VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

02.01. MOKYTOJAS. ASMENYBĖ. PRESTIŽAS

Regina Norkevičienė

Tarybinės okupacijos metais, gal VII–VIII dešimtmečiais, kaimo mokytoja apie savo profesijos prestižą kalbėjo: „Smetonos laikais buvo Moookytojas, po karo dar mokytojas, dabar – kaimo liktarna“ (toks žibintas, kuriuo pasišviesdami ūkininkai eidavo į tvartą). Ir tikrai: tarpukariu mokytojas kaime – neabejotinas autoritetas, beveik prilygstantis kunigui. Pas savo vaikų mokytoją žmonės eidavo pasitarti, kokį svarbų raštą parašyti. Pedagogas suburdavo jaunimą įvairiai veiklai: vadovavo pavasarininkams, jauniesiems ūkininkams, buvo saviveiklos spektaklių režisierius, apylinkės chorų vadovas. Jaunai samdinei tarnauti mokytojų šeimoje – didelė garbė ir nauda: pamatys kultūringų žmonių, gražaus elgesio išmoks, „poniškesnės“ kulinarijos, o sukūrusi savo šeimą, jau bus šviesesnė už kitas kaimo moteris.

Pixabay.com

Mokytojai ne tiktai mokė, auklėjo, bet matė vaiką susirgusį, sušalusį. Prie mokyklos krosnies vaikai galėjo ir sušilti kojas, toli atklampoję per sniegą, per balas. Mokytojai pastebėdavo gabiuosius, kurių tėvus įkalbinėdavo leisti į mokslus, įžvelgdavo talentus – savo mokytojus mini ne vienas mūsų kultūros, mokslo žmogus.

Matė ir tėvai savo vaikų mokytojus – jau nuo „balanos gadynės“ juos šelpė, saugojo nuo įvairių persekiotojų. Skaitėme apie Lietuvos daraktorius caro laikais, Vilniaus krašto pedagogų dalią lenkų okupacijos metais.

Turbūt labiausiai mokytojo autoritetas gerbtas tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje – siekiant visuotinio raštingumo statomos pradinės mokyklos, plečiamas gimnazijų tinklas, jaunimo ugdytojams skiriami derami atlyginimai. Mokytojo duonos ragavo daugelis mūsų rašytojų, dailininkų, muzikų, teatralų.

Žiauriai su Lietuvos pedagogais pasielgta jau pirmosios tarybinės okupacijos metais: siekiant palaužti visuomenę, daug jų ištremta 1941 m. birželio keturioliktąją. Dar sunkesnė mokytojo dalia prasidėjus antrajai tarybinei okupacijai: baisus moralinis teroras, ideologinė priespauda. Ypač tragiška kaime dirbančiųjų padėtis – tarp grubiausių, primityviausių naujosios santvarkos viršininkų, „istrebitelių“ (skrebų) siautėjimo ir Lietuvos mokyklos išugdytų miško brolių. Daug jaunų mokytojų išėjo pas partizanus, daugelis areštuotų, įkalintų, ištremtų, kai kurie palūžo, tapo kolaborantais. Čia ir didvyriai Biržų girios partizanai (B. Krivickas ir kt.), ir tos pačios kartos išdavikai (K. Kubilinskas, A. Skinkys).

Būtent pokario metais, prievartos dešimtmečiais bene labiausiai smuko ir pedagogo profesijos prestižas. Kaip naujajai mokytojų kartai, neretai vos gimnazijas baigusioms merginoms, išlaviruoti tarp šeimose, dar prieškario mokyklose skiepytų vertybių ir okupacinės valdžios reikalavimų? Kaip išlikti ir mokytoju, ir žmogumi? Kaip išmokti kalbėti, skaityti „tarp eilučių“, kad mokiniai pajaustų, kas tikra ir kas oficialiai privaloma? Buvo pedagogų, kurie tai sugebėjo, kurie ir liko savo mokinių akyse autoritetais, dalyko specialistais, padėjusiais jaunam žmogui ir būti žmogumi, ir rasti savo kelią.

Nors niekas ilgais okupacijos dešimtmečiais nekalbėjo apie jokį prestižą, nors mokytojai dėvėjo kukliausiais drabužiais, nors moterys galėjo pasipuošti tik nauja apykaklaite, savo darbo megztuku, daugelis mokytojų buvo gerbiami, mokinių prisimenami iki senatvės, o kai kurie – mandagiai nutylimi ar minimos tik anekdotiškos situacijos. Mokytojas – asmenybė, mokytojas – tikras savo dalyko specialistas, mokytojas, neišdavęs savo mokinių – toks jis atėjo iš praeities, tokį prisimename, gerbiame.

Deja, gal jau nuo septintojo XX a. dešimtmečio pedagogines studijas rinkosi daugelis tų, kurie nesugebėjo patekti į kitų – prestižinių – specialybių studijas. Jau nuo studijų metų pedagoginių institutų mergužėlės (vyrukų – vos vienas kitas) kitų specialybių studentų laikytos antraeilėmis. Deja, daugeliu atvejų toks požiūris netgi neklaidingas. Nors iš būrio studentų visada atsirasdavo švyturių, suspindėjusių dar studijų, o neretai atsiskleidusių pradėjus mokytojo kelią. Deja, ir atkuriant nepriklausomybę aukštąsias mokyklas, ruošiančias pedagogus, mokyklos reformuotojai vertino itin nepalankiai.

Kaip bevertintume tarybinės okupacijos Lietuvos mokyklą – būtent iš jos atėjo atgimimo karta. Sausio tryliktosios didvyriai – iš tų pačių mokyklų. Ir jų tėvai – iš ten pat. Visais laikais švietimo baruose būta ir ryškių asmenybių, ir pilkų funkcionierių. Nė vieno Lietuvos mokyklos raidos etapo negalima nei ištrinti, nei išbraukti – tai mūsų tautos gyvenimo dalis, ugdžiusi ir didvyrius, ir konformistus, ir išdavikus. Pagaliau paties žmogaus sąmonėje būna ir sutemų, ir nušvitimų.

Atkūrus nepriklausomybę – naujas mokyklos istorijos tarpsnis, atsinešęs ir praeities šešėlius, ir naujų gerai neapgalvotų sprendimų klaidas. Kaip ir daugelyje posovietinių respublikų, siekta atkurti tautinę mokyklą, ugdyti tautines vertybes. Daug kalbėta apie humaniškumą, mokinių teises, neretai užmirštant pareigas. Atėjo nauji autoritetai su naujomis idėjomis, deja, vėl prasilenkiančiomis su realybe. Absoliutinant mokinių teises, pedagogą imta vertinti kaip „paslaugų teikėją“. Tačiau mokyklų reformos klaidas vis dar nedrįstama atvirai kalbėti, vis dar laikomasi reformos iniciatorių „asmens kulto“.

Deja, atkurtoje Lietuvos Respublikoje mokytojo profesijos prestižas nėra toks, kokio norėtume. Ir moraliai, ir materialiai. Streikuoja mokytojai. Tai jau problema, nelygintina su pabėgusiais iš pamokų paaugliukais. Pedagogo prestižo problemą būtina spręsti ir visuomeniniu, ir valstybiniu lygmeniu. Tai tautos tragedija, prilygstanti emigracijai. Juk ir emigraciją sąlygoja ne vien ekonominės priežastys. Emigruoja karta, išaugusi jau nepriklausomos Lietuvos vadinamoje tautinėje mokykloje. Atkurtoje valstybėje kažko neįdiegė šeima, neišugdė mokykla, kažko esmingo nepasakė mokytojas, kažko neišgirdo mokiniai. Ir čia iškyla ta pati mokytojo prestižo problema. Mokytojo nebegirdi nei savo teises labai gerai žinantys paaugliai bei jų mamytės, nei aukščiausios Respublikos valdžios instancijos. Deja, labai išgarsinamos pedagogų klaidos, jų silpnumo momentai, nesuvokiant priežasčių. Begalinis viršininkų, viršininkėlių skaičius, begalinis „popierizmas“ ėda mokytojo laiką, nervus, žemina jį kaip asmenybę, profesionalą.

Atgal