Kultūra
10 01. Iš Lietuvos traukiasi talentingiausi mokslininkai ir menininkai pirmieji grįžę po studijų užsieniuose (II dalis)
Jie ir Mes. Valdinininkija ir eiliniai gyventojai. Arba vergai ir administratoriai.
O patiidėja kilo dar tada, kai paskambino tėvelis Feliksas ir paprašė grįžti į Lietuvą ir ugdyti tautinį jaunimą. Baigęs muzikinę režisūrą profesoriaus muzikinės režisūros patriarcho B. Pokrovskio klasėje grįžau iš užsienio. Čia Lietuvoje teatrai man buvo uždari, nes vyko „gaujų“ pasiskirstymas ir teritorijų užvaldymas, bet aš dėl to nė kiek nepergyvenau ir šalia darbo Vilniaus pedagoginiame universitete [Lietuvos edukologijos universitetas – A.J.] nuėjau dirbti į bendrojo lavinimo mokyklas, neįgaliųjų organizacijose kurdami spektaklį sukūrėme tautiškas ir kūrybingas bendruomenes. Šalies profesionaliuose teatruose dominavo aktorių- teatro vadovų kasta, kurie nebuvo baigę nei vadybos nei režisūros mokslų sau ir tokiems pat suteikė teisę statyti spektaklius, neturėdami režisieriaus diplomo. Aktoriaus ir režisieriaus profesijos yra skirtingos. Dažniausiai taip ir atsitiko geri aktoriai tapo prastais, arba komerciniais režisieriais ir Lietuvos Kultūros ministerijoje nusėdusią partinės nomenklatūros gaują tai patekino. Šie postotalitarinės diktatūros klapčiukai, jau dominavo nepriklausomos Lietuvos kultūros valdininkijos sektoje, paklusnius sistemai menininkus apdovanodavo nacionalinėmis premijomis. Talentingiausi teatro menininkai paliko šalį ir savo kūrybos aukštumas įgyvendindavo svetur. Šalies švietimo neformaliajame ugdyme tęsiau savo tautišką teatrinę veiklą. 2004 m. paprašytas etikos katedros docentės D. M. Stančienės pasiruošti tarptautinėms etikos dienoms, kurios vyksta gegužės mėnesį, pastačiau didžiulį veikalą pagal LDK dramaturgų Garšvilos ir Knapijaus veikalus pavadinimu „Išminčiaus tremtis“. Jau šiame spektaklyje pagrindiniai vaidmenys buvo paskirti dėstytojams, studentams, kurie turėjo tam tikrą neįgalumą arba vaikams – šiuo atveju aklam berniukui iš Druskininkų apylinkės, kuris vaidino to laikotarpio 16 a. turguje valkataujantį našlaitį. Vėliau buvau kviečiamas dirbti su teatro trupe „Lašai“, ten išugdžiau daugybę talentingų neįgaliųjų. Na, o mano pozityviosios socializacijos pasekoje „Lašuose“ susiformavo teatras, kaip gyvenimo repeticija, pozityvioji socializacija.
Doc.dr.Egidijus Mažintas
Apibendrinant, teatras augo tose bendruomenėse, kuriose aš buvau pakviestas dirbti, jose formavosi ir teatro koncepcija, kuri išsirutuliojo tik pernai metais. 2012 m. mes ją galėjome pavadinti kaip teatro studiją „Želmuo“.
Skrajojantis lietuvių tautinis teatras „Želmuo“ – pavadinimas turbūt ir atspindi visą teatro idėją ir spektaklių tematiką.
Taip, tautinis, patriotinis ir skrajojantis teatras. Visi teatro spektakliai yra iš Lietuvos pedagogikos, švietimo, kultūros, istorijos. Spektras labai platus – nuo LDK (kunigaikščio Gedimino istorija), tarpukario laikai, tautinės švietimo reformos. Per spektaklius einama plačiais laikotarpiais, aktoriai ne tik analizuoja, bet kurdami personažus yra priversti domėtis tais iškiliais visuomenės ar kultūros veikėjais, kurie paliko iškilų vaidmenį Lietuvos kultūroje. Manau tai yra teisingas kelias – domėtis savo kultūra, savo istorija. Mano senelė kaimo žyniuonė iš Žemaitijos nebuvo lankiusi mokyklos, bet kalbėjo šešiomis kalbomis, dirbo ekonome ūkininko šeimoje Didžiojoje Vokietijoje. O poto tarnavo pas mano senelį Žemaitijos dvarininką Boleslovą Jackevičių Raseiniuose ir tapo jo žmona. Nors jaunavedžius skyrė 30 metų skirtumas, susilaukė 3vaikų. Mano mamytė, akušerė, kuriai šiandiena 90 metų ant savo rankų Raseinių centrinėje ligoninėje priėmė daugiau kaip 20 000 naujagimių. Man tėvai buvo ir liko didžiausi autoritetai. Kitų autoritetų aš Lietuvoje neturėjau. Mano senelio B.Jackevičiaus kabinete Raseiniuose, Maironio gatvėje prieš pat jo mirtį 1927m. ant jo darbo stalo stovėjo dr.J.Basanavičiaus biustas, ant gobelenais puoštų sienų kabojo didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Gedimino paveikslai.
Na, o ir aš pats kaip klajojantis žmogus su savo „Želmuo“ idėjomis, manau, kol gyvas tol keliausiu, nes ir želmuo yra simbolis naujo gražaus lietuviško prado iš kurio išaugs gražūs vaisiai, o dabar jie sunkiai skinasi kelią...
Jūsų teatras jaunas, bet kaip minėjote teatras formavosi jau anksčiau. Kokia buvo pati pradžia, ar nekildavo sunkumų dirbant, statant spektaklius su jokios sceninės/teatrinės patirties neturinčiais žmonėmis?
Teatrą „Želmuo“ sukūriau dėl to, kad man jau buvo baisu žiūrėti į nacionalinius teatrus ir nematyti nacionalinių veikalų ir antra, dirbti su mėgėjais man yra didesnis malonumas negu su profesionalais. Pas mane atėję žmonės neturėję jokių teatrinių įgūdžių, scenoje neatskiriami nuo profesionalų ir tai man yra didžiausias komplimentas. Be to, darbas su žmonėmis iš įvairių socialinių sluoksnių tai ir yra tai, ką aš vadinu tikrąja pozityviąja socializacija – žmonių įtraukimas į bendruomenę per tautišką tradiciją. Žmogus, nesvarbu koks, ar jis suaugęs ar vaikas, ar neįgalusis, jį vis tiek reikia ugdyti savo šalies papročių tradicijų tąsa. Beje, kalbant apie neįgaliuosius, kai aš pradėjau dirbti šioje srityje, visa situacija Lietuvoje buvo tokia – vėžimėlyje sėdintis žmogus iš lapo paskaito tekstą, pavažinėja, visi paploja, visi patenkinti... Prasidėjo sunkus, kasdieninis darbas, pavyzdys – stačiau „Žaldoko sapną“, tada jau dirbau Vilniaus krašto neįgaliųjų sąjungoje. Su šios bendruomenės žmonėmis dirbau kaip su labai gabiais, reikalavau atsiskleisti, duodavau įvairius pratimus, etiudus, improvizacijas, jog po to scenoje jie galėtų vaizduoti geresnius gebėjimus negu salėje sėdinčiųjų. Taip šalia pagrindinių mano tikslų – sukurti bendruomenę, išugdyti gabius, gerbiamus žmones, kurie tą bendruomenę galėtų kurti ir toliau, visuose mano darbuose pavyko pasiekti asmenų socializacijos ir meninių tikslų.
Turbūt prisimenate teatro premjerą, koks spektaklis tai buvo?
Teatro premjera – spektaklis, skrirtas poeto Maironio gyvenimui ir kūrybai – „Pavasario balsai“. Šį spektaklį parodėme daugiausią kartų – apie 30, apvažiavome visas sulenkintoVilniaus krašto mokyklas (už tai reikėtų padėkoti „Ryto“ draugijos pirmininkui A. Masaičiui), kuriose lietuvišką veikalą vaikai galbūt matė pirmą kartą (spektaklyje aštriai keliamas nutautėjimo klausimas, taip pat lenkų ir lietuvių santykiai). Taip pat aplankėme kai kurias bendruomenes, rodėme Kauno ir Marijampolės rajonuose, Ignalinos festivalyje.
Prisiminus pirmuosius teatro žingsnius, norėtųsi paklausti ir apie patį kolektyvą. Žinant jo įvairumą – visgi kokių profesijų, kokio amžiaus ir kiek žmonių vaidina jūsų teatre? (Galbūt išskirtumėte jauniausią ir vyriausią)
Prisimenu LŽŪU, kur buvau pakviestas dirbti filosofijos ir kultūrologijos katedroje, universitete sėkmingai susikūrė mokslininkų ir darbuotojų, studijuojančiųjų bendruomenė, po muzikinio vaidinimo „Viktoras Ruokis – Lietuvos riedulių ir dirvožemių karalius“. Šiame spektaklyje praėjo daugelio tarpukario visuomenės veikėjų, žymių mokslininkų likimai – kaip prof. Z. Žemaičio, akademiko V. Ruokio, prezidento A. Stulginskio, prof. J. Krikščiūno, prelato ž. ū. ministro M. Krupavičiaus ir kt.
Ištraukos iš E.Mažinto vaidinimų. Spektaklis "Bitele skrisk per Lietuvą" Bistrampolio festivalyje, centre mokytoja G.Petkevičaitė-Bitė (akt.Angelė Kondraskienė), Mokytojų uždarymo kursuose pasipriešinusi Lietuvos Švietimo ministeriui
Tačiau vaidina ne tik dėstytojai, profesoriai, bet ir namų šeimininkės, kepėjos, siuvėjos, bedarbiai. Viename spektaklyje vaidina mažiausiai 45 žmonės, tiek kiek telpa į autobusą. Būna, dalyvauja nuo 50 iki 70 žmonių. Kai kurių tenka atsisakyti, nes paprasčiausiai netelpame. O skaičius bus toks kiek bus sukurtą rolių naujam spektakliui, tai gali būti 20, gali būti ir 50. Jei žiūrėsime į paskutinį spektaklio „Pavasario balsai“ vaidinimą, jame dalyvavo apie 40 žmonių, bet taip pat šį spektaklį esu paruošęs ir ne tokiai gausiai sudėčiai – keturiems žmonėms, ne visada yra galimybė keliauti visiems...
Aktorių amžius taip pat įvairus – viename spektaklyje tą patį vaidmenį atliko šešerių metų vaikas, o kitame – septyniasdešimties metų žmogus.
Na, vienas gražiausių dalykų, jog vietos Jūsų teatre atsiranda ir su negalia esantiems žmonėms. Su kokia negalia žmonės yra vaidinę Jūsų teatre?
Šizofrenija, aklieji, epilepsija, cerebralinis paralyžius. Jei žiūrėsime į muzikinę – teatrinę kultūrą, rasime daugybę žmonių, kurie sirgo įvairiomis ligomis, kaip epilepsija, šizofrenija. Į neįgaliuosius aš žiūriu kaip į žmones, kurie turi daugybę gebėjimų, daugiau negu mes turime, pavyzdžiui aklasis žmogus turi paslėptus tokius klausos lobius, kad jie gali tapti puikiais kompozitoriais, juos tik reikia integruoti ir padėti jiems atsiskleisti. Pernai mano ruošta mergaitė Beatričės Grincevičiūtės rolei – taip pat akloji, neturėjo kažkokio egzamino pažymio mokykloje. Ji turėjo persikūnyti į tarpukario žvaigždę, dainininkę B. Grincevičiūtę, o tai jai labai padėjo. Dirbant su mergaite, aš jai padėjau ne tik kaip dramos mokytojas, bet ir kaip vokalo pedagogas – jos balsą pavyko išlavinti net iki trečios oktavos sol natos,kurią ji išdainuoja be didelių pastangų. Dabar ši mergaitė yra pirmo kurso studentė, taps muzikos mokytoja. Masažistės darbu, kaip jai planavo artimieji, galės užsiimti jei norės po pedagoginio darbo su vaikais. Tai dar vienas pavyzdys kaip veikia pozityvioji socializacija – šiandien ji yra LEU studentė. Kaip ir tas mažas berniukas iš misterijos „Išminčiaus tremtis“, kur jis scenoje vaidino kartu su dėstytojais, studentais. Jaudulys, noras save realizuoti per kūrybą, atvedė šį nuostabų jaunuolį taip pat į Lietuvos edukologijos universitetą.
Ar iškyla sunkumų dirbant su neįgaliaisiais Jūsų teatre, kokie jie?
”Žaldoko sapnas“ – šiam spektakliui buvo samdomas autobusas, 10 žmonių buvo su vėžimėliais, būrimo scenos, kaimo magijos centras – pasiruošimas spektakliui trukdavo nuo 9 val. ryto iki 3 val. nakties... Aktorius reikėdavo užkelti į antrą, trečią aukštus, o po spektaklio vėl nugabenti žemyn. Na, tokie rūpesčiai.Tautiška šalies jaunuomenė orientuodamasi į ateities gyvenimo sąlygas turėtų remtis iškilia savo krašto praeitimi, o ne kaip kaip dauguma mokyklų administratorių-tarsi varlės keliauninkės pakeliavusios svetur, uoliai ir aklai ima kopijuoti ir diegti mokiniams svetimų šalių ir kultūrų papročius bei tradicijas. Tik gerai susivokdamas savo kultūroje asmuo pilnaverčiai gali ugdyti savo santykį su etnografija, etnologija, istorija, papročiais ir etnine kultūra. Tačiau, ar pastebėjote, kad dažnai mokiniai, ar studentai į bet kokį klausimą iš Lietuvos kultūros paveldo atsako „nežinau“. Neturėdamas į ką atsiremti su kuo aptarti dvejonių dažnas jaunuolis sutrinka. Šiandiena susiklostė situacija, kad savo gimtinės tradicijose ir papročiuose, arba informacijos chaose apie tą ar kitą nacionalinį klausimą, apie vieną ar kitą iškilų šalies mokslininką ar menininką, rašytoją, jaunimui tenka laviruoti „užrištomis akimis“.
Kaip vyksta pasiruošimas spektakliams, ar dažnai repetuojate? Galbūt užduodate namų darbų?
Mano teatras dar net neturi patalpų,... Nesu gavęs nei premijos nei stipendijos, visi mano projektai buvo atmesti, niekas nerėmė. Lietuvoje buvo naikinami iniciatyvūs žmonės, taip buvo žalojama savimonė savivoka, visuomeninis interesas buvo slopinamas represinėmis priemonėmis, prisiminkime žemdirbių arba žmonių streikus. Visada priklausiau tu piliečių grupei, kurie nepriėmė šios barbariškos demagoginės sistemos, kuri jau du dešimtmečius tupi kaip raupais sergantis dinozauras ant šventos mūsų žemelės. Rengiami konkursai į kultūros ar švietimo įstaigų meno kolektyvų vadovų pareigas bvo nuolat klastojami, ir parenkami asmenys pagal korupcinę schemą.
Atgal
.jpg)
