Kultūra
08.03. Jaunimas apie žmogiškumą
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Jei tu ramus, kada visi klejoja,
Pametę galvas, kaltina tave;
Tiki savim, kada kiti dvejoja,
Ir jų dvejonių nelaikai kalte; (...)
Jei su minia gali būt sąžiningas,
O su karaliais – paprastas, kuklus;
Jei priešams ir draugams esi teisingas
Ir su tavim kiekvienas pagarbus;
Jei tu jauti, kaip greitai bėga Laikas
Ir jį matuot sekundėmis gali,
Tada tu būsi tikras Žemės vaikas,
Tada, sūnau, tu tapsi Žmogumi.
R. Kiplingo eilėraščiu „Jei“ Visagino viešosios bibliotekos bibliotekininkas Andrejus Vergejenko užbaigė bibliotekoje susirinkusio miesto jaunimo pokalbį aktualia tema. Pats Andrejus sugalvoja projektus, derina su bibliotekos filialo vadove Oksana Belskaja, pastaroji, jeigu reikia, derina su bibliotekos direktore Dalia Sargūniene ir bibliotekoje, kurioje gausu realizuojamų sumanymų, galima pasakyti, renginys veja renginį. R. Kiplingo eilėraštis tiko užbaigti jaunimo pokalbį, kurio metu susirinkę bandė aptarti besikeičiančio gyvenimo vertybes. Vieniems pasirodė, kad besikeičiančiame pasaulyje vertybės taip pat keičiasi, kitiems, kad bendražmogiškos vertybės, kurias žmonės nuo neatmenamų laikų vertina, tokiomis ir išlieka laiko tėkmėje. Buvo pabrėžiama žinių svarba. Tačiau žinios savaime dar nėra vertybė. Mąstančių žmonių nuomone, jos be žmogiškumo, meilės ir atsakomybės dažnai gali suvaidinti neigiamą vaidmenį.
Andrejus Vergejenko prie ką tik papildytos jo atneštomis knygomis miesto centrinio paplūdimio bibliotekėlės
Žmonių gyvenimo žinių sukauptą lobyną saugo knygos. Andrejus atliko savo tyrimą Visagine bei remdamasis kitais skelbtais šaltiniais lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, kurias gerai moka, padarė išvadą, kad mažėja skaitančiųjų skaičius. Jis rašo: „Knygos tampa nepaklausios. Mums sunku vertinti dabartį istorijos kontekste, nes esame jos liudininkai, bet, man atrodo, skaitymo nuosmukis palaipsniui vyksta ir, jeigu nieko nedarysime, yra neišvengiamas. Į biblioteką ateina skaitytojai, skaitantys dažniau iš įpratimo, iš inercijos, dalis žmonių yra skaitančiųjų kultūros išauklėti. Perskaitę klasiką, jie ateina pasirinkti šiuolaikinių autorių kūrinių ir nežino, ką išsirinkti, nes šiuolaikinis rašymo stilius, kai kurių kalbėjusiųjų ir mano manymu, turi lengvabūdiškumo atspalvį. Rusakalbiai vartoja rusišką žodį «малодушие». Supratimo, o gal išprusimo lygis menkėja, nes niveliuojama skaitančiojo vidinė atsakomybė. Pasiklystama laisvėje, laisvės nesuprantant ar suprantant kaip absoliučią laisvę, kokios nėra realiame pasaulyje (o virtualiame ir gyvybė nebeatrodo vertybe), arba nesistengiant apskritai ją suprasti. Toliau Andrejus rašo: „Aišku, aš nesu rašytojas ir man lengva kritikuoti, bet jeigu bandyčiau rašyti, būtinai už savo nugaros jausčiau įžymių rašytojų alsavimą ir tai bent įpareigotų būti atsakingu už skleidžiamą žodį.“ Pridursiu, kad jis nuoširdžiai stebisi kaip viešoje erdvėje sporto komentatoriai, renginių vedėjai ir pan. žaloja gražią jo motinos gimtąją lietuvių kalbą.
Andrejus Vergejenko gimė, augo ir mokėsi Visagine. Toliau mokėsi ir vadybininko specialybę įgijo kitame Lietuvos mieste. Savistoviai perprato darbo su kompiuteriu ypatybes. Tačiau jaunas vyras nenorėjo ilgam išvažiuoti iš gimto miesto. Sugrįžo į Visaginą. Jis jau spėjo nemažai pakeliauti ne tik po Europą, bet ir Aziją. Gali kvalifikuotai palyginti atskirų valstybių, regionų kultūrų subtilybes. Jaunas vyras daug skaito. Ir ne tik lietuvių kalba. Be knygos neįsivaizduoja gyvenimo. Įdomūs jo kelionių pasakojami įspūdžiai apie knygas, kultūrą, žmones. Apie žmonių bendravimą, jų žmogiškus santykius.
Žmonių gyvenimo žinių sukauptą lobyną saugo knygos
„Šiuolaikiniame pasaulyje, kuris palaipsniui atitrūksta nuo tradicinių vertybių, kuris siūlo masinės kultūros priemonėmis nuslopinti prasmės ir tiesos paiešką, – tokiam pasaulyje, mano manymu, yra svarbu išlaikyti kritinį mąstymą ir išsaugoti savyje sugebėjimą nepasiduoti išoriniam spaudimui gyventi patogų, autonominį gyvenimą. Norint tai padaryti, reikia ne tik skaityti knygas ir kelti sau klausimus, bet ir keliauti po pasaulį, matyti ir stebėti skirtingas kultūras, regėti žmonijos dvasinio augimo kelią. Jeigu kultūrą matysime kaip priemonę (masinės kultūros) gyvenimo organizavimo būdui įgyvendinti, tai pasekmės bus neišvengiamos: nutolimas ir atitrūkimas nuo prasmių lauko, vedančių prie visuomenės dvasinio ir fizinio nykimo. Knygose propaguojama kultūra turi prisiimti atsakomybę už prasmę ir santykį su tiesos paieška. Visuomenėje, kurioje nėra vieningos vertybinės struktūros, žmogus palaipsniui nustoja būti žmogumi, jausdamas vis didėjantį gyvenimo prasmės alkį. Todėl darbas kultūros srityje yra svarbus. Viena iš tokių profesinių kultūros sričių yra darbas tarp knygų – bibliotekininko darbas. Sakyčiau, kad tai yra netgi ne darbas, o savotiška pareiga prieš save, protėvius, istoriją ir ateitį. Bibliotekininkas tarsi atsiduria savotiškam kultūros smaigalyje. Tardamas žodį kultūra aš pabrėžiu, jog kalbame ne tik apie savo šalies kultūrą, kuriai mes, Lietuvos jaunimas, kartu su visais šalies gyventojais, atstovaujame, bet pasaulio kultūrą plačiąja prasme. Kaupdami savyje žinių lobyną, formuodami savo pasaulėžiūrą klasikine grožine literatūra, geriausiais savo krašto kūrėjų kūriniais, žmogus išugdo savyje subtilų požiūrį į pasaulį ir mato tai, ko kiti, galbūt, ir nepastebi. Turbūt mes nepamatysime nei vieno paminklo, skirto bibliotekininkui, jų darbas lyg ir nepastebimas, tuo tarpu įnašas į vietinę ir pasaulinę kultūrą yra didelis. Dažnas skaitytojas paėmęs knygą į rankas ir nesusimąsto kieno pastangomis, be autoriaus ir leidėjo, jis konkrečią knygą turi rankose, kurią gali skaityti“, – sako Andrejus Vergejenko. Jis norėjo gyventi gimtosiose vietose tarp knygų. Tai nuėmė darbo vietos pasirinkimą.
Atrodo, niekas neginčija knygų, periodikos svarbą žmogaus gyvenime. Dalis Vilniaus Universiteto 1969 m. istorikų absolventų, dabartinių mokslininkų, dirbančių, dirbusių su Lietuvos ir užsienio studentais docentai mokslų daktarai Lidija Šabajevaitė, Romualdas Povilaitis, Kazimieras Monkevičius, Algirdas Kavaliauskas ir kt.), nustatė, kad jaunimas labiau pasitiki spausdintu žodžiu, knygomis. Pripažįsta, kad mokslinėse knygose pateikta informacija patikimesnė nei internete, kad bibliotekų, saugančių pasaulio išmintį, žmogaus gyvenime reikšmė auga. Bibliotekų renginiai, tobulinamos interneto prieigos, organizuojamos įvairios priemonės, gerina žmonių švietimą, informatyvumą, didina bibliotekų patrauklumą, turi teigiamą poveikį bendruomenių gyvenime. Kitaip tariant, žmogus priartinamas prie periodikos, knygų.
Gerai, kad žmogus per toli nenutolsta nuo spausdinto žodžio ir dar geriau, jei jis prie jo artėja. Visagino viešosios bibliotekos vadovybė nutarė knygas priartinti prie skaitytojo. Mieste įrengė keletą kilnojamų bibliotekėlių. Vieno tokio knygų inkilo prie Visagino ežero centrinio miesto paplūdimio jau nebepavadinsi kilnojamu, nes veikia nebe pirmi metai. Rašinio autorius pernai ir šįmet matė, kaip išsimaudęs žmogus, švariame paplūdimio smėliuke buvo įsitaisęs su knyga. Galbūt atsinešta iš namų, galbūt paimta iš knygų inkilėlio, kuris laikas nuo laiko papildomas lietuviškomis, rusiškomis ir lenkiškomis knygomis. Reikėtų dar pasakyti, kad skaitytojas, paėmęs patikusią knygą, neprivalo jos grąžinti. Vieni perskaitę sugrąžina, kiti pasilieka. Turintys knygų žmonės taip pat atneša jų į bibliotekėlę kitų džiaugsmui.
Andrejus turi įpratimą, kuris jau virto tradicija: iš aplankytų valstybių jis parsiveža žiupsnelį žemių. Turi parsivežtų žemių ne tik iš Europos valstybių, bet ir iš Japonijos, Kinijos, Nepalo, Indijos ir kt. Vieną saulėtą dieną jis parsivežtas žemes sumaišys su žemaičių krašto, iš kur kilusi jo motina, žeme ir pasodins Aukštaitijos ąžuoliuką, kuris liudytų žinių ir draugystės svarbą. Liudytų žmoniškumo svarbą.
Atgal
.jpg)
(1).png)
