Vladas Didžiokai Dovainonyse“ (2009); „Marcelijus Martinaitis Kaišiadoryse“ (2011); „Atvira širdimi (Apie Kaišiadorių vyskupijos hierarchus“ (2011); „Sigitas Geda Dusmenyse“ (Su bendr. O. Trepuilaite-Virginavičiene (2011); „ Brazauskų namų muziejaus atidarymas Kaišiadoryse“ (2011; „Žiemgalos metraštininkė“ (Apie tremtinę Z.Buržaitę-Vėžienę) (2013); „Per baltutę laužo liepsną (Apie poetę ir knygų redaktorę Bronę Juškaitę-Vinevičienę) (2014); „Prezidentas Algirdas Brazauskas ir Kaišiadorys“: (2014). Neliko be rašytojo dėmesio ir žymieji mūsų krašto dvasiškiai. Jiems skirta net keletas knygų: „Vyskupas Juozas Kukta“ (1990);“Arkivyskupas Teofilius Matulionis“ (1990); „Prelatas Stanislovas Kiškis“ (1990), jau minėtas kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas“ (1990); „Atvira širdimi“ (apie Kaišiadorių vyskupijos hierarchus) (2011) ir t.t.

Kita J.Laurinavičiaus knygų dalis, skirta kraštotyrinei tematikai – Lietuvos miesteliams ir jų architektūrai bei jo gimtinei Pajautų kaimui.; Tai knygos ir brošiūros „Mažeikiai“ (1976); „Birštonas“ (1985); „Iš Pajautų kaimo“ (1991); „Gegužinė“ ( (1995): „Nelaimingieji rūmai“ (Jieznas, Pacų rūmai) (1995); „Kaišiadorių katedra“ (1995); „Guronys“ ( Kartu su B. Petkevičiumi)1995); „Žaslių bažnyčia“ (1997); „Mažeikių eskizai“ ( (2001): „Žiemalė – meilė mūsų“ (2004): „Kaišiadorių miesto kronika“ (2006): „Laižuvoje“ (2002); „Žaslių bažnyčia“ (su N. Sabonyte) (1997); „Onuškio bažnyčia“ (1999); „Dusmenų bažnyčia“ (2000); Palomenės bažnyčia“ (2005); „Nižnij Novgorode, Volgos ir Okos santakoje“ (2010): „Kaišiadorių miesto kronika (1590-2010“) (2011); „Kur Žiguliai dunkso (Samara,Toljatis, Širiajevas: Kelionių įspūdžiai“ (2015). Kraštotyrinei tematikai priskirtinos ir įvairiose Dzūkijos vietovėse paplitusios legendos ir padavimai, senų žmonių pasakojimai, dažnai primenantys šiurpias pasakas. Jos ne tik išklausytos, bet ir užrašytos ir išleistos atskiromis knygelėmis, kaip to krašto kultūrinis paveldas. Tai – knygos ir brošiūros: „Gobšuolio auksas“ (Kaišiadorių krašto padavimai) (1999); „Jukniškių akmenys“ (Trakų krašto padavimai) (2001); „Tirkšlių legendos“ (2005);“Brangiausias lobis (padavimai, legendos, sakmės)“ (2013); „Bibliotekininkai kraštotyros baruose“ (1987)

Be jau minėtos tautotyrinės ir kraštotyrinės tematikos Jono Laurinavičiaus kūryboje net 13 knygų skirtų linksmajam literatūros žanrui ir miniatiūroms. Tai jo aforizmų knyga „Brūkštelėjimai“, net kelios laidos (1990, 1996, 1998, 2011); „Kreivas bučkis“ (epigramos, anekdotai ir kt) (1998); „66 lietuviškieji anekdotai (ir ne anekdotai apie žinomus žmones“) (2000); „Žingsniai atgal“ (humoreskos, minireskos) (2000); „Trečioji jėga (humoristiniai pastebėjimai apie žymius Lietuvos žmones) (2000); „Po kiauru skėčiu“ (humoristiniai pastebėjimai apie žymius Lietuvos žmones) (2001); „Lūžtanti dalba“ (humoristiniai pastebėjimai apie žymius Lietuvos žmones) (2002); „Dviguba meilė“ (humoristiniai pastebėjimai apie žymius Lietuvos žmones“(2005); „Ne akibrokštai“ (epigramos) (2006); „Su minuso ženklu“ (epigramos) (2015);“Šyptelėjimai“ (2015)

Jonas Laurinavičius į lietuvių literatūrą atėjo visų pirma per poeziją. Nuo pat ankstyvos vaikystės iki pat 2015-jų metų. Jo paskelbtų knygų sąraše poezijos rinkiniai: „Baltas vėjas“ (1999), „Ilgesio liepsna“ (2003); „Altorių šviesoj“ (2005); „Žydinčios žvaigždės“ (2008); „Tylus atodūsis“ (2015).

Žiūrint iš šalies atrodo, kad nebuvo gyvenime tokios temos, prie kurios nebūtų prisilietusi žurnalisto ir rašytojo Jono Laurinavičiaus širdis. Jam rūpėjo ir Lietuvos knygnešių keliai ir likimai: („Platinę lietuvišką žodį“ (1989); „Trakų krašto knygnešiai (Su J. Kulikiene (1990); „Nusilenkimas knygnešiams ir daraktoriams“ (1991); „Knygnešių dalia“ (2015); ir dabartiniai spaudos darbuotojai ( „Žurnalistai kraštotyros baruose“ (1987); „Kaišiadorių aidams“ – 50“ (1997); „Kaišiadorių aidams“ – 60“ (2007):“Permainų vingiais“ (2009); „Atminties ženklai“ (publikacijos iš „Gimtinės“ ( mėnraščio) (2013);120 knygų ir brošiūrų, ir Kaišiadorių krašto tremtiniai („Tremtiniai“ (1989, 1990, 1991) ir Pravieniškių žudynės „Kraujo žvaigždės“ (1991); ir Kaišiadorių ūkininkai („Žemės šauksmas“ (1995), ir gimtoji lietuvių kalba („ištikimi gimtajai kalbai“ (1990) ir sporto būklė krašte, ir žymiausi sportininkai. Su džiugesiu, kai sekasi, ir meile, nerimu ir susirūpinimu prie visų tų sričių prisiglaudžia rašytojo širdis jo knygomis.

Pastarieji penkeri metai, jau po Juliaus Norkevičiaus knygos „Skvarbiu žvilgsniu“ (V., 2015) pasirodymo rašytojui Jonui Laurinavičiui buvo itin produktyvūs: 2016 metais pasirodė jo knyga „Sugrįžimai“ (Atsakymai į Dusmenų krašto metraštininkės Onutės Trepuilaitės-Virginavičienės klausimus) – Kaišiadorys, 2016), kurioje rašytojas Jonas Laurinavičius pasakoja apie Dusmenų kraštą, jo apylinkes, rūstų pokarį ir dabartį. Tais pačiais 2016 m. buvo išleista Jono Laurinavičiaus knyga „Kaišiadorių aidams“ – 70“.To laikraščio redakcijoje žurnalistas dirbo 41 metus, 25-rius (1991-2016) buvo to laikraščio redaktorius. 2016-ji rašytojui Jonui Laurinavičiui buvo itin produktyvūs: pasaulį išvydo ir trečioji – jo sudaryta knyga „Pradalgės‘ ( Kaunas, 2016), skirta Tėvynės pažinimo draugijos istorijai ir jos vadovo istoriko dr. Kazimiero Račkausko 80-osioms gimimo metinėms. Kaip rašoma knygos anotacijoje „Dr. Kazys Račkauskas, Tado Daugirdo siekių tęsėjas ir visuomeninis tautotyros sąjūdžio žadintojas, keliasdešimties knygų tautotyros klausimais autorius, ilgametis tos draugijos laikraščio „Gimtinė“ leidėjas ir redaktorius, tautotyros talentų visoje Lietuvos Respublikoje ugdytojas, nusipelnė didžiausios tautos ir jos šviesiausių žmonių pagarbos. Tik tokių žmonių, kaip dr. K. Račkauskas, dėka mūsų tauta atlaiko globalizacijos cunamius ir išlieka tvirta, visoms nepriklausomoms Lietuvos vyriausybėms ignoruojant tautinę veiklą ir juos puoselėtojus. 2017 metais išleista J. Laurinavičiaus nauja knyga „Žurnalistai“ apie jo kolegas žurnalistus, su kuriais jam teko dirbti Kaišiadorių ir Mažeikių redakcijose, artimai bendrauti ir gerai juos pažinti. 2018 m. pasirodė jo trieilių knyga „Trigubu žvilgsniu“ (K., 2018). Kaip anotacijoje rašo dr. Rimantas Skeivys: „..Čia ir mąslus žvilgsnis, ir ironija, ir romantikos akimirkos“.

Su rašytoju Jonu Laurinavičiumi susipažinau „Tėvynės pažinimo draugijos“ (vad. dr. K. Račkauskas) renginiuose. Atkreipiau dėmesį į atrodytų detalę, kad šis TPD buvo vienas iš drausmingiausių organizacijos narių. Matydavau jį, kuklų, santūrų, susitelkusį, mažakalbį beveik visada. Retai verždavosi į tribūną piršti savo nuomonės. Paklaustas atsakydavo. Arčiau susipažinus su TPD nariais, paaiškėjo, kad Jonas Laurinavičius – tai tas žmogus, apie kurį sklinda legendos: poetė Birutė Lengvenienė iš Rietavo ir poetė Saulutė-Genovaitė Markauskaitė iš Kauno pasakojo, kad jų kūrybinio kelio pradžioje joms savo patarimais labai daug ir geranoriškai padėjo Jonas Laurinavičius. Apie jį visada kalbėdavo superliatyvais. Sakydavo, kad jis yra padėjęs ne tik joms, bet visiems, kuriems tik reikia pagalbos rankos. Atrodo, kad ir Juliaus Norkevičiaus knygoje „Skvarbiu žvilgsniu“ skyriuje „Parengė ir redagavo“ nurodyti 22 autoriai, kuriuos galima vadinti rašytojo Jono Laurinavičiaus mokykla. Ir tie autoriai ne tik redakcijos „Kaišiadorių aidai“ darbuotojai, Redaktoriaus paskatinti ir susitelkę į bandančiųjų ir jau praktikuojančiųjų kūrėjų literatų klubą „Gija“. Jie jau išleido „Gijos“ klubo narių 120 knygų ir brošiūrų ir tris literatūros almanachus.Dusmeniškė Onutė Trepuilaitė-Virginavičienė, J.Laurinavičiaus paskatinta, už savo kūrybą 2011 metais tapo net Žemės ūkio ministerijos konkurso „Lietuvos kaimo spindulys- 2011“ laureate, kaip ir poetė Birutė Lengvenienė, paskatinta J. Laurinavičiaus, to konkurso laureate tapo 2009 metais. Skyriuje „Redagavo“ nurodyta 68 autorių pavardės ir tiek pat jų kūrinių. Kaip rašo knygoje „Skvarbiu žvilgsniu“ jos autorius Julius Norkevičius: „Beveik visas parengtas ir redaguotas J. Laurinavičius palydi straipsniu, kuriame pristato jų autorius, apžvelgia jų gyvenimą ir kūrybą“ (Julius Norkevičius. Skvarbiu žvilgsniu. – V., 2018. – P. 218).

Jonas Laurinavičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos, Tėvynės pažinimo draugijos narys, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys, Kaišiadorių rajono garbės pilietis (2013), Kaišiadorių rajono literatų klubo „Gija“ pirmininkas, „Lietuvos kaimo spindulys-2008“ laureatas. Ir svarbiausia – dabartinėje Lietuvoje Tautos labiausiai mylimas rašytojas, jos pagerbtas net trimis monografijomis apie jį. Ne kiekvienas net literatūros klasikas tokios pagarbos sulaukia.

Tiesą sakant, tik dabar, perskaičiusi Juliaus Norkevičiaus knygą apie rašytoją Joną Laurinavičių, ir supratau, kad ir mūsų laikais dar būna stebuklinių legendų ir jų herojų, tarsi ne šios nuodėmingos žemės gyventojų. Supratau dar ir kita, kad po tokios išsamios, visapusiškai ir detaliai išnagrinėjusios žurnalisto ir rašytojo Jono Laurinavičiaus gyvenimą, kūrybą ir jo pasiaukojančia pedagoginę literatūros kūrėjų ugdomąją veiklą, bent jau penkiasdešimt metų kitiems kūrėjams, ketinusiems parašyti apie žurnalistą, tautotyrininką Joną Laurinavičių, jau nebus, ką veikti. Nebent tik giliau paanalizuoti jo poetinę kūrybą.

2018 m. Jonui Laurinavičiui sukako 80 metų. Jubiliejus paženklintas naujomis knygomis: „Taip jau gyvenimas norėjo. Pasakojimas apie mokytoją Stasę Zubrickaitę“ ‚ „Onuškis – mano mokykla“; „Virš gimtinės nutilo vieversiai“ (eilėraščių rinkinys), „Ties rudens aruodais“, trieilių rinkinys „Trigubu žvilgsniu“. Visas knygas išleido „Naujojo lanko leidykla“. Išėjo ir aforizmų knyga „Brūkštelėjimai“ lenkų kalba („Sztrychy“, vert. V.Orzekowska- Kursevičienė). Jono Laurinavičiaus jubiliejui skirta ir prof. Viktoro Urbono ir Ernesto Valiūno sudaryta knyga „Su žurnalisto bloknotu“. O. Trepuilaitės-Virginavičienės „Gimtinės aidai“ (abi 2018)

Atgal