Kultūra
09 24. Iš Lietuvos traukiasi talentingiausi mokslininkai ir menininkai pirmieji grįžę po studijų užsieniuose (I dalis)
Agnės Janušaitės pokalbis su tautinio patriotinio teatro „Želmuo“ režisieriumi, humanitarinių mokslų daktaru Egidijumi Mažintu
„Žmogus, nesvarbu koks – ar jis suaugęs ar vaikas, ar neįgalusis, jį būtinai reikia ugdyti savo šalies nacionalinių papročių paveldu ir tautinėmis tradicijomis, antraip išaugs mankurtų karta, savo kalbą papročius niekinantys individai, kuriems svarbiau užkariautojų arba svetimųjų kraštų moralė ir nuomonė“. Prisiminkime sovietinę švietimo sistemą, joje dirbę ir ugdomi žmonės, puikiai gaudėsi svetimų šalių ir papročių įvairovėje, o viskas kas sava lietuviška, jiems kėlė šleikštulį ir pasibjaurėjimą. Už tai mes Lietuvos sostinės Vilniaus Gedimino prospekte „turime tą paveldą, iškabose, kuriose nėra nei lietuvybės nei pagarbos savo kraštui“. Lenkmečiu ir carinės, bei sovietinės okupacijos metais Lietuvoje daug lietuviškų dainų mokantį žmogų nušaudavo arba ištremdavo. O tautinių renginių organizatorius kaip ir knygnešius represinės svetimos tautai struktūros persekiodavo ir negailestingai susidorodavo. Šalies kultūrą išmanantys tautiškumą, puoselėjantys specialistai ir šiandiena yra kryptingai persekiojami, jiems trukdoma. Taip uolūs denacionalizavimo nuostatų ES diegėjai mėgina susidoroti su lietuvišką tautinį nacionalizmą ugdančiais pedagogais. Šiandien net modernūs sociologai skaito, kad nacionalizmą būtina sugrąžinti į studijas. Ir jo mokyti tautas, kurios masiškai palieka savo gimtąsias žemes, ir vietoves. Tačiau Lietuvoje uolūs valstybininkai, buvę komjaunimo funkcionieriai įsitikinę, kad tautines vertybes būtina paaukoti, palaidoti kosmopolitiškame globalios Lietuvos katile. „Mane laikykite lietuvių nacionalistu“. Šia gražia mintimi, pirmiausia, turėtume pristatyti teatro „Želmuo“meno vadovą, profesionalų dainininką ir režisierių dr.Egidijų Mažintą, jaunimo ugdymo menais specialistą. Daugiau kaip 60 mokslinių publikacijų apie senovės jaunimo ugdymą autoriumi. Baigusiu Lietuvos Žemės Ūkio Akademiją, po to vokalą-Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ir muzikinio teatro režisūrą ir meno aspirantūrą užsienyje. Buvęs Sąjūdietis Kauno valstybiniame muzikiniame teatre tuo metu dirbęs solistu, emigravo 1990m., kai meniniuose kolektyvuose vėl įsigalėjo buvusių partijos komitetų neperspektyvūs partiniai funkcionierių diktatūra ir sovietinis mentalitetas. „Lietuvos valstybiniai muzikiniai teatrai, iki šios dienos laikau baudžiauninkų organizacijomis, kurios persismelkusios sovietine vergiška sistema. Šie teatrai nesugebėjo iki mūsų dienų išsivaduoti iš žeminančios teatro menininko padėties šiuose įstaigose. Jie nė per nago juodymą neturi nieko europietiško ir civilizuoto. Jie daugiau primena azijietiškos imperatoriškos carinės Rusijos arba grafo Šeremetjevo baudžiauninkų teatrus“. Tai žmogus, kokių šiandieninėje visuomenėje sutinkame vis rečiau – veiklus, entuziastingas, patriotas – pusę nepriklausomybės laikotarpio gyvenęs emigracijoje, JAV, bet sugrįžęs į tėvynę iš idealistinių paskatų. Nesiekdamas asmeninės naudos savo nuoširdžiu darbu stengiasi praturtinti žmonių kasdienybę, suteikti pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Apie neeilinio teatro veiklą, kasdienybę, spektaklius kalbėsime su jo idėjos autoriumi E. Mažintu, senovinių baltų papročių ir apeigų specialistu. Lietuvoje nevertinami aukščiausios prabos tautišką etnologiją ir lietuvišką paveldą puoselėjantys mokslininkai. „Neatmetu galimybės, kad reikės antrą kartą emigruoti“
Kiek žinau, Jūsų suburtas teatras netradicinis – vaidina aktoriai neprofesionalai, įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, taip pat neįgalieji. Kada ir kodėl kilo idėja sukurti būtent tokį teatrą?
Kai grįžau po dešimtmečio iš JAV, supratau, kad Lietuva idealus pokarinio lagerio (Gulago) sistemos pavyzdžiu sukurtos „imitacinės demokratijos“ pavyzdys.Blatnieji (oligarchai), administracija (partijos, seimas, vyriausybė, biurokratija, ministerijų valdininkija) ir zekai – kaliniai, tai mes eiliniai Lietuvos gyventojai. Blatnieji ir administracija sutaria, o zekai privalo dirbti veltui ir būti paklusnūs sukurtai sistemai. Tie kurie buvo nepatenkinti išvyko. Mes buvome vergų transportuotojai pasauliui. Demokratiją negali sukurti žmonės visą gyvenimą gyvenę sovietinių partinių administraciniuose bei represinėse organų struktūrose dirbusiųjų šeimose. Arba iš tremtinių tarpo. Nei vieni nei kiti demokratijos nematė.
Atgal
.jpg)
