"Lietuvos aido" šimtmečiui
03 18. „Lietuvos aido“ šimtmečiui. Algirdas Endriukaitis: teisingumo atkūrimo pradžia – įvardintas nusikaltėlis
„Lietuvos aido“ naujausioje istorijoje ryškų pėdsaką paliko ne tik etatiniai jo darbuotojai, žurnalistai profesionalai, bet ir visuomenininkai, rašę iš idealistinių paskatų: be jokių honorarų. Ryškiausius pėdsakus dienraščio puslapiuose paliko jau minėtas ankstesniuose mano straipsniuose Imantas Kalėjas, Stasys Gentvilas, mokytojas Vincas Steponavičius, inžinierius Algimantas Zolubas, dailininkas Antanas Rimantas Šakalys, Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis, prof. Romualdas Grigas, Lidija Veličkaitė ir dar daug entuziastų, susirūpinusių teisingumo atkūrimu ir valstybės ateitimi. Jie nusipelno didžiausios pagarbos kaip aktyvūs Lietuvos piliečiai, savo Tėvynės patriotai.
Demokratijos Rytų Europoje instituto prezidentė Irena Lasota, kuri keletą kartų lankėsi Lietuvoje ir stebėjo čia rinkimus bei politinę situaciją, vienoje iš konferencijų padarė išvadą, kad Lietuvoje, siekiant atkurti tikrą, o ne tariamą, tik vaizduojamą demokratiją, būtina žadinti ir telkti pilietiškai nusiteikusius visuomenės sluoksnius, kurie drąsiai ir ryžtingai imtųsi organizuoti šimtus vietinių procesų, kuriuose būtų nagrinėjami KGB ir jos pirmtakų NKVD, NKGB, MVD, MGB nusikaltimai, ypač politinės žmogžudystės.
Algirdas Endriukaitis
Išanalizavusi Niurnbergo teismo patyrimą, ji atkreipė dėmesį, kad tai – sunkios bylos. Jose visi nusikaltėliai, kuriuos sučiumpame už rankos, dažnai išsisukinėja, tvirtindami esą ne jie padarė nusikaltimą, o kiti... O tie kiti jau mirę, ir t. t. Arba: „...aš nekaltas, tą daryti privertė mane viršininkas, partijos sekretorius, ar dar kas nors...“ ir pan.
Tačiau ji visiškai neabejoja tuo, kad Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinėse valstybėse, visuomeniniai teismai prieš KGB yra realūs ir būtini. „Labai svarbu, – rašo ji, – kad Lietuvoje yra daug KGB kaltinančios medžiagos, įrodymų, dokumentų“. Jie jau spėjo plačiai pasklisti spaudoje, visuomenėje, užregistruoti politinių kalinių ir tremtinių knygose, jų atsiminimuose. Ir tai yra mūsų stiprybė, leidžianti įvardinti nusikaltėlius. O įvardintas nusikaltėlis ir jo padarytas nusikaltimas – tai jau teisingumo atkūrimo pradžia.
Jos nuomone, jeigu valdžia nori nuslėpti jos pirmtakų nusikaltimus, tai visuomenė, jeigu ji yra pilietiška, tai ne tik turi, bet ir privalo pradėti dekagėbizacijos ir dekomunizacijos procesus. Ir kuo Tauta pilietiškesnė, tuo tie procesai turi būti vykdomi aktyviau. „Dekomunizacija ir dekagėbizacija yra ne tik galimos, bet ir daugelio žmonių pageidaujamos... Jos yra labai reikalingos visuomenės sveikatai“, – tvirtina pasaulyje garsi politologė. (Lasota Irena // Dienovidis, 1994, spalis).
Baltarusijos mirties eskadronai ir politinės žmogžudystės toje raudonosios diktatūros citadelėje ataidi kruvinais pėdsakais bei kraupiomis žmogžudystėmis ir į Lietuvą; nužudyti Lietuvos diplomatai Baltarusijoje ir Gruzijoje, žiniasklaidoje sklando mintis, kad ne be mūsų „saugumą“, sergstinčių KGB aktyvistų žinios. Tai tik politinių žmogžudysčių Lietuvoje ryškiausi pavyzdžiai. Jų būta jau ne viena, pradedant garsiąja Abromavičiaus ir jo trijų bendražygių bylomis. Ir visi tai žinome, išskyrus prokurorus ir teisėsaugą; jie kol kas nieko nežino ir nieko nemato bei nieko nenori girdėti. Žiniasklaida patriukšmauja ir nurimsta. Nėra žmogaus, nėra problemos. Neabejoju, kad ir nužudytojo Vytauto Pociūno bylą prokurorai „užtrins“, apraizgys ją ūkais ir nebeliks kaltų, kaip ir kitų politinių žmogžudysčių atvejais.
Todėl ypač buvo sveikintinas Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Endriukaičio pasirodymas „Lietuvos aide“, siekiant teisingumo ir stabilios politinės valstybės ateities. Jis pirmasis pradėjo kalbėti apie Lietuvos KGB prigimtį, šios organizacijos nusikaltimus Lietuvos valstybei, padarytus ir iki šiol tebedaromus. Gaila, kad jis iš „Lietuvos aido“ pasitraukė, o ne organizavo aktyvių bendraminčių būrį, kuris jo pradėtą šventą Tautos apsivalymo darbą būtų tęsęs ir plėtojęs. Suprantama ir žmogiška – visi nori gyventi. O tokių idealistų, kokius turėjome pokaryje ir pokario rezistencijoje, ėjusius žūti už idealiąsias vertybes, šiandien Lietuvoje jau nebėra. Tačiau ačiū jam ir už tai, ką jau padarė. O padarė tikrai nemažai ir svarbiausia tai, kas dabar Lietuvai yra labiausiai aktualu: apsivalyti. Kol to nepadarysime, jokios žmoniškos ateities neturėsime: tik tai, ką dabar turime.
Viename pirmųjų savo straipsnių „Voratinklis. Lazdijuose stengtasi“ jis supažindino su Lazdijų KGB poskyriu. Ten dirbo 6 darbuotojai. Jiems vadovavo papulk. Z. Galiauskas, o operatyvinį darbą dirbo KGB mjr. R. Česas, kpt. A. Kuckailis, V. Kudriavcevas. Visą dokumentaciją, siekdami įtikti Kremliaus šeimininkui šitie pareigūnai rašė tik rusiškai. Lazdijų KPSS pirmasis sekretorius Stoncelis, kaip ir visų rajonų pirmieji sekretoriai, nuolat kontroliavo šios įstaigos darbą, reikalavo ataskaitų ir sustiprinti operatyvinį darbą, nes 1988 metais Lietuvoje tik velniai težino, kas atsitiko – neramu.
Vienas aktyviausių šio KGB poskyrio darbuotojas V. Kudriavcevas dar 1985 metais užverbavo KGB agentais net 12 lazdijiečių, kuriems buvo suteikti KGB agentų slapyvardžiai: trims „Antanų“ su jų skirtingais numeriais, kad patys KGB pareigūnai jų „nuopelnus Tėvynei“ galėtų atskirti, „Ąžuolo“, „Paparčio“, „Vanago“, „Jonelio“, „Kuguaro“, „Sokolovo“, „Strazdo“, „Jurgio“, „Rimo“. Pastarasis dar ir savo butą nuomavo konspiracijos tikslams. Taigi 6 KGB juodieji vorai Lazdijuose numezgė voratinklį, į kurį įtraukė dar 12 lazdijiečių. Manau, tie savo ruožtu, atėję savanoriškai dėl pinigų ar dėl kitokių paskatų dar rezgė ir savo tinklus, norėdami turėti ir savo voratinklius, juos pačius informuojančius. O pagrindinis aktyvas buvo jau 36 ausys ir 36 akys, kurios budriai sekė, kad okupacinis režimas Lietuvoje nesugriūtų.
Tokia situacija buvo visuose Lietuvos rajonuose. Neseniai rašiau, kad Varėnoje KGB aktyvistai buvo dar energingesni. Jie buvo užverbavę net 36 juodus voriukus, kurie atgautos nepriklausomybės pradžioje kaip bebrai savo aštriais dantimis graužė jaunos Lietuvos valstybės pamatus.
Pradėjus Lietuvoje pūsti Atgimimo vėjams, visi kadriniai KGB darbuotojai nuo 1988 m. sausio 20 d. įnirtingai pradėjo naikinti bylas. Straipsnyje nurodytos 9 bylos, išvardinti jų numeriai ir paskirtis, kurios buvo sunaikintos vien tik Lazdijų KGB poskyryje. Matyt, imtasi slėpti savo nusikaltimus, o kai nėra bylų – tada gaudyk vėją laukuose, įkalčių nebeliko.
Lazdijų KGB budri akis nuo 1958 metų registravo visus valstybės sienos pažeidėjus. Per 32 metus jų būta 123; 1990 m., jau atgavus nepriklausomybę, dar buvo 22, o per 1991 m. pirmuosius penkis mėnesius – dar 13. Po to įrašai baigėsi.
Visi rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą buvo perduoti į Lazdijų KGB poskyrį. Reiškia, kad visuose rajonuose rinkimų eigą kontroliavo irgi KGB. Tai bent galybė. 1991m. vasario 28 d. Lietuvos KGB kadrų skyriaus viršininko pavaduotojas A. Radionovas raštu patvirtino, kad stribo 2 mėnesių ir 4 darbo dienų stažas prilygsta 6 mėnesiams. Štai taip.
Paskutinės bylos „Aktyvūs nacionalistinių gaujų dalyviai ir pagalbininkai“ ir „Katalikų dvasininkija“ Lazdijuose buvo nutrauktos tik 1991 metų kovo 22 d., t. y. 11 dienų po Nepriklausomybės Akto paskelbimo. O kunigų persekiojimo byla buvo iš viso sunaikinta. Bylos buvo naikinamos iki pat 1991 m. rugpjūčio 23 d. Taigi, KGB poskyriai iki tos datos visuose rajonuose veikė. Lazdijuose bylas sunaikinti buvo pavesta KGB poskyrio sekretorei T. Kazakevičienei (Lietuvos aidas, 1992, sausio 9, p. 13).
Kitame straipsnyje „Lėja Bikaitė – Lietuvos čekistė Nr. 1“ Algirdas Endriukaitis praveria NKVD, KGB operatyvinės virtuvės plyšelį ir supažindina su „žymiosiomis sovietinėmis Lietuvos moterimis“ – Tatjana Žigalko, dirbusia NKVD sekretoriate 1940–1941 metais; NKGB Slaptojo politinio skyriaus operatyvine įgaliotine Šeina Klipaite-Levinzonaite, užverbavusia tris NKGB agentus „Plunksną“, „Vienišą Vilką“, ir „Dambrauską“; agentūros sekretore Judita Komodaite, sudariusia 1940 m. liepos mėnesį ištremtinų iš Lietuvos krikščionių-demokratų sąrašą, kuris buvo visiškai realizuotas per 1940–1941 suėmimus ir trėmimus; Chana Ševachaite, NKVD ir NKGB Tardymo skyriaus sekretore, savo akimis mačiusia, kaip bolševikai žudė ir tardė doriausius lietuvius.
1946 m. balandžio 25 d. LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojas A. Kolotuškinas kreipėsi į A. Sniečkų ir paprašė jo leisti priimti į darbą jo žinyboje „patikimus draugus“ Šifrą Gorbaitę, Esterą Grodzečenkaitę, Emiliją Kaznilytę, Reizą Keselmanaitę, Aną Kočerginskąją, Raisą Rafaitę, Chaną Rozmanaitę, Eleną Skulevič ir Eleną Šarmaitienę. Jos dirbo operatyvininkėmis, t. y. rinko informaciją apie „liaudies priešus“; verbavo agentus, jeigu reikėjo juos šantažavo, apgaudinėjo, melavo, papirkinėjo ir t. t. Straipsnio autorius rašo: „Čekistinį siaubą žmonės pirmiausia patirdavo per operatyvininko veiklą, kur net netenka kalbėti apie teisinius veiksmus.“ (Algirdas Endriukaitis // Lietuvos aidas, 2000, spalio 17, p. 12). Ypač pasižymėjo tarp tų moterų Lėja Bikaitė, NKGB operatyvininkė, veikusi Šiauliuose kartu su Nachmanu Dušanskiu, Jokūbu Minkevičiumi, NKVD Šiaulių skyriaus viršininku Boleslovu Baranausku, Jakovu Vicu, Kaziu Macevičiumi, jų pavaduotojais ir prižiūrėtojais Aleksandru Večiorka ir Aleksiejumi Tverdochlebovu. Lėja Bikaitė turėjo didelį komunisto stažą – nuo 1935 metų, todėl visi enkavedistai ją gerbė ir aukštai vertino už jos darbo „nuopelnus“. Jai pavyko užverbuoti dirbti NKVD agentais net 33 šiauliečius iš 86. Taigi ji buvo nepamainoma juodojo voratinklio rezgėja. Jos užverbuoti agentai išsilaikė iki mūsų dienų, o „Draugas“ ir „Sokol“ aktyviai šnipinėjo ir nuodijo gyvenimą „Lietuvos aido“ pirmajam redaktoriui ir diplomatui Petrui Klimui. Iš tų 86 užverbuotųjų, agentūrinius pranešimus ir skundus L. Bikaitei rašė net 40. Tai bent moteris... (Ten pat).
1988 m. vasario 12 d. Saugumo komiteto Pirmosios valdybos 19 skyriaus pulk. R. A. Marcinkus savo tarnybiniame rašte savo viršininkui pulk. V. L. Karinauskui siunčia pranešimą, gautą iš KGB agento „Karaliaus“ apie jo nuveiktus darbus. O tų darbų būta nemažai – šnipinėti išeivijos lietuviai; rašyti laiškai generolo Raštikio žmonai, siekiant prisiartinti prie Raštikio archyvų, šnipinėti Amerikos lietuviai Gintė Damušytė, R. Sakadolskis, advokatas P. Žumbakis, biržų specialistas A. Kurkulis, rašytojas S. Kondrotas, B. Venclova, R. Misiūnas, Nijolė Ambrazaitytė jos kelionės į Ameriką metu, Baltų laisvės lygos konferencijos dalyviai bei „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjai Čikagoje; apie juos rašyti agentūriniai pranešimai Lietuvos KGB komitetui. Vėliau „Karalius“ buvo išsiųstas į Vakarų Vokietiją ten šnipinėti M. Žilinsko ir iš jo iškaulyti paveikslų kolekcijos, iš pradžių jį pamaloninat pagal KGB scenarijų, parengtą KGB proto bokšto P. Sinkevičiaus ir suderintą su SSSR KGB PGU 19-o skyriaus viršininku gen. mjr. N. Leonovu. (Algirdas Endriukaitis. Karalius // Lietuvos aidas). Taip, iš tikrųjų tarp KGB darbuotojų šitas žmogus buvo tikras karalius kalbų mokėjimu, klastingumu ir gudrumu, važinėjo po amerikas, vakarų vokietijas, kitas šalis, darė viską, kad Lietuvos žmonės būtų kompromituojami ir naikinami fiziškai ir ypač moraliai.
Algirdas Endriukaitis pirmasis pareikalavo iškelti baudžiamąją bylą milicijos kapitonui Zenonui Bernotui „Bananų baliaus“ metu (1989 m. rugsėjo 28 d.) žiauriai mušusiam ir smaugusiam politinį kalinį A. Andreiką. (Algirdas Endriukaitis. Už teisingumą ir valstybės ateitį // Lietuvos aidas, 1994, kovo 16, p. 12). Vėliau piktinosi, kad iškelta byla buvo nutraukta. Andreika tapo invalidu, o po kurio laiko buvo mįslingai nužudytas.
Jis pirmasis išdrįso pakelti balsą ir prieš konservatorius, kritikuodamas už jų padarytas neatleistinas klaidas: „Lietuvos aido“ sunaikinimą, ten pasiuntus kontrolieriumi kažkokį A. Bočiarovą, KGB apsimetėlį, „mitusį ir tebemintantį konservatorių koše“, kuris sunaikino šio laikraščio redaktorę, patriotę, buvusią tremtinę Romą Grinbergienę, paskyrė kažkokį nevykėlį ekskunigą redaktoriumi, kuris pribaigė valstybės dienraštį, panaikinęs politikos skyrių. A. Bočiarovas ir jo globėjas G. Vagnorius turi prisiimti atsakomybę už R. Grinbergienės mirtį ir „Lietuvos aido“ sunaikinimą. G. Vagnoriaus vyriausybė turi prisiimti atsakomybę už geriausio visoje Lietuvos švietimo istorijoje ministro akademiko Z. Zinkevičiaus išvarymą iš Švietimo ministro posto ir švietimo sistemos deformacijas, mūsų jaunosios kartos ugdymo ydas, jam jau palikus postą. G. Vagnorius turi prisiimti atsakomybę už geriausio muitininko tremtinio A. Budrio išvarymą iš darbo ir jo sveikatos žlugdymą, kelerius metus tampantis po teismus. Krikščionių demokratų lyderis P. Saudargas turi prisiimti atsakomybę už Lietuvos išdavystę, ambasadoriais skiriant komunistus, ypač kenkusius Lietuvos valstybingumui. Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus nepasipriešino išvarymui iš Saugumo komiteto vadovo pareigų padoraus lietuvio, buvusio politinio kalinio P. Plumpos ir paskyrusį nekvalifikuotą žmogų M. Laurinkų į šias pareigas. Jis iš saugumo komiteto išvarė visus patikimus Lietuvos valstybei žmones ir sugrąžino į jį dirbti „specialistus“, buvusius kadrinius KGB darbuotojus. Prezidentas turi prisiimti atsakomybę ir už leidimą aršiems Nepriklausomybės ir Lietuvos valstybės griovėjams Vladimirui Beriozovui ir Vytautui Petkevičiui suformuoti Lietuvos saugumo kadrus. Jie ten veikia iki šiol. Kaip veikia, visi matome. Akivaizdus įrodymas – Lietuvos diplomatų žūtys Baltarusijoje ir Gruzijoje. (Algirdas Endriukaitis. Mobilizacijos laikas // Lietuvos aidas, 2003, rugpjūčio 13).
Lietuvos Prezidentas galėtų reabilituoti save Tautos akyse kaip moralinis Tautos autoritetas tik tuo atveju, jeigu šiuo metu jis ryžtųsi imtis reformų ne kur nors kitur, o visų pirma Lietuvos saugumo komitete, atstatydinant jo direktorių ir visą komandą, pjudžiusią aukščiausios kvalifikacijos specialistą V. Pociūną, pasiuntusią jį į neišvengiamą žūtį. Kam kam, o šitiems vyrams juk buvo aišku, kad siųsdami šį aukščiausios kvalifikacijos specialistą į šalį, kur siautėja mirties eskadronas, jį siunčia į mirtį. Matyt, kai kam to labai reikėjo. Už šitą politinę žmogžudystę visi, kurie bent pirštu prisidėjo prie jos, turi prisiimti atsakomybę ir neišvengti užtarnautos bausmės. Graudu žiūrėti į VSD viršininką A. Pocių, matyti šį ramų ir pasitikintį savimi vyrą sutrikusį ir liūdną. Bet juk žinojo, kur eina dirbti. Bepigu vadovauti avinams. Bet nelengva vadovauti liūtams, kokie ir yra šios institucijos vyrai. Reikia būti už kiekvieną iš jų stipresniam, gudresniam, išmintingesniam: turėti galingiausio liūto jėgą, gyvatės išmintį ir tigro orientaciją situacijoje. Jeigu šių savybių neturi – pasitrauk. Kitas dalykas, kad šioje žinyboje perdaug ambicingų liūtų. O ambicingas liūtas – destruktyvus, susirūpinęs ne valstybės, o tik savo puikybe; tampa agresyvus ir pavojingas kitų gyvybei.
Tame pačiame straipsnyje A. Endriukaitis nuplėšė kaukę nuo Ariogalos renginių organizatoriaus Antano Vizbaro, tuose politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžiuose neleidusiam kalbėti partizanams Jonui Kadžioniui, 22 metus komunistiniuose kalėjimuose kankintam mons. A. Svarinskui ir jam, komunistų nusikaltimų demaskuotojui dabartinėje Lietuvoje, Algirdui Endriukaičiui. (Ten pat). Įdomu, kam tada tos šventės organizuojamos? Ar tik tam, kaip Stalino laikais, kad parodytų pasauliui: ak, kokie mes humaniški ir geri savo kankiniams?
Neliko kurčias Algirdas Endriukaitis ir dvasiniams dalykams dabartinėje Lietuvoje. Savo atvirame laiške buvusiam Lietuvos Prezidentui Algirdui Brazauskui jis nuplėšė nuo jo veidmainystės kaukę, kai šis kvietė Lietuvos žmones santarvėn, būti tolerantiškais. Ir „balta drobule uždengti kruviną ir pūliuojančią išpjautos atminties skausmą ir neįprasmintos kančios žaizdą“. (Algirdas Endriukaitis. Mano atgaila // Lietuvos aidas, 1998, vasario 14). Jis savo laiške Prezidentui klausia, ar gali būti doras lietuvis tolerantiškas Kapsukui ir Zigmui Angariečiui, jų sudarytai lenininei vyriausybei, „kuri savo Manifesto šeštajame straipsnyje reikalavo šaudyti vietoje už Basanavičiaus Lietuvos Tarybos laisvė nurodymų būtiną vykdymą“. Jis klausė, ar gali būti doras lietuvis tolerantiškas Antanui Sniečkui, Motiejui Šumauskui, Feliksui Žemaičiui, Aleksandrui Guzevičiui, Kazimierui Liaudžiui, Randakevičiui ir Domui Rociui, „laužiusiems kaulus ir gręžusiems smegenis“, sadistiškai tūkstančiais žudžiusius jų tautiečius. Ar gali doras lietuvis būti tolerantiškas Petrui Griškevičiui ir jo komandai, vykdžiusiai antrąją tautos genocido programą „nugirdyk vyrus ir ištvirkink moteris“ ir tauta žus. Tai jis pristeigė pirtelių, jose skandino Lietuvos vyrus, tvirkino moteris. Ar gali būti doras lietuvis tolerantiškas sovietinių nomenklatūrininkų savivalei, kai jie savo partkomuose, gorkomuose skirstė savo klanui paskyras automobiliams, butams, sanatorijoms, kavai, žirneliams ir majonezui, o suvargusiems Lietuvos žmoneliams jų užsakymu išsukinėjo rankas ir laužė kaulus, kankino kalėjimuose, trėmė į Sibirus. Ar gali būti doras lietuvis tolerantiškas komunistinės nomenklatūros vagims, Lietuvai atgavus nepriklausomybę išgrobsčiusiems bankus, įmones, kolchozų turtą, dabar išbadėjusių ir nuskurdusių Lietuvos žmonelių sąskaita užsiauginusiems storus sprandus ir milijonus kišenėse. Taigi apie kokią toleranciją ir kodėl apie ją kalbą Prezidentas? Ar tik ne todėl, kad būtų pateisinti visi buvusiųjų ir esančiųjų valdžioje nusikaltimai morališkai, teisiškai ir politiškai? Ar žodis „tolerancija“ jų lūpose „reiškia ne tik gerą širdį, bet ir visų vertybių ir antivertybių santarvę, istorinį žudikų ir aukų sulyginimą, kraujo ir skausmo tapatinimą su niekšybe, budelių išteisinimą, aukų suniekinimą, kraugerių nuprausimą ir status quo palikimą, o svarbiausia, tautos valdymo patyrimą sukaupusiems Lietuvos dvasios galiūnams ir demokratijos tėvams nepakeičiamai pasilikti senuose valdžios lizduose ir urvuose su savo spaudos ir televizijos knechtais“. (Ten pat).
Straipsnio autorius daro išvadą, kad dabar Lietuvai svarbiausia ne tolerancija, o teisingumas; žuvusiųjų atminties gaivinimas, o ne gyvenimas, „sergint budelių teises ir ramybę... Uzurpuota teisė – ne teisė. Neatlikta darbais atgaila – ne santarvė“.
Sveikiname buvusį „Lietuvos aido“ korespondentą Algirdą Endriukaitį 10 000-jo dienraščio numerio proga, linkime jam, buvusiam produktyviam autoriui, susikaupti ir sugrįžti į „Lietuvos aido“ puslapius su savo aštria ir labai reikalinga plunksna. Mes Jus gerbiame ir laukiame sugrįžimo. Nebijokite.
Norintiems paremti knygos leidybą prašome pervesti paramą į UAB (leidyklos) "Trys žvaigždutės" sąskaitą: LT28 7044 0600 0104 8455, AB SEB bankas, banko kodas 70440. Rėmėjų pavardės bus paskelbtos knygoje, minėsime šventiniuose renginiuose.
Atgal
.jpg)
(1).png)
