VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

10 08. Iš Lietuvos traukiasi talentingiausi mokslininkai ir menininkai pirmieji grįžę po studijų užsieniuose (Pabaiga)

Nežinau nė vieno demoratiško konkurso, kur į pareigas patektų žmogus pagal kompetenciją ir išsilavinimą. Konkursų nuostatuose buvo rašoma, aukštasis vadybinis ir teatrinis išsilavinimas. Tačiau plaukuota korupcijos ranka  į vadovų kėdes sodino partijų gaujų žaidėjus, ir paklusnius sistemai samdinius. Biurokratinė nomenklatūrinė kasta sukūrė imitacinę sistemą ją bando įteisinti per ES žaidimus ir intrigas. Būtent „Žaldoko sapne“ apie tai kalbama su skauduliu ir nerimu. Pasiruošimas beveik visada užtrunka tiek pat – vienas spektaklis statomas metus laiko. Trumpiausia ką stačiau – trys mėnesiai, buvo statomas spektaklis su Vilniaus krašto neįgaliųjų draugija. Toliau, „Vilkė kunigaikštienė“, pavyko pastatyti per šešis mėnesius. Aktoriai turėdavo visus tekstus išmokti mintinai ir nepraleisti nė vieno žodžio. Dirbant kartu su neįgaliaisiais tai būtina, nes jie viską puikiai prisimena. Atsiskleidžia nepaprastas jų sugebėjimas – jei kažkas praleido porą žodžių, jie net negali pasakyti frazės, nes mintinai išmoksta ne tik savo, bet dar ir  kitų tekstus.  Sveiki aktoriai niekada taip nepadarys, jie gali praleisti tekstą ir nesugrįžti, o neįgalūs viską puikiai atsimena.

Minėjote ir spektaklį „Pavasario balsai“ – skirtą poeto Maironio 150-osioms gimimo metinėms. Šame spektaklyje aktorius buvote ir Jūs –  vaidinote Maironį, galbūt vaidinate ir kituose Jūsų teatro spektakliuose?

 Savo spektakliuose aš stengiuosi nevaidinti. Visas roles rašau konkretiems asmenims, kurie pas mane studijuoja. Maironio rolę rašiau Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės – Bitės suaugusiųjų mokymo centro  direktoriui G. Jurkevičiui, bet kadangi jis  mirė, amžiną atilsį jam, teko sukurti ir Justino Valdemaro ir Maironio rolę, bet režisuodamas stengiuosi nevaidinti. Rašydamas dramas abiam talentingam vadovui staiga tapusiam puikiu scenos menininku, iš tautinės kultūros paveldo aruodo, įvairių laikotarpių, norėjau, kad dalyviai suvoktų, prisitaikytų ir plėstų savo kultūrinį akiratį, remdamasi estetinėmis, meninėmis priemonėmis. Iš dramų mokiniai sužinojo apie Lietuvoje gyvenusius žymius žmones, karvedžius, rašytojus, mokslininkus, paprastus kaimo žmones.  Stengėsi suvokti tos aplinkos patriotines, pilietines, dorovines, tautines aspiracijas. Gavo impulsų mąstyti kam ir kaip gyventi. Reformuojamoje visuomenėje kaip ir mokykloje kopijuojant „demokratinius modelius“  buvo suformuotas įsitikinimas, kad nuo jaunimo niekas nepriklauso. Jie negali pasiekti, kad valstybėje, ar įstaigoje, mokykloje laisvalaikis būtų organizuojamas kitaip, o tik taip kaip suaugusieji įsivaizduoja. Daugelyje mokyklų, kaip beje ir teatrų trūko nacionalinių veikalų, ir visas neformalus ugdymas švietimo institucijoje buvo 95proc. masinės popkultūros produktas. Tai  didelė pedagoginė problema.Tik vienas kitas jaunuolis tiki, kad gali daryti įtaką savo bendruomenėje ar savivaldoje, seniūnijoje, nes jų įtakos sferos labai ribotos. Įgyvendindamas savo sukurtas tautines dramas, tvirtai laikiausi nuostatos, kad nebūtina imti kitos šalies literatūrą ar dramaturgiją, jei turi užsibrėžtą tikslą, remtis savo krašto kultūros „deimančiukais“. Tvirtai susitarus, aptarus ir pritarus spektaklio idėjai, su susirinkusia grupe, turėdami aiškų tikslą, ieškojome visais įmanomais būdais, informacijos apie tą ar kitą laikotarpį, apie to meto sąlygas, ir analizavome veikėjų poelgius ir gyvenimus. Taip lipdėsi klijavosi dramos kompozicija, struktūra, veiksmas, dialogai, konfliktai ir monologai. Jie gimė nuoširdžiai bendraujant su įvairių aukštųjų mokyklų studentais, dėstytojais, darbuotojais, socialiniais partneriais iš neįgaliųjų organizacijų, taip pat su mokyklų bendruomene, mokytojais bei mokiniais. Savo neveiklumą žmonės dažnai teisina sakydami „Neturime sponsorių ir nėra lėšų“.  Nors dramos įgyvendinimo idėjai įgyvendinti jos nebūtinos. Už pinigus perkame prekes ir paslaugas. Jei gauname jas nemokamai tai parama. Norėdami įgyvendinti idėją, pirmiausiai ieškojome ką galime gauti nemokamai. Todėl per spektaklio kūrimo repeticijas ir kūrybinius susitikimus išmokome reikalingų dalykų.

Kaimo vestuvių scena iš E.Mažinto spektaklio “Viktoras Ruokis-Lietuvos dirvožemių ir lauko riedulių karalius”

Jūs teatro režisierius, o kas spektaklių scenarijų autorius?

Visus spektaklius statau pagal savo scenarijų, pjesę visada rašau edukacinę, kur vaikai matytų senovės papročių grožį. Kiekvienam žmogui aš specialiai kuriu tekstus, pavyzdžiui,  spektaklis „Vilkė kunigaikštienė“, kurį stačiau pagal savo pjesę su neįgaliųjų „Naujuoju teatru“ – kiekvienam atrinktam aktoriui, o jų buvo dešimt, specialiai rašydavau tekstus, tokius, ko jiems gyvenime trūksta: jei žmogus nepasitiki savimi ar bijo atsiskleisti, jam skiriu tokį vaidmenį, kurį atlikdamas aktorius įveiktų savo baimes ar kitas neįgalumo formas.

Spektakliuose taip pat nenaudoju jokio postmodernizmo – klasikiniai, konservatyvūs, realistiniai vaidinimai. Šiemet kaip tik tūrėtų būti išleista mano knygelė – dramaturgija – visos dramos, tas kurias stačiau, jų yra apie 10.

Būtų įdomu sužinoti ir apie teatro muzikinę dalį – kokią muziką renkatės savo spektakliams?

 Esu parašęs daug  dainų – spektaklių metu jas atliekame. Pavyzdžiui spektakliui „Vilkė kunigaikštienė“ parašiau dainą pagal V. Bložės tekstą, pavadinimu „Kunigaikščiai ir tarnai“ – karaliaus Gedimino dvariškių šokis su daina. Savo dainas dažniausiai rašau pagal poeto                      Jono Maciukevičiaus arba Česlovos Skaržinsko tekstus, jas atlieku akompanuodamas gitara. Buvo atvejis, kad spektaklyje „Vilkė kunigaikštienė“ gitara netiko seno laikmečio scenoms, tad muzikinę dalį papildėme kanklėmis, smuikais, buvo apie 10-15 liaudies instrumentų. Visada pakviečiamas garso operatorius, kartais ir lietuvių liaudies šokių specialistas.

Žaldoko Senelių prieglaudos sekretorė (akt.I.Filipovič) spektaklyje “Žaldoko sapnas”

Kokia dabartinė teatro veikla, galbūt šiuo metu statote naują spektaklį?

Šiuo metu esame pauzėje. Visi mano spektakliai kiekvienais metais prasideda nuo visiško nulio, visada su kitais žmonėm, kai kuriuos, kartais paimu iš ankstesnių spektaklių. Kadangi viskas nuo nulio prasideda, visados gali būti pasmerktas ir pasilikti tame nulyje, kaip būna – neužsikabini už idėjos, aktoriai neateina į repeticiją.. Dabar – taip pat, esu tokiame kelyje, kada už dviejų mėnesių bus spektaklio fragmentai arba jų nebus. Jei nebus, tai bus pirmas atvejis, kada nepavyko...  Kiekvienais metais išgyvenu tokį laikotarpį, tik niekada nežinau kada jis prasidės. 

Ar dažnai vyksta teatro pasirodymai?

Sudėtingas yra pasiruošimas spektakliams, kaip jau minėjau, buvo spektaklių, kuriame pusšimtis artistų o 10 iš jų sėdi  vėžimėliuose ir jie buvo persodinami 3-5 kartus. Atsiranda didžiulė įtampa, atsakomybė, o ir pats pasiruošimas nuvargina, kuris užtrunka net iki 15 valandų...

Vaidilutės Birutės ir DK Kęstučio jungtuvės ant piliakalnio spektaklyje „Lietuvos vilkė - didžioji kunigaikštienė“

Aktorių profesionalumas –  kaip jį vertintumėte?

Aš esu kritiškas ir reiklus, bet 2010 m. į mano spektaklį „Bitele skrisk per Lietuvą“ atėjo           signatarė, buvusi kino aktorė Nijolė Oželytė. Stebėdama aktorius ji nepatikėjo, ėjo prie visų ir klausė iš kokios aktorių  agentūros jie surinkti, o jie atsakė, kad pirmą kartą atėjo į repeticiją ir dar niekur nebuvo vaidinę. Galiu pasakyti, jog  žmonės be aktorinės patirties turi didelį talentą, yra labai charizmatiški, man net dirbti su jais nereikia, reikia tik pritaikyti situaciją ir matyti tai ko žmogui reikia.

VPU misterija “Išminčiaus tremtis”, 2004m.

Ir pabaigai, kas Jūsų nuomone svarbiausia jūsų teatre? Ir ką šis teatras reiškia Jums?

Mano manymu, svarbiausia tai, kas kol kas pavyko – mažos bendruomenės susikūrimas. Jie komunikuoja, kartu būna, nes spektaklis sujungia. Tu vaidini, kuri su tais žmonėmis, kurių galbūt neapkenti, su jais nesišneki, bet vyksta repeticijos, jie pradeda bendrauti ir taip kuriasi bendruomenė, kuri nelankiusi jokių spektaklių būrelių, neturinti jokio sąlyčio su menais sugeba pasiekti rezultatų. Jie patys jaučia, kad visi atsiliepia gerai.

Aš Lietuvą labai pamilau iš tėvų, man meilė motinai yra šventa, motinai žemei, motinai Lietuvai, ir aš pasirinkęs tokį gyvenimą ir darbą, kartais jaučiuosi laimingas.

„Egidijui jo tevai – tarpukarioLietuvos  intiligentai, buvo Švientieji. Jis visą gyvenimą aklai jų klausė, ir atrodo kad gyveno dėl jų. Tai rodo labai svarbų vertybinį bruožą.Mirus labiausiai jį kūrybiškai ir tautiškai labiausiai paveikusiam asmeniui, Lietuvos patriotui  tėvui Feliksui Mažintui, Egidijus rūpinasi savo mama. Jis ją vadina Burtininke, sugebėjusia moterims į pasaulį atvesti tukstancius sveiku kudikiu. Gailisi, kad nepaveldėjo tėvelių talentų, visiškai nepripažinusių sovietų valdžios. Įprasmina save iliuziniame gyvenime. Senovėje rasdamas sau idealus ir herojus. Jis neturi autoritetų Lietuvoje, nors turėjo labai gerų mokytojų, -pasakoja  kolega LEU prof.Antanas Kiveris.-Jį Lietuvoje mokė legendiniai menininkai- profesorius Vaclovas Daunoras, JAV -lietuvių kilmės dainininkas ir režisierius Arnoldas Voketaitis, italas Mario Laurentis, garsaus italų baritono Rikardo Stračiari mokinys. Baigė aspirantūrą pas patriarchą Borisą Pokrovskį, (kurio 1975m.spektaklis „Kunigaikštis Igoris „Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre laikomas bene geriausiai adaptuotas scenos veikalas Lietuvos operos istorijoje), bet grįžęs iš užsienio Egidijus nusišalino nuo profesionalių teatrų. Gal įžeistas o gal kaip nesuprastas,  plataus įvairaus kalibro mokslininkas ir  menininkas.   E.Mažintas-dramaturgas, perkeliantis į scena tik savo veikalus,  mokantis talentingai dirbti su įvairiais mokiniais, jaunesniais ir suaugusiais ir pasiekiantis įspūdingų kūrybinių rezultatų“.

Dėkoju už pokalbį

Atgal