VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

2011-01-26
Lietuva, Prancūzija arba Lenkija ir dabar tokios pačios, kokias poetai įvardino žodžiu jadis, -- dangus, paukščiai. Atidengtas banguojantis dangus, upės skatina meilės nuotykius, ne tik meilės dainas. Kokia šviesa užburia, kai saulė prie laidos? Nualpęs pasaulis kaip paukščiai, kuriuos kažkur gilyn stumia naktis. Poezija kaip originali žvaigždė, deformuota šalčio. Akys sukurtos šviesai, regėti, o Oriento žvaigždės rausvos. Miegantys daiktai įleidžia į savo vidų. Jauti atsklindant tylą ir virpulį, kuris ilgai ilgai kalba apie buvimą. Skamba pasaulio pasmerkimo varpai. Raudonas apgirtęs dangus atrodo it nuolatinis šokas, tuštumos mūša. Ritmo haliucinacijos, ritmo alsavimas, bet visi įėjimai neapdovanojami. Varpai geidulingumo ieško kažkur virš žemės. Šalta ir vieniša geidulių žvaigždė, savo kvėpavimu kuriamas ritmas toks pats kaip mirusiųjų, tai sukelia džiaugsmą skaitant Česlovo Milošo Ulro žemę arba Pameistrio hermetinę poeziją. Plačiau
2011-01-25
Branginkime gimtąją kalbą, Kaip savastį savo tautos, Tegul ilgus amžius ji skamba, Kaip varpas laisvos Lietuvos. Plačiau
2011-01-11
Linksmink’tės Liet’vos giminės kun’gaikštis ateiti (ateina) Jūsų žemėsna, jamui skaityk’te triumfą“. (...) „Sveikas, Zigmantai, būk, Jogailaičių aini šlovingas, Tau gyvenant, šlovė bus Lietuvos amžina“. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje 2010 m. gruodžio 7 d įvyko Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų studijos, V tomo sutiktuvės. Knygą „Kalbų varžybos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimai“ parengė Lotyniškojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūros paveldo bei kultūros istorijos tyrinėtoja, Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Eugenija Ulčinaitė. Leidinio sutiktuvėse dalyvavo ir apie knygos gimimą kalbėjo prof. habil. dr. E.Ulčinaitė, prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė, dr. Darius Kuolys, dr. Živilė Nedzinskaitė ir Gintarė Petuchovaitė. Zigmantui Vazai triumfą iškilmingai paskaitė aktorius Ramūnas Abukevičius. „Banchetto musicale“ sutiktuvių dalyvius linksmino vėlyvojo renesanso šokiais, o jų vadovė Jūratė Vičienė pasakojo iš dvarų šokių istorijos. Plačiau
2011-01-07
Plačiau
2011-01-04
Pirmieji „Draugo“ metai, nušviečiami pranešime, pasakoja apie apmirusius gandro nešamus revoliucijos žingsnius. Auksinėje gatvėje šaudoma į mergaitę, perbėgančią iš vienų namus į kitų. Žmonės velkami į ugniasargių kiemą, pradeda darbus, neaišku už ką. Kankinimai pagal pačią paskutinę madą - išsukinėjamos rankos. Senis, nuėjęs į policiją, pats lieka sumuštas ir vos gyvas. 14 metų vaikai sumušami, atkreipiama antstolio akis. Caro valdžios darbai yra tokie ir jau daug jų aprašyta. Plačiau
2010-12-30
Tylos balsuose prancūzų menotyrininkas antifašistas Andre Malraux gilinasi reprodukcijų raktus. Jis džiaugiasi fotografijomis, kurios perteikia visą paveldą, visą praeitį. Bet visa, kas palikta arba palikimas – it šimtmečius trukusios metamorfozės, nes tik mūsų turima šviesa leidžia nušviesti išsaugotus praeities veikalus. Modernusis menas gimė su Manet „Olimpija“. Meno siužetas gali būti ir jis pats. Malraux užmezga dialogą su sakraliaisiais menais ir su fikcijomis. Plačiau
2010-12-30
...kur upės teka linksmai tarp girių ūžiančių, ten meilė tarpu savęs šneka prie giesmininkų vieversių” – jau antras šimtmetis dainuoja Prūsų Lietuvos sūduviai. Vienišas baltmargis didysis dančiasnapis lediniais Vilnelės krantais pro Aušros pusnynuose iškilusį Bekešo kalną nusiyrė plačion Neries vagon, kur prieš Baltąjį tiltą tiršto ižo tėkmėj po lytimis vis pasineria jo žvejojanti melsvašėmė rudagalvė kuodė - lig pat Vingio šilo gražulių lietuviškos senovės pušų matoma vienintele nardytoja. Plačiau
2010-12-28
Kartomis skirstant poeziją, O. Milašius priklauso XX a. modernizmui. Italijos poezija, paveikusi Milašių XIX a. išgyveno perversmus. Kalbant apie italų kultūrą ir lotynų šaknis, turime regioninių poetų, panašių į baskus, bretonus, alzasiečius. Italijoje tokie Giacomo Noventa, Delio Tessa, Rafaello Baldini, Tonnino Guerra. Milašiaus protėviai –aktoriai iš Italijos žemės. Kalbinėje laboratorijoje bręsta Pasolini, Zanzotto, Giorgio Orelli ir Fabio Pusterla. Milašius sintezuoja Petrarką ir Dantę. Pastišuojamas Oreste ir Macri. Plačiau
2010-12-21
Jotvingiai, išnykusi vakarų baltų tauta, gyvenusi Jotvoje (dabar Lenkijos Palenkės vaivadija, dalis Vakarų Baltarusijos ir pietvakarinė Dzūkijos dalis). Šiandien apie jotvingius byloja pilkapiai bei piliakalniai, žavi iš amžių glūdumos atplaukiantys liudijimai apie karių narsą, šios tautos laisvą, nepriklausomą dvasią. Todėl jų gyvenimas, kovos, buitis, kalba ne kartą tapo menininkų, istorikų, kalbininkų ir kitų mokslininkų tyrinėjimų objektu. Neatsitiktinai mūsų skausmingasis poetas Jonas Aistis„Likimo giesmėje“ rašė: Jotvingiai sutirpo, ir neramūs prūsai Gynėsi ir žuvo patys sau vieni – Taip norėjo ir tenai vedė mūsų – Laimė ir likimo žingsniai kruvini. Plačiau
2010-12-21
Charles‘is Baudelairea‘s šaltakraujiškas dendis, kuriam vienas malonumas, niekados nepatyrusiam mediko gailestingumo, pajusti ilgų metų kartėlį. Nieko nauja, nei naujo skausmo, nei naujo dėstymo. Užsimiršti galima keletą valandų, kol trunka virškinimas. Nesvarbu, kur skuba sąmonė, smagiau apsimėgauti cigaru. Baudelaire‘as palieka savo prirašytus puslapius, nes juose atsispindi liūdesys. Baudelaire‘as neretai vietoje žodžio „liūdesys“, „la tristesse“, rašo žodį „colere“, „pyktis“, ir taip jo apokalipsė pasibaigia. Tokiame sąvokos pakeitime Ernestas Raynaud mato širdies judesį, priekaištų raišką. Visiškai išmintinga čia neregėti ir neatpažinti augančio nuovargio. Plačiau
2010-12-17
Romos epikūrizmas įkvėpė Vytauto Mačernio kūrybą bei prikėlė nyčeistinį jos pagrindą. Magister Voluptatis Mačernis, kaip tikras stoikas, plėtojo malonumo doktriną, perimtą iš graikų filosofijos mokslo. Publikos interesas ir buvo epicuri grex (pranc. – didysis epikūrininkas), primenantis purvuose besitaškančias kiaules. Šokiruoja nebent ankstyvas malonumo ir skausmo nebuvimo simuliavimas. Filotetas savo audringoje sieloje atrado nebent apmirusią sielą arba išgąsčio humanizmą. Karo skeveldros nušluotas nuo žemės paviršiaus Vytautas Mačernis perteikia visą įmanomą moralinę konfūziją. Plačiau
2010-12-14
vasara turi mano lovą ruduo turi mano stalą žiema turi mano kėdę pavasaris turi mano suknią visi turi kažką Plačiau
2010-12-10
Artėjančius 2011-uosius metus, kaip skelbiama oficialiuose valstybės pranešimuose, nuspręsta pavadinti Lietuvių tautos kančių ir netekčių atminimo metais. Prieš porą dešimtmečių iš bolševikinės rusų imperijos išsivadavusiai Lietuvai daugiau nei pusę amžiaus teko vilkti sunkų okupacijos jungą, patirti dvasinį ir fizinį genocidą. Plačiau
2010-12-08
Kentėjimai tiesiog po mėnulio padu. Bet koks lytinis aktas kaip gynybinis turi savo pabaigą (Apollinaire‘o piešiniai, croquis). Galvojant apie Oskaro Milašiaus išvykas su V. Kandinskio filosofija turime ir slovėnų Biblijos tyrinėjimus (Jaqueline de Proyart). Milašius daug kentėjo būdamas tikintis tikriausiai ne dėl medikų kaltės. O Lietuvai priklauso ištirti bent 1860-1940 metų politinio egzilio palikimą, nes slavistikos centrams Vakarų Europoje tikrai stinga lėšų. Plačiau
2010-11-26
Keistas dalykas toji atmintis: kuo vyresnis žmogus, tuo aiškiau, tuo ryškiau prieš akis iškyla, atgyja tai, kas buvo prieš trisdešimt, keturiasdešimt arba netgi prieš penkiasdešimt metų, o vakarykščius įvykius laikas, žiūrėk, kaip mat apkloja užmaršos dulkėmis. Atmenu žmones, su kuriais atvira širdimi taip ilgai draugauta, kad, rodos, toji pažintis neturėjo ir neturi nei pradžios, nei galo. Vienas tokių mano artimiausių draugų yra amžiną atilsį rašytojas Marjanas Rožancas. Mudviems atrodė, jog buvome pažįstami nuo vaikystės, nors Marjanas augo ir lankė mokyklą Liublianoje, o aš po karo gyvenau su tėvais Maribore, kur mokiausi gimnazijoje. Plačiau
2010-11-24
Žinoma aktorė yra parašiusi keletą knygų apie savo profesiją, sutiktus žmones, kartu keliavusių kolegų lemtis ir nelemtis. Tik ar tos knygos vien apie tai? Ir tuoj pat prisimeni garsiojo gruzinų filmo ištarmę: koks tai kelias, kuris neveda į šventovę? Norisi pridurti: kokia tai knyga, kurioje nerandi Dievo? Tiksliau: dieviškumo, metafizinės auros. Plačiau
2010-11-23
Papijono paštu siunčiame laiškus. Tegul žinią atsiunčia mauvais sang. Parduodame Lotynų kvartalo blynus. Toliau – į Egiptą. Palmė jau nunuodyta. Kalbai apginti yra grotelės. Esmeralda niekam netrukdo. Jūs žmogus – Perlas. Plačiau
2010-11-18
Flammarionoleidykla sukūrė Šanchajaus žydės įvaizdį. Romano autorė Michele Kahn pasakoja apie 1936 metų įvykius. Jaunas austrų žurnalistas Walteris Neumannas pabėgo nuo Vokietijos nacių į Šanchajų, į visų įmanomų kontrabandininkų kelią. Tai užburianti aplinka, kur filipiniečių ir kinų gangsteriai primetė savo taisykles. O su romanu “Ciuricho fantomai” atsiranda netikėtas tęsinys apie Neumannų šeimos istoriją. Serge Sanchez Plačiau