VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

2011-10-18
Haiku angelas, šizofreniška poezija. Su haiku rašymo technologijomis kankinasi prancūzai. Livija Mačaitytė aptaria pastorales apie tai, kaip kunigu arba išganytoja tampa moteris piemenaitė, mėgstanti rašyti ir komponuoti porceliano glazūras. Pastoralė tampa scena jaunai piemenaitei. Atsisakymas, prievarta, jaunas gundytojas. Kurtuazinėje meilėje pastoralė atlieka Pastoriaus vaidmenį. Plačiau
2011-10-14
Meteorologinis meškiukas vaikų skaityklėlėje, Paryžiaus provincijoje gaivina 1910 metų Paryžiaus Motnmartro idėjas. Ant lentelės paraikyta dešros. Padėtas „Dainų žemaitiškų“ tomelis. Talentingas monstras buvo ir Simonas Stanevičius, mokęsis kalbų, aritmetikos, miręs džiova. Plačiau
2011-10-04
Praktiškai taikant retoriką akiratin patenka tokie teminiai branduoliai kaip kalba ir stilius (komunikacijos parametrai, rašytinės komunikacijos funkcijos, komunikacijos funkcijos ir stiliai, denotacija ir konotacija, monosemija ir polisemija, natūralūs kodai, reikšmės tinklai, norma ir stilius, kalbos registrai), metaplazmos (kalambūrai, grafizmai, kaligramos), metrika (ritmas, ritmo pertrūkiai, poetinė harmonija, prozos ir poezijos ritmas), žodžių parinkimas (žodynas ir stilius, sinekdocha, metonimija, metafora, metaforų tinklai, antifrazė ir ironija, alegorija, siurrealistiniai įvaizdžiai), žodžių kombinacijos (paralelizmai, pakartojimai, opozicijos, praleidimai), tekstų tipologija (eksplikaciniai, argumentaciniai, inžonktyviniai, deskriptyviniai, naratyviniai tekstai, dialogas). Teorinio pobūdžio studijoje visa tai liko neaptarta išsamiau. Plačiau
2011-09-30
Kokia 1920-1940 metų intelektualinė tikrovė? Palikuonims sankcija neatrodo nei pasirinkimas, nei žmonės. 1918 metų recule avantiūra atrodo neganėtina, bet su meile visi žemės rutulio nariai nenori tapti pacientais. Antinominiai sprendimai, naujosios baleto majeutikos atveju galima kalbėti apie neosokratizmą. Gide‘as, Valéry, Brunschvigas ir Alainas - universitetiniai rašytojai. Plačiau
2011-09-23
Glamours, doleriai, Vašingtonas. Naivūs, velniški klounai. Bulonės miške Vakarų cirkas. Julieno Cotereau poetinis triukšmas. Stoties kavinėje su knygomis pasitinka triksteriai ir arlekinai, visi vaiduoklio laive su makiažu ieško pabėgusio Robinzono. Manęs turbūt ieško vienas Vaidotas Jauniškis. Musique endiable, raudonoji armija kaip la souille, berods, nusižudė. Prakalbo iš skurdo. Komedijos valetai, il faut etre intelligent, le temps est trop court, il faut parler d‘amour. Plačiau
2011-09-16
„Lietuvos Aido“ korespondentės Jūratės Svaldinienės ir rašytojo Remigijaus Baltrušaičio pokalbis apie politiką, literatūrą, kultūrą bei pernai pasirodžiusį jo naują dviejų dalių romaną „Vilko vaikai“ Plačiau
2011-09-08
Kai kalba konservatoriai, purvais drabstomas namas. Genys pastebėjo Ventą su palmėmis. Lietuvos pėdsakus lietus jau nuplovė. Naivus A. Nyka-Niliūnas. Giedriaus Viliūno passe-partout. Hugo šalia perfekcionizmo. Rusijos dvasia su rojaus obuoliukais būtų pagauta, tuomet universitetinės kriauklės turbūt būtų rimtai sugadintos. Plačiau
2011-09-02
Anais žaibais primena eksperimentinius tyrimus. Kur nervai palaiko tonusą. Fiziologinis vaidmuo atminuose augalijoje. Galų gale, ką sveria doleriai, lyginant su anglimi, Europoje. Kokie vadovėliai, susiję su kalba, platinami tropikuose? Tai irgi įdomu. Prancūzijoje visuomet plūduriuoja tam tikra kairuoliškumo arba goliškumo idėja (de Gaulle). Galų gale Vichy opozicija. Plačiau
2011-08-30
„Kur vaikystės upė teka“ - tokiu kiekvienam žmogui maloniu širdžiai pavadinimu poetas Juozas Elekšis, pasitikdamas savo garbingą 80 - ies metų jubiliejų, išleido eilėraščių rinkinį skirtą vaikams. „Man tik aštuoniolika“ - juokauja poetas, kalbėdamas apie savo išleistą aštuonioliktąją knygą. Dauguma iš tų aštuoniolikos - dainų knygos, nemažai jose vaikams skirtų dainelių. Virš 300 dainų parašyta poeto, virš 20 kompozitorių joms kūrė muziką. Iš jų paminėtini Jurgis Gaižauskas, Vytautas Kurnickas, Ipolitas Petrošius, Danutė Krakauskienė, Vitalis Emilijus Petronis, o ir pats Juozas Elekšis sukūręs muziką dešimčiai dainų. Plačiau
2011-08-26
Jei Šventojo Laiko upei toli nutekėjus knyga vėl prašosi į leidėjo rankas, reikia manyti, pasak Tomo Mano (Thomas Mann), kad ji jau turi ir savo istoriją. O jei likimas pasakojimo autoriui leidžia dar pačiam pakalbėti apie nepaprastą Lietuvos pajūrio svečią, paaiškinti, kaip ir kas ten iš tikrųjų vyko (mėgstami Tomo Mano žodžiai), tai būtina ir padaryti. Autoriaus darbąsunkino geografiniai nuotoliai. Žvelgiant iš Berlyno, pačioje "įvykio vietoje", Lietuvoje, gyvenę talkininkai buvo nepaprastai svarbūs. Jiems (tiksliau: joms!) nuoširdus ačiū. Tai pirmoji ir ilgametė Tomo Mano namelio ekspozicijos vedėja Julija Lingvenytė, vilniškė bibliotekininkė Veronika Petrauskienė. O lituanistės Irena ir Janina Babiliūtės konsultavo ir padėjo, jogei ilgus metus užsienyje gyvenančiam autoriui neimtų iš po kojų slysti šventa gimtoji kalba. Plačiau
2011-08-23
Nenorėčiau, kad skaitytojai stebėtųsi, bet šį veiksmą Lietuvoje iš tikrųjų reikėtų atlikti. Realiai. Pusė šimto (ar net daugiau) metų prievartinis ateizmas apiplėšė mus. Mes tapome nedvasingi ir neteisingi. Pirmoji tai pajuto kultūra, o konkrečiai – literatūra, poezija. Ar ne dėl to ji tokia šalta ir kasmet prastėjanti – ar tai nėra paprasčiausio dvasingumo stygius? Negalvokite, kad aš noriu supriešinti pasaulietinę ir sakralinę kūrybą. Nors geras menas visada yra sakralus. Plačiau
2011-07-22
Kaip R. M. Rilke savo „Duineser Elegien“, taip F. M. Dostojevskis „Didžiojo inkvizitoriaus legendą“ laikė pačiu geriausiu savo veikalu. Iš tikro šitoje legendoje yra visas Dostojevskis: su sava dialektika, su sava žmogaus samprata, su savu pasaulio pergyvenimu. Tai, kas kituose veikaluose yra išsklaidyta ir išdalinta, kas juose yra tik užbrėžta, bet neišvystyta, čia pasirodo nuostabioje vienybėje ir pilnatvėje. Visi Dostojevskio kūrybos siūlai, anksčiau bėgę skyrium, čia susitinka ir sukuria nuostabų audinį. Visos jo idėjos susijungia į vieną galingą vaizdą. „Didžiojo inkvizitoriaus legenda“ virsta Dostojevskio kūrybos viršūne. Kokią tad turime teisę šį didelį poezijos kūrinį nagrinėti filosofiniu požiūriu? Kokiu pagrindu remdamiesi drįstame pojustinius jo vaizdus išversti į protines sąvokas? Kas yra bendro tarp poezijos ir filosofijos? Argi nepasklidusi yra nuomonė, kad šios dvi žmogaus kūrybos sritys stovi toliausiai viena nuo antros? Plačiau
2011-07-19
Šių metų liepos 11 d. Prancūzų kultūros centre Vilniuje vyko įsimintinas renginys. Rašytojo mama buvo rusų aktorė, išmesta iš Maskvos, patyrusi imigrantės dalią, gyvenusi dėl sūnaus, jo aktorinės ir ambasadoriaus karjeros. Gary l‘idee de fraternite. Kleine Frau, žiūrinti į veidrodį. Romain Gary iš Vilniaus, Švenčionių, žydų rusų lenkų šaknų. Tad į Vilnių veda prancūzų universitetinių bendruomenių keliai, susiję su tyrinėjamo autoriaus biografija. Manoma, kad diskriminuojant žydus, nieko gera nepasiekta. Be to, juos diskriminavo patys silpniausi. Žmonės tuo tarpu norėjo tik bendrauti, bet patys daug kur buvo apgauti. Plačiau
2011-07-12
Kikilis kaizerio bandeles gali atminti, bet jo knygų skaityti nenori. Visi tikybos darbai akli. Kirptoje teka tikėjimas. Rožės draugei maloniai tyli. Blogų namų filosofija jau kvepia. Rožės valstybei tyli ar budi ar būdrauja? Jei už tikybos darbus nemokame, vis dėl to randame Cezanne‘ namus, kuriuose dar sklando dailininko dvasia. Plačiau
2011-06-21
Minint visuotinio lietuvių tautos sukilimo 70-mečio jubiliejų atspausdintas kraštotyrininko Gintaro Lučinsko knygos „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940-1941)“ antras leidimas. Pirmoji knyga išleista 2009 m. Matome esmingesnius įvado pakeitimus, patikslinimus kituose skyriuose. XX amžiaus vidurio istorijos straipsniai, knygos – ypatingai, kritiškai vertintini, nes dar yra gyvenančių liudytojų, yra teigiančių, yra neigiančių laisvės kovos prasmingumą, guodžia – pastarųjų nedaug, nors ir užimančių atsakingus postus. Tai alsuojanti dramomis, tragedijomis, įgimtu nesavanaudiškumu, patriotizmu turtinga mūsų tautos patirtis. Bet ar dar kas išsamiau aprašys Alytaus krašto „Geležinio Vilko“ pogrindinę organizaciją? Tuo labiau archyvai išlikę tiktai dalinai. Plačiau
2011-06-03
Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Austrų, šveicarų ir Lichtenšteino kunigaikštystės literatūros skaitykloje seniai nebuvo tiek svečių – š. m. gegužės 31 d. skaityklos vedėjos Rasos Matulevičienės kvietimu atvyko ne tik literatūros, bet ir Vilniaus mylėtojai, visi kartu jie – Kornelijaus Helio kūrybos ir lietuviškos veiklos gerbėjai, bičiuliai. Šio 1956 m. Zalcburge gimusio humanitaro darbams surašyti neužtektų jaučio odos – vokiečių kalbos ir literatūros, austrų literatūros dėstytojas, rašytojas, publicistas, radijo laidų rengėjas, vertėjas. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Austrijos universitetuose (Zalcburgo, Vienos, Klagenfurto). Mums, lietuviams, Kornelijus Helis ypač brangus dėl gausybės lietuvių literatūros vertimų, dėl lietuvių kalbos ir kultūros sklaidos vokiškai skaitančioje Europoje. Plačiau
2011-05-31
O dienos laisvės ir džiaugsmų, kur dingot jūs šiandieną? Kur jūs, draugai anų laikų? Neliko jau nė vieno. Veltui dairausi praeitin, jaunystės dienos bėg tolyn, O jerum, jerum, jerum bum, o kve mutacijos rerum. /iš senos studentų dainos/ Plačiau
2011-05-11
2010 m. pabaigoje pasirodė Zarasų krašto muziejaus paruošto leidinio „Zarasų krašto gyvieji tradiciniai amatai“ II dalis, kurioje kalbama apie kalvystę, paprotinę dailę, tekstilę, tapybą, popieriaus karpinius, pynimą iš vytelių, armonikas (gaminimą, remontavimą) ir kulinarinį paveldą. Abi knygos dalis sumanė ir paruošė dabartinė muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė. Šį sykį išsiversta ir be mokslininkų darbų, knygai tekstus apie liaudies menus, jų istoriją, ištakas parašė muziejininkė I. Vaitkevičienė, žurnalistės Danutė Pulokaitė ir Gražina Zolotuchina. Norisi pasidžiaugti, kad rajoniniame laikraštyje „Zarasų kraštas“ pasirodo gerų publikacijų apie krašto menininkus, jų užsiėmimus, kad apskritai pamatomi kuriantys, ramiai ir tyliai dirbantys žmonės. Nežinia, kiek tie gyvieji tradiciniai amatai bus tikrai gyvi, kiek atsiras žmonių, norinčių tradicijas tęsti. Su kiekviena karta, man regis, dingsta ir dalelė savasties. Plačiau
2011-05-10
Naujoji Inezos Janonės knyga „Galudaržės krunė“ neturi žanrinio apibrėžimo. Pagal apimtį (224psl.) tai panašu į romaną, tačiau atskirų dalių fragmentiškumas neleidžia šią lyrinės prozos knygą pavadinti romanu. Kūrinio anotacijoje pabrėžiama: „Knygoje įdomiai dera gilūs jautrios sielos atsivėrimai it šiurkščios tikrovės sandūros. Retsykiais atskambančios intonacijos iš kitų, skaitytojams jau žinomų, knygų identifikuoja poetę ir prozininkę, praplečia kūrybinės regos lauką“. Trumpai tariant, tai eseistinis pokalbis, beletrizuotos atmenos, vaikystės atsiminimų blyksniai, kitokie autobiografiniai štrichai. Esama tradicinio realizmo atgarsių, trūkčiojančio novelinio kalbėjimo. Spaudoje jau šmėstelėjo žodis „impresijos“. Visa tai tiesa. Nors knyga parašyta ne vienu ypu, nors tai, regis, ilgesnio rašymo produktas, tačiau autorė nenorėjo save suvaržyti vienažanriškai. Tad nei leidykla, nei patyrusi knygos redaktorė Onutė Gudžiūnienė nesiryžo I.Janonės knygą pavadinti romanu. Pagaliau tenka pastebėti, kad pastarųjų dviejų dešimtmečių lietuvių proza gerokai prarado žanrinį grynumą. Ne išimtis ir „Galudaržės krunė“. Plačiau
2011-04-29
Taip vadinasi Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nario Vaclovo Volkaus stambi publicistikos knyga, išleista 2010 m. Kėdainiuose. Knygos pradžioje poetas apibūdina savo gyvenimo paskirtį, nusako tikslus ir kryptis: Jau toks buvau, jau toks ir būsiu. Nors siaustų šimtas vėjo gūsių. Aš kito kelio nežinau. Man visada tiesa rūpėjo. Jai sąžinė nenusidėjo. Kai kryžkelėj su ja buvau.   Šiandien tokiems nėra jau lengva, Kiek daug su kaukėm prisidengę. Be idealų, be tiesos, Jie sąžinę, tėvus parduotų, Tėvynę, priesaiką išduotų, Kad tik turėtų sau naudos. Plačiau