VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

01 31. Vardan Tautos Labo, Teisybės ir Laisvės (V.Kudirka)

Birutė Silevičienė

Lietuvos valstiečiams skirtas mėnraštis „Ūkininkas“ – varpininkų žurnalas, leistas 1890–1905 m. Tilžėje ir Ragainėje. Lietuvoje buvo platinamas nelegaliai. Atkurtas 1989 m. Jonavoje, jį leidžia UAB Dobilo leidykla, vadovaujama vyriausiojo redaktoriaus Kosto Fedaravičiaus.

Naujasis „Ūkininko“ numeris - jau 267, jame spausdinama Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narių kūryba, gražiausios akimirkos įamžintos KRS narės, fotografės ir pedagogės Reginos Kubertavičienės nuotraukomis iš 2014 metų birželio 21-osios suvažiavimo. „Ūkininkui“ savo kūrybą pateikė 33 poetai ir 13 prozos autorių.

„Lietuvos aido“ skaitytojams pateikiu keleto autorių kūrybą.

***

Kostas Fedaravičius, LKRS pirmininkas, Jonava

Metai mūsų – briedžiai raguoti –

Po jų kojomis laikas – kaip miškas.

Ką, širdie, mums reikės karūnuoti,

Kai gyvenimas – kaip obeliskas?..

Obeliskui tik gėlės ir kalbos,

Pagarba arba jam užmarštis - - -

Dienos braška – tarytum dalbos –

Ir jos mūsų viltis išvartys.

Mano meile, likimo parodija!

Tu tiki, kad šventasis aš jau - - -

Toks tikėjimas kraują užnuodija - - -

Aš tik vieno, tik vieno bijau –

Vieno to, kurs vadinas melu,

Karūnuoto tauriu metalu.

***

Auga mūsų vaikai pavainikiai –

Neregėję tėvų nė karto –

Ir mes senstame, meile, nykiai,

Ir mus vėtros piktos varto - - -

Ir kartu jau gerklės mums gale,

Niekas garsiai jau nebeploja –

Mūsų metai apaugo žole,

Jie pamiršę Itakę ir Troją.

Ir, atrodo, labai jau keistai,

Kad kadaise gyventa ir būta –

Ir į mūsų nuošalų butą

Nebe tie pasibeldžia rytai - - -

Rodos, imtum gyventi iš naujo –

Bet jau gyslos be karšto kraujo.

***

Sekmadienio valandos pilkos –

Vanduo nebylus patvory,

Lapai pernykščiai kaip kilkos –

Ir nuotaika, meile, bjauri.

Pasaulis mums nieko nerodo –

Teatrai jau be žmonių –

Ir man vaidint nusibodo

Nešėją idėjų kilnių.

Ir aš, atsirėmęs į šaukštą,

Kaip rūpestį, plutą kremtu.

Atspindi dangų neaukštą

Ant stalo sriuba pietų.

Širdie, taip svaigus aukščiu,

Sutilpai po puodo dangčiu.

***

Lyja žvaigždėm rudenio naktį šiltą –

Lyja žvaigždėm, mano brangioji, lyja –

Vaikščioja tyliai šešėliai po tiltą –

Šlamina vėjas auksinę klevo lapiją.

Lyja žvaigždėm rudenio naktį šiltą –

Lyja žvaigždėm visą naktį ilgą –

Žvaigždžių į upės gelmę pripilta –

Dangus tarytum iš aukso žvilga.

Lyja žvaigždėm. Visą naktį lyja –

Ir nieko gražiau negali būti

Už žvaigždžių nesibaigiančią liūtį.

Lyja žvaigždėm visą naktį, mieloji!

Ir tu po liūtim žvaigždžių atsistoji,

Pripildžiusi meilės nakties viešpatiją.

 

Beržas

Pauliui Širviui

Irena Nagulevičienė

Jonava

Gimė beržas

Ir, dalgį papustęs,

Sau išėjo į pievas žalias,

Nusinešdamas džiaugsmą

Ir liūdesį rūstų,

Įsibrido į pilkas miglas.

Sulapojo, šakom apsiglėbęs,

Mėlynuosius gimtuosius Sartus.

Ir klegėjo jam

Baltos žuvėdros,

Išsiilgusios žodžių naujų.

Ech, Sartai, jūs

Sartai mėlynieji,

Kas jums šitiek širdies atiduos,

Kaip poetas,

Kaip „Beržo“ kūrėjas,

Besiklausąs svyruoklių dainos?

 

Sena legenda

Albina Jefimenko, Jonava

Vaidila seną ąžuolą

Petim parėmęs,

Mostu vaidilutėms

Prisiartinti parodė.

Ir aukurą pakurstyt liepęs.

Patsai sustingo,

Susimąstė, rodės,

Tačiau plačiai

Akim apmetęs

Vešlų ąžuolyną,

Legendą seną

Susirinkusiems čia

Sekti ima:

„Anais laikais,

Kada dar Krivių

Krivis čia aukas

Dievams aukojo,

Piliakalnyje

Amžina ugnis ruseno,

Ir lietuvaitės kurstė

Ją nuo seno.

Čia kunigaikščio didžio

Varpio dar pilis stovėjo,

O ąžuolai ošė,

Plakami lietaus ir vėjo.

Toje pily mergaitė

Gabija merdėjo.

Jaunikiui žuvus,

Skausmo ir gėlos

Pakelti negalėjo,

Pati į patalą atgulusi,

Gyventi nepanoro.

Nors vaidilutės

Per dienas naktis

Čia aukurą kūreno,

Žoleles smilkė,

Dievams aukas aukojo,

Tik Gabija, ugnies dievaitė,

Be mylimo

Sūnaus jaunėlio,

Didžio kunigaikščio,

Gyventi nenorėjo,

Jos didis skausmas,

Viesulu nuskriejęs,

Ąžuolus vartyti ėmė,

O lietūs aukurus

Užliet ketino, net

Varpena patvino,

Krantuosna išsiliejo,

Tik skausmas

Tos mergaitės nenurimo...

Čia Krivių Krivis,

Tėvo paprašytas,

Dangop rankas

Iškėlęs, šaukėsi

Dievų palaimos

Ir bausmės

Kryžiuočių ordai,

Kur gindamas gimtinę,

Didžiavyrio mirtimi

Jaunasis kunigaikštis krito.

Saulė ir vėl tekėjo,

Rasos krito,

Tik Gabija, jo mylimoji,

Nyko ir nunyko.

Ir aukuras jau ne liepsnojo,

Tyliai rūko,

Tarytumei ir

Joms skaudėjo,

Gyvybes dvi išlydint,

Sielos jų dviejų,

Išbarsčius pelenus

Pavėjuj, virš ąžuolyno

Seno į dausas nuskriejo.

Nuščiuvo senas ąžuolynas,

Vaidila galvą nunarino.

Pavargo.

Vardus istorija nutyli,

Tačiau legendos

Vis dar gyvos.

Nepasiklydo, nenunyko.

Atsiminimais širdyje

Lietuvio kožno

Pasiliko.

 

Kraičių skrynioj

Angelė Jonuškienė, Subačius, Kupiškio r.

Kraičių skrynioj Šv.Agotos duonos riekė.

Sudžiūvę vyšnios nosinaitėj.

Maža, dar pienu kvepianti suknelė,

Raudonom uogom išpiešta.

Pati gražiausia, nes mamos siūta,

Kamputy skrynios guli.

Šalia maldaknygė močiutės ir skara.

Į ją susupdavo kasmet,

Kai, krintant žiedlapiams gegužį,

Ištiesdavo baltos drobulės taką per sodelį,

Kad juo link saulės bėgtų beauganti dukrelė.

Taip, vyšnioms žydint, baltais takais drobulės

Išbėgo kaimo nuotakos, palaimintos ranka motulių.

 

Už Lietuvą

Pranciškus Karosas

Garliava, Kauno raj.

Čia mūsų Vilnius

Su menančiais gerovę mūrais

Ir Baltijos vanduo truputį sūrus,

Čia mūsų girios, ąžuolai,

Atgimstančios kaimuos sodybos.

Čia laisvės mūs kovų keliai

Ir amžinos dėl jos derybos.

Čia mūs kalba seniausia iš sanskrito,

Čia daug kapų, kuriuos užlaistę krito

Šventos mūs žemės nori amžinai

Didieji mūs kaimynai.

Ne vieną kartą tęsis jų keliai,

Kuriuos mūs laisvę mynė,

Po pusės amžiaus vėl laisvi

Atstatom savo kraštą,

Tiktai neaišku, ar ilgai

Išliksime be slaptų raštų.

O mūsų Lietuva be galo mums brangi,

Jeigu reikės, už laisvę

Kovosime visi.

 

Duonos šventė

Alma Jociuvienė,

Kėdainiai

Ant lininės staltiesės

Garuoja duona kasdieninė.

Kvepia ajerais seklyčios prieblanda.

Pirštais paliečiu tik vieną riekę –

Ir matau – iš molio, smėlio,

Juodžemio į saulę kyla

Rugio daigas –

Žvelgia želmenėlio žalios ašaros,

Ir girdžiu, močiutės atkartoja

Rugio dainą.

Skamba sutartinė!

Ir klausaus, kaip tyliai seka

Lino pasaką iš balto drobių rašto,

Ir jaučiu –

Kaip Lietuva visa širdim įauga...

 

Mielieji poetai, jūsų visų eilės, paskelbtos „Ūkininke“, puikios, įdomios mintys, čia mūsų žemė, gimtinė, tėviškė, Tėvynė. Eilių temos apie praeitį, dabartį, tikėjimą ateitimi: su skausmu, baime, bet ryžtas: „kovosim visi“, tai priesaika, duota Tėvynei ir Pasauliui... Mūs valstybė – maža, bet žmonės pajėgūs už laisvę kovoti.

Ir ačiū Jums, kad rašote eiles. Skaitytojas jaus Jūsų širdies plakimą ir pagalvos, kad gyventi verta čia ir dabar.

Iš pateiktos autorių prozos jaučiamas širdies skausmas, gyvenusių žmonių atmintis.

Sudomino Genovaitės Adiklienės iš Utenos proza „Džiaugsmas pro ašaras“, Kazimiero Aleknos iš Vidsodžio, Kelmės raj. nuotaikingas pasakojimas „Rąstas“. Virginijus Bielskis iš Panakačio, Telšių raj. išspausdintame straipsnyje „Ar išaugs gražus atžalynas?“ nagrinėja turtuolių ir vargšų gyvenimą. Vieni skęsta turtuose, piniguose, o kiti negali įpirkti ir vaistų... Skaudu tai skaityti, matyti, kad ta mažytė visuomenės dalis lieka bebalsiai, nes viskas turtuolių gniaužtuose.

Kazys Daniūnas iš Kėdainių „Našlaitės likime“ aprašė Marytės likimą. Po visų negandų ji laukia savo 90-ojo jubiliejaus. Dabar ji laiminga.

Elenos Dekaminavičienės iš Kazlų Rūdos įdomūs pasakojimai „Brolis Adomas“ ir „Baroniukai (Avinėliai)“, gražiai piešiami kaimo žmonių gyvenimai ir darbai.

Vytauto Gasiūno iš Rokiškio „Matematikos mokytojas“ – tai pasakojimas apie matematikos mokytoją Juozą Janulionį, kurio mokiniai garsėjo geromis žiniomis, o matematikos mokytojas pelnė profesorių pagarbą. Rokiškio J.Tumo-Vaižganto gimnazija net buvo vadinama matematikos „akademija“.

Kunigas Justas Jasėnas iš Kupiškio kūrinyje „Tykus žolynėlių šnekėjimas“ prisimena savo vaikystės šventę Žolinę. Kiek ji atnešdavo žmonėms džiaugsmo, nuoširdumo.

Reda Kiselytė iš Rokiškio „Kilnūs poelgiai, retenybė?“ rašo: „Kartais perdėtas ir naivus optimizmas mus žlugdo, nes per jį nepastebime skausmo, žaizdų, praradimų... Kartais mes gėdijamės pripažinti, kad dar turime širdį, jausmus, nes populiariau pasirodyti drąsiems, „kietiems“... Ir kam tos kaukės ant mūsų veidų, nuolatinis apsimetinėjimas. Nusiimkime jas bent jau pasitikdami metų laikų patį gražiausią žydėjimą ir leiskime į mūsų pačių vidų įsiskverbti šiltiems saulės spinduliams. Jie tikrai ištirpdys ledus, išmokys paprastos gyvenimo metodikos, kaip nereikia slėptis nuo tiesos, tuomet ir kasdienybės dulkės bus ne tokios aitrios ir prasmė gili...“

Eugenija Pilinkienė iš Anykščių „Gyvenimo ruduo...“ rašo: „Žmogui reikia šilumos, ne karščio. Artinasi auksinis ruduo – bobų vasara. Šis laikotarpis labai tinka senjorams. Tegu paskutiniai saulutės spinduliai praskaidrina brandžias senjorų dienas ir suteikia jiems ramybę.“

Rožės Poškienės iš Klaipėdos „Mano pirmoji Meilė“ – tai Vaikystės sakmė.

Edmundas Simanaitis iš Jonavos pateikė įdomius prisiminimus: „Taip buvo...“, „Stalino-Hitlerio sąmokslas“, „Genocidas – socializmo politikos pagrindas“, „Genocido nusikaltimams nėra senaties“, „Baltijos asamblėjos vaidmuo“, „Baltijos kelias“, „Gėlės Baltijos keliui“, „Stebinantis žmonių solidarumas ir vienybė“.

Zuzana Urbonaitė iš Lazdijų savo kūrinyje „Grįšiu, lauk manęs“ rašo: „Negaliu tylėti: „Lazdijų žvaigždėje“ perskaičiau, kad po Prezidentūros rašto iškilo grėsmė uždaryti Salomėjos Nėries ekspoziciją Lazdijuose. Mes, civilizuoti dvidešimt pirmo amžiaus piliečiai, stebimės, kokie buvo barbarai, kurie sudegino Konstantinopolio biblioteką, kiek daug žmonija prarado, kai konkistadorai sunaikino visą Pietų Amerikos tautų palikimą. Ir visa tai buvo daroma vardan šventos tiesos išsaugojimo. Ką apsaugoti šiandien imasi mūsų tautos patriotai – tiesą ar ateinančias kartas nuo erezijos. Seniai visiems žinoma, kad žmogų galima sunaikinti, bet jo idėjos ar atlikti darbai lieka gyventi. Ir nesvarbu, ar tai geras, ar blogas jis buvo, jo pasekėjų atsiras visada. Galima sukurti iš sovietmečiu išleistų knygų laužus, bet kažkur vis tiek liks nors vienas egzempliorius, o ateities kartos stebėsis, kaip ir mes dabar stebimės dėl sovietmečiu sunaikinto nepriklausomos Lietuvos kultūrinio palikimo, kas ten buvo tokio, nuo ko reikėjo apsaugoti žmones? Ko bijojo naujos santvarkos kūrėjai?“

„Ar ir mums šiandieną jau neliko nieko švento, kad norime taip linksmintis? O gal tai ženklas pradėti raganų medžioklę?“

„...Čia mano žemė Lietuva, drebėkit atėjūnai,

Čia milžinų dvasia gyva, jūs žudote vien kūną“.

„Salomėja Nėris. Ar tik nuo jos vienos priklausė tautos likimas. Ji – tik mažas sraigtelis, buvęs priverstas suktis didžiuliame propagandos ir melo verpete, bet kažkodėl užkliuvo būtent ji, motina su kūdikiu ant rankų. Kiek teko skaityti apie jos gyvenimą, ji ne savo valia pasirinko tokį kelią, kaip ir daugelis kitų“.

Ačiū mielai Zuzanai už išsakytas mintis apie „Grįšiu, lauk manęs“. Tikrai, Salomėjos Nėries – mūsų tautos lakštingalos – giesmė eis iš kartos į kartą ir niekas jos nesunaikins!

Atgal