VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

02.01. LR Seimo III rūmuose vasario 4 d.12:00 val. atidaroma Ilonos Daujotaitės tapybos paroda “Budėjimas“

Birutė Liškauskienė

Savo gyvenimą pašvęsti nuolatiniam budėjimui prie svarbių, šventų, neįkainojamų mūsų protėvių paliktų dabarčiai ir ateičiai vertybių- toks yra darbas, gyvenimas ir kūryba miške prie Kernavės  įsikūrusios dailininkės tapytojos Ilonos Daujotaitės Janulienės credo. Tai svarbiausioji autorės kūrybos tema, kuria pasitinkama mūsų laisvės šimtąjį gimtadienį, tapybos paroda Vilniuje Seimo rūmuose. Pasak  autorės,  tokių dalykų tapymas turi tikslą „nubraukti užmaršties dulkes“ nuo  nuostabiai gražių baltiškų juvelyrinių papuošalų, skaisčių  protėvių tautinių drabužių, apsamanojusių  rūpintojėlių.  Toks darbas- tai ne tik išsamios istorijos, etnografijos, archeologijos, papročių studijos, bet ir didžiulis džiaugsmas išskleisti, parodyti visą mūsų senolių sukurtą grožį šiuolaikinės tapybos kūrinių šviesoje.  Tai yra reikalinga, tai yra budėjimas, kad neprarastume tų vertybių, savo šaknų, protėvių papročių ir jų estetinio gyvenimo įpročių, kalbos, dainos, tautiškumo, meilės gimtąjai žemei. Ilonos Daujotaitės Janulienės tapyboje nuolat juntama  praeities transformacija į dabartį,  praamžių sukurtų vertybių tausojimas ir puoselėmas. Kūriniuose atsispindi autorės vidinių nuotaikų ir emocijų pasaulis. Spalvos skamba, tarsi  ilgesinga, budinčių vaidilučių prie šventos ugnies aukuro ,  daina, -Ilonos „daina“ teptuku, aliejumi, drobe. „Dainuočiau ir dainuočiau mūsų liaudies dainas, jei tik turėčiau balsą“, - prisipažįsta autorė, ruošdamasi savo „Budėjimui“.  Nors Ilonos kūrinių  motyvai individualūs, istoriškai apibrėžti, bet toji ataidinti iš praeities tema reikalauja asmeninio žiūrovo atsako, reikalauja , kad prisimintų, neatitrūktų nuo savo šaknų. Kada dailininkė pajuto, jog būtent tuos dalykus ir taip reikia tapyti, sukūrė tapybos darbų kelias serijas. Tautinių kostiumų pagal etnografinius regionus, seriją juvelyrinių papuošalų, rūpintojėlių skulptūrinių kompozicijų.  Autorė  net savo autoportrete, neįsivaizduoja savęs  kitaip, kaip pasipuošusią  aukštaitės tautiniu kostiumu  ir senoviniais papuošalais. Jeigu kalbėti apie tapybinį naujumą autoportrete, tai pabrėžtina, kad medžiaga, kurią dėvi aukštaitė galvos apdangalui yra lengva, plonytė, perregima, spindinti  melsvai balto šilko audiniu.

n/lis

Kvietimas 

Su Ilona Graikijoje

Kuršių motyvas

Autoportretas

Ilona po alyvmedis

Kernavė yra džiaugsminga menų ir ramybės sala, priimanti kiekvieną, puoselėjantį protėvių tradicijas. Ilonos pozityvus požiūris, pozityvi tapyba  yra ne metraštininkiška, o naujai interpretuota  estetinės tradicinės atributikos  kasdienybė. Autorė puikiai perteikia vaizduojamo motyvo, audinio, juvelyrikos dirbinio, skulptūrinių, architektūrinių detalių medžiagiškumą. Toks tapybos kūrinio pateikimas nebūtinai atspindi realistinę praeities kultūros tradicijų tautinę atributiką, bet būtinai atskleidžia jų vidinę esmę, konkrečią būtį, kaip priminimas, kaip budėjimas prie  dalykų, kurie šiandieną yra tik  muziejuose ir istorijos vadovėliuose. Istorinės praeities įamžinimas tapyboje yra svarbiausias  Ilonos Daujotaitės kūrybos moto. „Dalyvauju visuose renginiuose su paroda ten,  kur pristatomi tautiniai dalykai,“-pabrėžia autorė.  Šioje parodoje pateikiama Lietuvos istorijos dalis nuo senovinio krikšto iki koplytstulpių, bažnyčių architektūriniai  fragmentai ir kiti sakraliniai motyvai. „Tautinis ir religinis motyvas- neišsemiama tema. Tikėjimas ir viltis yra pagrindiniai akcentai mūsų  laisvės jubiliejui“- teigia autorė.  Į paveldą  įdėti šiuolaikinį kontekstą, užtvirtinti jį tapyboje visomis spalvinėmis prasmėmis yra daroma ne šiaip sau, o pateikiama žinia  apie tai,  kokius turime lobius. Ilonos Daujotaitės Janulienės kūrinių atskiras serijas yra įsigiję Raseinių krašto istorijos muziejus, Trakų istorijos muziejaus Medininkų pilis, Lietuvos tautodailės fondai,  Dailės parodų rūmai (dabar jie vadinasi Šiuolaikinio meno centras), Rusnės Etno kultūros centras, privatūs užsienio ir Lietuvos kolekcininkai. „Audiniai, juvelyrika, senovės simboliai- visą tą žinojimą norisi pratęsti  ir išreikšti jį ant drobės. Jeigu keliaučiau su paroda per  pasaulio šalis- visur, kur tik bebūčiau, pristatyčiau Lietuvą, jos savitumus, pažinimą kitos šalies žmonėms, nes išreiškiu spalvomis dalykus, kurie istoriškai įdomūs, turintys kažką amžino . Tai toks mano kūrinių „budėjimas“ šimtmečių kultūrai“- užbaigia autorė apie savo tapybos parodą.

 

Atgal