VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

06.07. Vasariškos kaitros gaisai Vilijos Kisieliūtės bijūnų kolekcijoje

Saulė Jonaitytė

Birželio pradžioje Šv.Jono gatvės Medalių galerija, įsikūrusi Vilniaus senamiestyje, pristatė tapytojos Vilijos Kisieliūtės naujausių darbų parodą „Tarp garso ir tylos”. Rekordinio karščio banga, užplūdusi sostinę, netikėtai susišaukė su žinomos menininkės kūrybinio pasaulio ekspresyviomis, nuotaikingomis, vasariškomis intonacijomis.

Ir šįsyk dailininkė liko ištikima savo laisvos, nenuspėjamos eksperimentatorės prigimčiai. Jos ieškojimai, skirtingų žanrų sintezė, temų įvairovė kaskart pateikia staigmenų ir atradimų. V.Kisieliūtės kūryba pasižymi originalumu, ryškiu autoriniu braižu, sodriu vitališkumu. Ją aplenkia laikini madų vėjai, konjunktūra, diktuojama pasaulinių galerijų ir centrinių aukcionų. Ji tvirtai ir užtikrintai eina savo unikaliu ieškojimų keliu, nesikoncentruodama į vieną temą, keisdama paletės gamas, laisvai džiazuodama, neprisirišdama prie kadaise atrastų išraiškos priemonių. Taip, ji nenuspėjama. Niekada nežinai, kokią staigmeną ir vėl pateiks. Tarytum jai niekada neatsibostų menas kaip žaidimas.

Parodos atidarymo akimirkos

Vilijos Kisieliūtės darbai

Kiekvienas jos paveikslas spinduliuoja žaižaruojančiu gyvenimo geismu, yra prisodrintas itin vaiskiomis, kažkiek net ekstatiškomis spalvomis. Jos gyvastingos bijūnų puokštės nė iš tolo nekvepia akademiniais, kanoniniais, sudaiktintais natiurmortais. Priešingai, V.Kisieliūtės bijūnai yra įasmeninti, kiekvienas tarytum pašlovintas su savo portretiniu veidu, nepakartojamas. Akivaizdu, jog tapytoja jaučia gamtos sakralumą, randa netipinius, vis kitokius kompozicinius rakursus jam išreikšti.

Greta įstabiųjų, kolekcininkų pamėgtų bijūnų parodoje organiškai derėjo Vilniaus senamiesčio peizažai ir „įelektrintų” abstrakcijų ciklas. Pastarajame itin raiškiai atsiskleidė stipriausios V.Kisieliūtės talento pusės – drąsus potėpis, būdingas lietuvių dailės tradicijai, originali dinamiška kompozicija, taip pat moderni pasaulėjauta, atvira šiuolaikinio pasaulio polifonijoms, kultūrų samplaikoms. Lyginant su įsigalinčiais meno rinkoje intelektualizuotais proto labirintais ir dialoginiais, post-modernistiniais štampais, galima teigti, jog Vilniaus tapytoja labiau klauso spontaniško širdies balso , yra itin empatiška ir įdėmi pasirinktam vaizdavimo subjektui, siekia pažinti jo idėją. Pažangu, jog jos kūryboje nėra vietos populiariajam menui, nukreiptam į destrukciją, savireflkesijas ar narcicistinę autoterapiją. Tai pakankamai drąsi, antimeinstryminė nuostata - atvirai teigti meilę gyvenimui, išlaikyti konstruktyvųjį kūrybos kamertoną.

V.Kisieliūtės vardas yra seniai pripažintas, vertinamas įvairiose šalyse – Vokietijoje, Airijoje, Lenkijoje, Islandijoje. Ji – mėgiama viešnia užsienio meno mugėse ir pleneruose. Deja, kol šiuolaikinės lietuvių dailės fondai nėra kaupiami valstybiniu lygmeniu kaip valstybės turtas, tol meno mylėtojai turi retą ir trumpą,  galbūt net vienintelę galimybę pažinti ir mėgautis vertingais dailės darbais galerijų kamerinėse parodose. Paroda kviečia lankytojus iki birželio 18 dienos.

 

Atgal