VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

03.08. Įamžinamas atminimas

Regina Norkevičienė

2018 m. išėjo reikšminga knyga – „Jonas Mikelinskas. Bibliografija. 1954–2017“. Pažymėta: leidinį sudarė ir parengė Paulė Mikelinskaitė, dedikuojama „Šviesiam Brangaus Brolio Jono atminimui.“

Profesionali bibliotekininkė, bibliografė Paulė – jauniausia gausios šiaurės Lietuvos ūkininkų Paulinos ir Kazimiero Mikelinskų šeimos dukra, „keturių brolių seselė“. Vieną iš savo straipsnių, spausdintų leidinyje „Šiaurietiški atsiminimai“ (Pasvalys, 2007, Nr. 1, p. 27–32) autorė pavadino: „Brolis Jonas padėjo ir padeda man gyventi“. Tai buvo akivaizdu net man – kaimynei: nuolat matydavau rašytoją Žirmūnų krypties troleibusuose ar takeliuose, vedančiuose į sesers namus. Juo labiau, kad čia, pas dukterį ir motina gyveno keletą paskutiniųjų senatvės metų. O Mikelinskų šeimos ryšių būta labai artimų per visą gana ilgą rašytojo gyvenimą iki pat skaudaus atsisveikinimo Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje – baltų gėlių jūroje, kurią sunešė būriai kolegų, literatūrologų, skaitytojų.

Knygos „Jonas Mikelinskas. Bibliografija. 1954–2017“ viršelis

Po trumpos pratarmės knygos sudarytoja pateikia nemažą pluoštą literatūros mokslininkų straipsnių (Vytauto Kubiliaus, Elenos Bukelienės, Jūratės Sprindytės, Vytauto Martinkaus), filosofo pamąstymų (Romualdo Grigo), nagrinėjančių svarbiausius Jono Mikelinsko kūrybos ypatumus, jos išskirtinumą gyvenamojo meto literatūros fone, taip pat gilią, problemišką mūsų tautos santykių su žydais analizę, kurios atvirumas, pagrįstumas užtraukė autoriui tikrai nepelnytų, itin skaudžių kaltinimų. Analitinius mokslininkų straipsnius kiek papildo ir amžininkų prisiminimai, kuriuose pažvelgiama į rašytoją, žmogų, savo profesijos atstovą skirtingais jo amžiaus tarpsniais, skirtingais aspektais.

Jonas Mikelinskas su žmona Aldona ir sūnum Jonu. 1964 m.

Minėtą glaudų J. Mikelinsko ryšį su artimaisiais, jo šakotą kūrybinę veiklą vizualiai papildo ir didelis pluoštas fotografijų. Čia ir tradicinės kaimo žmonių, šeimos nuotraukos, darytos artimiausių miestų fotografų ar tiktai mėgėjų. Nuotraukos labai informatyvios, daug pasakančios apie žmonių papročius, kaimo vaikus, jų tėvus, mokytojus (pradžios mokyklų, Pasvalio gimnazijos abiturientų kartu su mokytojais). Vėliau – jau studentiškos, jaunų, gražių žmonių, sukurtos šeimos. Po jų – aštuntojo XX a. dešimtmečio kaimo, dar vėliau – rašytojo kūrybinio kelio momentai. Iki pat Nepriklausomybės, Rašytojo atminimo įamžinimo. Vien tas fotografijų pluoštas be galo turiningas, atskleidžiantis tą aplinką, kuri formavo dar tik būsimą rašytoją, brėžė jo kūrybinį kelią. Parinkti iš viso – ypač vėlesnių dešimtmečių – fotografijų srauto pačias reikšmingiausias, informatyviausias – taip pat gero meninio skonio, epochos ir žmogaus pažinimo reikalaujantis darbas.

Tolimesnis skyrelis – „Pagrindinės gyvenimo ir kūrybos datos“ – taip pat didelio įžvalgumo, žinojimo ir kruopštumo reikalaujantis darbas. Tų datų – net penki puslapiai, susumuojantys, detaliai išdėstantys visa, kas pasakyta (ir nepasakyta) pirmosiose knygos dalyse. Tokius darbus gali atlikti tik profesionali specialistė ir labai artimas, atsidavęs žmogus.

Dar vienas skyrelis – „Periodiniai leidiniai, kuriuose bendradarbiavo J. Mikelinskas“. Abėcėline tvarka sužymėti įvairiais laikotarpiais, įvairiuose kontinentuose, įvairiomis kalbomis leisti leidiniai. Ir apimtis, ir geografija – įspūdingos.

Pagrindinė darbo dalis – „Bibliografija. 1954–2017“. Čia ilgas, šakotas kūrybinis kelias, prasidėjęs jau gana brandžioje jaunystėje ir besitęsiantis daugiau kaip šešis dešimtmečius, iki gana ilgo kūrybos žmogui skirto šviesaus, sąmoningo gyvenimo kelio pabaigos.

Tinkamai įvertinti tokio pobūdžio darbą turbūt galėtų tik bibliografijos specialistas, prilygstantis pačiai leidinio sudarytojai. Darbu pasidžiaugti, jį paskaityti, pasigilinti, dar kartą prisiliesti prie didelio, plataus J. Mikelinsko kūrybos pasaulio gali kiekvienas: ir tas, kuris su nuostaba tolimoje jaunystėje paėmė į rankas pirmąjį J. Mikelinsko apsakymų rinkinį „Senis po laikrodžiu“, o toliau ėjo rašytojo kūrybos pėdsakais beveik visą savo gyvenimą, jautė tos kūrybos estetinį bei moralinį išskirtinumą, ir tas, į kurio rankas pateko nors viena šio rašytojo knyga – kaip savotiška atgaiva, atspirtis neretai painioje ir chaotiškoje tarybiniais dešimtmečiais brendusių kartų tikrovėje.

Man, ne tos srities specialistei, daro įspūdį plati, išsami bibliografija, apimanti daugiau šešių rašytojo kūrybos dešimtmečių, rodanti šakotos asmenybės platų interesų ratą, kūrybos žanrinę įvairovę. Čia ir grožinė kūryba – apsakymai, romanai, įėję į mūsų literatūros aukso fondą, labai visuomenės skaitomi, leidžiami dideliais, pakartotiniais tiražais, ir kritika, eseistika – įvairūs straipsniai, pokalbiai, recenzijos, atsiminimai. Asmeniškai man buvo be galo įdomūs straipsniai apie lietuvių ir žydų tautų santykius – probleminiai, paremti istorinių veikalų, ypač Biblijos analize, ieškantys logiškų, nevienapusiškų atsakymų į kylančius klausimus. Deja, daugelio tų minčių nesugebėjo įsisąmoninti abiejų tautų atstovai, nenorėdami ar nedrįsdami ieškoti giliųjų problemos priežasčių.

Nemačiau paminklo ant rašytojo Jono Mikelinsko kapo, nenusilenkiau jam. Turiu rankose kitą paminklą –  ilgai, kruopščiai statytą, dovanotą jauniausios sesers „Šviesiam Brangaus Brolio Jono atminimui“. Tokie paminklai išlieka ilgam – tarsi pratęsdami Brolio – rašytojo– gyvenimą, tarsi perduodami jo kūrybos estafetę naujiems skaitytojams, juos suburdami, paskatindami, sudomindami.

 

Atgal