VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

03.08. Nijolės Katelynienės kūrybos grožis ir spindesys

Birutė Silevičienė

LKRS ir Valdybos narė

„Brangiausia tai, ką turi“ – Nijolės credo. Mylinti kūrybą, knygas, daug rašanti, turi įdomių pomėgių,  mylima ir laukiama bendraminčių kūrėjų susitikimuose.

Nuo 1979 metų renka kraštotyrinę medžiagą pašto tematika, sukaupė didelę filatelijos kolekciją. Aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Yra Kaimo rašytojų sąjungos, Šilalės rajono literatų klubo “Versmė” ir respublikinio pašto darbuotojų literatų klubo “Laiškas” narė.Jos kūryba spausdinta Lietuvos pašto literatūriniuose rinkiniuose „Literatūrinis ruduo“, Tauragės apskrities literatų šventės dalyvių kūrybos almanache „Sprogstantys lapai“, žurnalo „Sąskaityba“, „Šeimininkė“, „Kalendorius visiems“  puslapiuose, regioniniuose laikraščiuose. Aktyviai dalyvauja rajono literatų klubo „Versmė“ veikloje, įvairiuose renginiuose.

Poezijos vakaro „Saulėlydžio posmai“ akimirka

Linkėdama mielai bičiulei sėkmės kūryboje, „Lietuvos aido“ skaitytojams siūlau Nijolės Katelynienės kurtų miniatiūrų.

Jaunystei

Drėgnos pėdos ant liepto, tos pačios, kaip kadaise, taip greitai dylančios saulėje ir laike... Tai tu, jaunyste mano,- atpažinau...

Ateina diena, kai pamatai, koks aukštas ir gilus dangus virš tavo kiemo, virš tavo kaimo, tėviškės laukų. O žemė tokia didelė ir plati, ir taip staiga per maža vietos po numylėtu gluosniu, per maža šviesos ir erdvės ir per daug širdies. Ir išeini iš namų... Patikėjus, kad visi žmonės tau bus geri, net neįtarus, kad pikta likimo ranka ne kartą skaudžiai palies...

Žodžiai

Ir jeigu mano žodžiai Tau kalbės į pačią sielą, palies vėl širdį, - būsiu dėkinga. Kad supratai, kad išklausei. Ir prašysiu vienintelio, J. Degutytės žodžiais: „ Ir paklydęs išlik šaltiniu, nepavirski nerege bala..." Bet aš ne iš tų, kur teisia, patikėk... Neįskaudinsiu, neįžeisiu. ..

Atiduok savo nerimą, liūdesį, skausmą, vienatvę. Patikėk dalį savęs. Bus lengviau, bus ne taip šalta širdy.

Svarbiausia - galimybė tikėti kitu žmogumi.

***

Neprašysiu - pasiliki, neišeiki... Didžioji meilė ir neapykanta vis tiek palieka. Paukščių tako šviesa visada artima, Mėnulio pilnaty pasiklydo Tavo šešėlis. Kam dovanosi rankų šilumą, kam paliksi savo laukimą, kam?! Ar matei - Rasos žvaigždė! Vidurnaktis dar taip toli, patikėk...

Saulėlydis

Ir nusidažė vakaras krauju kažkam. Ir krito saulė. Negyva, juoda. Išėjo vakaras. Lemtingas - vienui vienas. Šešėliu virto. Ta saulės gęstanti trauka, tas beprotybės lengvas - sunkus žingsnis.

Žmogau, kai artimiausias tampa tolimiausiu, o šviesiausias - tamsiausiu, tu apsigobki paskutiniuoju saulėlydžio spinduliu. Įsikabink ir nepaleisk jo. Pasislėpk šešėlėjančio augimo tyloje, kad galėtumei sugrįžti į saulėtekio šėlsmo muziką.

Šventė

Sako, į teatro šventę atskrenda lakštingalos ir kregždės. Sako, paukščiai nelieka abejingi muzikinės sielos šauksmui. Aš tikiu - tau lemta būti. Skristi per gyvenimą paukščiu. Ir nesvarbu - paslaptinga lakštingala, nepavargstančia kregžde...

Ačiū tau, kad aš su tavimi. Čia, šioje žemėje, šiame laike, dabar ir visada. Išvaikščioti visi keliai ir tiltai, gatvės ir apylankos. Į pačią širdį sukrito klevo žvaigždžių šviesa, nudegino prisilietimų ugnimi. Vasariui siaučiant, šviečia šviesa - tavoji viltis mano akyse.

Mokėjimas užmiršti

Pabėkime nuo praeities. Žinau, ji persekios, kuždės, kankins, primins, vėl teis ir vėl apgins. Žinau, kitaip nebus. Užmarštis juk pilkos spalvos. Tegul atrodys Tau ir man: nebuvo nieko, nieko neįvyko. Ir patikėsime iš naujo. Tarytumei vaikai seniu šalčiu. Gal net duris paliksi neužvertas...

Tegul laikas viską užneša užmaršties dulkėmis, o paskui rūką išsklaidys dabartis.

Užmiršti, užmiršti, užmiršti...

Medžiai

Skrenda vėjas. Matėte? Medžiai irgi skrenda. Kartu su audra. Tik žalia ranka visad ištiesta. Šilta, gera ranka. Jie labai labai draugiški.

Dangstosi, dalijasi viskuo ką turi, užstojo vienas kitą nuo šaltesnio vėjo gūsio.

Žmonės? Ar visada šitaip? Man, kaip ir Tau reikia gerumo. Tad eisim jo ieškot? Į mišką ar į... žmones?

Vasaros etiudai

Ar matei šįryt tekančią saulę? Ne? Ji riedėjo keliu tiesiai į mane - tokia didelė, raudona, stulbinančiai skaudžiai ryški. O aš ėjau ėjau ėjau į ją. Į naują dieną, į naują septintadienį, į naują save. Gėriau džiaugsmo ir liūdesio spindulius ir džiaugiausi nuostabia akimirka. Paprasčiausiai džiaugiausi, kad gyvenu. Kad galiu sutikti ir pasveikinti saulės vėją. Nesvarbu, ar liūdną iki skausmo, ar viltingą iki sielos virpėjimo...

***

Kažkas dar su manimi budi. Nors šalia nėra nieko. Aš viską pamiršau. Aš viską prisiminsiu. Nors giliai paslėpsiu po atminties klodais Tavo pėdsakus. Po vienišą gatvę tegul aidės ramunių pievos vasaros daina.

***

Negailėki manęs. Nesakyk, kad nieko neturiu. Aš - vasara. Aš - rugpjūčio mirtis ir tyla. Apsikabinu jūrą ir rugiagėlės mėlį, braidau po Vabalo smėlį, o pušys skrenda į mane. Kokia skaudi mėlynė! Išėjusiems - negrįžti.

***

Sakyk, kokiais keliais sugrįši į mano širdies namus, jei takelio nepalikai. Kam dovanosi rankų šilumą, kam paliksi savo laukimą, kam? Tyliai užsiveria durys. Į šiapus ir anapus. Tai gimtadienis - kritiškiausia kiekvieno žmogaus gyvenimo diena. Išeisi arba grįši. Tegul lydės Tave grįžimo erdvės šviesa. Negesk, viltie, negesk... Išėjusiems ir grįžtantiems...

Ruduo

Tolsta tolsta krintantys klevo lapai. Takas vienišas vienišam parke. O ne... Tuoj pasirodys moters siluetas. Nesvarbu, ištirpstantis, blėstantis ar grįžtantis. Kaip laikas, kaip žodis, kaip daina.

Pamirši, - išeisi, paliksi, visvien kažkas šauks, nors, rodos, niekas nelauks...

Akmuo

Tiktai akmuo, tiktai gimtojo kaimo akmuo. Neišsemsi žodžiais tylumos, neapkabinsi beribės erdvės. Iš tolių toliausių sugrįši, pareisi, prisėsi. Prisiglausi prie ąžuolo plačiašakio, pažvelgsi į beržo smūtkelę prie senkelio, pasiklysi liepų alėjoj. Tai namai šauks. Buvę namai. Išėjusius sugrįžti kvies, į praeitį, į save. Sugrįžtu ir aš prie savojo akmens. Vienintelio. Paskutiniojo. Kertinio. Paglostau jo saulės įkaitintą veidą, bandau apglėbt ir prisiglaust tarsi ieškodama nematomos užuovėjos. Kas pasakė, kad akmenys neigiamai veikia, dvelkia šalčiu? Akmenys moka laukt ir tikėti. Tikėti sugrįžimu..

Gyvenimui

Jis kaip žvakės liepsna, kaip psalmės pabirę žodžiai, kaip tekančios saulės muzika, kaip žydro debesio skrydis. Sustoji ir nustembi; išgirdai savo gyvenimo - žingsnių aidą. Šitaip vakarėjant akyse tolsta saulė. Tu man esi audra ir vėtra, pavasaris ir būsimas pasaulis, tu man esi pūga ir vėjas, o kartais sutemos beviltiškos... Tu man esi mažytis gnomas, atspėjantis kiekvieną norą, tu man esi lyg pavojingos srovės, atskriejančios lyg slaptas meteoras. Tu man esi.. Juk viskas, viskas, ką turiu, tu man esi.

Gulbė

Aš visai nenorėjau sudrumsti ramybės, gulbės nuskriejančios marių laukinės. Tik norėjau paklausti, gulbe, balta, vienišoji, ar surasi vėl kelią, kurs pakviestų namolei. Tą paklydusį kelią į šaltąjį lizdą, į marių laukimą, kur saulė sutvisko. Ar liksi viena čia, kur niekas nelaukia, vardu nepašaukia, išduotų nakčia... Išdavyste, išeidama tu uždaryk duris...

Atgal