VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

02 03. Įspūdžiai iš aštuntojo žurnalo „Sietuvos“ numerio pristatymo Utenoje

Leonora Zapereckienė

Šių metų sausio 22 d. Utenos krašto šviesuomenė susirinko į aštuntojo žurnalo „Sietuvos“ numerio pristatymą A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Šis Rytų Aukštaitijos kultūros bei istorijos leidinys gyvuoja nuo 2007 m. Jo sumanytojas ir leidėjas Antanas Kibickas bei aktyvi skatintoja jo žmona Žaneta. Žurnalo steigimo idėja išsirutuliojo iš gilaus suvokimo, kad žmogus yra ne tik savo krašto istorijos ir kultūros dalimi, bet ir jų nuolatiniu kūrėju. Tam, kad taptum kryptingu ir atsakingu kūrėju būtina visapusiškai pažinti savo krašto istoriją, kultūrą nuo pat jų giliausių klodų iki nūdienos. „Sietuvos“ puikiai atlieka šią krašto pažinimo misiją (tai liudijo ir pilnutėlė įvairaus amžiaus klausytojų salė). Tai solidus leidinys, subūręs kūrybingus patriotiškus ir profesionalius mokslo, meno, kultūros žmones, kurie susieti su Rytų Aukštaitija savo kilme, darbu arba tiesiog jaučia šiam kraštui sentimentus.

Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos salėje prieš renginį. Iš dešinės sėdi pedagogė Leonora Zapereckienė, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė, tarp jų antroje eilėje sėdi Igoris Gerasimovas. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės albumo

Aštuntasis „Sietuvų“ numeris patrauklus savo tekstų tematikos įvairove. Kai kurie straipsniai stebina retai sutinkamais mokslinių studijų objektais (Dalia Savickaitė. Masonų ložių mozaikos švytėjimas). Daug faktinės informacijos randame straipsniuose, kuriuose analizuojama tautinių mažumų atsiradimo geopolitinės aplinkybės Utenos apskrityje ir jų dabartis (Bronė Juknevičienė. Rusai kolonistai Utenos rajone), (Danguolė Jonaitienė. Utenos čigonai ir jų „karalius“ XX amžiaus pradžioje). Personalijų tematika pateikti keturi straipsniai: (Danguolė Jonaitienė–(Grigaitienė). Lietuvos kariuomenės karininko, lakūno Kazio Grigaičio (1915–1994) gyvenimo istorija ir laiškai iš lagerio), (Justas Jasėnas. Gediminas Jonas Šukys: muzika persmelkta dvasininko tarnyste), (Antanas Gasperaitis. Alfonso Nykos – Niliūno 95-mečiui. Tragiškasis poeto pasaulis), (Antanas Gasperaitis. Asmenybių ir lietuviško teatro ugdytojas). Pastarasis skirtas 2007 metais mirusiam Utenos miesto garbės piliečiui, mokytojui Rapolui Šalteniui.

Kalba prof. Arvydas Šaltenis. Iš dešinės sėdi: Antanas Gasparaitis, Bronė Juknevičienė, Dalia Savickaitė, Gražina Kadžytė, doc. dr. Gintautas Zabiela, prof. Arvydas Šaltenis, dr. Aldona Vasiliauskienė ir Danguolė Jonaitienė

Rytų Aukštaitija turtinga savo kultūrinės raidos ženklais, išlikusiais geografinėje ir statistinėje medžiagoje. Straipsnio apie Alantos dvaro istoriją tikslas – chronologiškai pristatyti, autoriaus nuomone, svarbesnius jo raidos momentus XVI–XIX a. (Rimvydas Laužikas. Radvilų dvaras Alantoje XVI–XIX amžiais).

Didelį siurprizą skaitytojui, o ypač uteniškiui, pateikė straipsnis apie senųjų gyvenviečių atsiradimą Utenos rajono ežerų salose (Gintautas Zabiela. Senosios gyvenvietės Utenos rajono ežerų salose).

Gilia moksline analize ir interpretacijomis patraukia straipsnis apie tautosakinį paveldą – vietovardžius, juos paaiškinančias sakmes, dainas, pasakas su būdingais konkretaus krašto motyvais ir vaizdiniais – kaip istorinės atminties saugotojus (Gražina Kadžytė. Krašto dvasios raiška tautosakos aspektu).

Nuotaikingos prof. A. Šaltenio kalbos salė nuoširdžiai klausė. Iš dešinės: UAB „Utenos Indra“ vertėja Žaneta Kibickienė, renginio vedėja Modesta Bobelienė, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Jūratė Misiūnienė

Varpai – ypatingi paveldo objektai. Straipsnyje, aprašančiame bažnyčių varpų istoriją, gausu statistinės ir folklorinės medžiagos apie Lietuvos bažnyčių bokštų varpus, jų reikšmę bendruomenės gyvenime, varpų liejininkystės tradicijas Lietuvoje (Libertas Klimka. Nuskendęs Sartuose varpas).

Kraštotyros ekspedicijos Dusetose metu 2013 metais rastas rankraštis su praktiniais patarimais įvairių susirgimų atvejais. Jame surašyti liaudiškos vaistininkystės receptai, todėl jis gali būti naudingas liaudies medicinos tyrinėjimams. Rankraščio autorius ir receptų surašymo data nežinomi, nes jo pradžia neišlikusi (Libertas Klimka. Lietuviškos vaistininkystės rankraštis „Liekarsta nug....“, rastas Dusetose).

Nuotaikingos prof. A. Šaltenio kalbos dėmesingai klausė susirinkusieji

Po rubrika Utena archyvinių dokumentų puslapiuose „Sietuvų“ sudarytoja ir redaktorė Sigita Sadaunikienė pateikė archyvinę medžiagą apie dabartinės K. Donelaičio gatvės pavadinimo atsiradimą (Sigita Sadaunikienė. Gatvei literatūros klasiko vardas).

Ištraukas iš Liudos Žemaitytės dienoraščių, rašytų nuo 1929 metų iki 1938 metų pateikia jos sesuo Irena Žemaitytė – Geniušienė. Jame daug vaizdelių iš to meto Lietuvos gyvenimo (Iš Liudos Žemaitytės dienoraščių. Vasaros Krioviškyje, Dusetų krašte).

104 puslapių aštuntasis „Sietuvų“ žurnalo numeris skoningai apipavidalintas, tekstai papildyti žmonių, dokumentų, laiškų, aprašomų objektų, rankraščių fragmentų nuotraukomis.

Po įvadinio Žanetos Kibickienės žodžio buvo pristatyti visi dalyvaujantys šio numerio tekstų autoriai (renginį vedė Modesta Bobelienė). Jie klausytojams papasakojo apie aplinkybes, sąlygojusias temos ir tiriamo objekto pasirinkimą, pateikė įdomių intriguojančių faktų ar vaizdelių iš praktinės patirties rengiant medžiagą šiam darbui.

Taip jau sutapo, kad šio renginio išvakarėse JAV mirė poetas Alfonsas Nyka – Niliūnas, išeivis iš Utenos krašto, kuris savo dvasia iki paskutinio atodūsio, niekada nebuvo išvykęs iš gimtųjų Nemeikščių. Kraštotyrininkas Antanas Gasperaitis jausmingai pasidalijo savo prisiminimais apie šį tragiško likimo žmogų. Alfonso tėviškė buvo kaimynystėje, „skyrė tik pievos“. Bendravimas nenutrūko iki pat poeto mirties. Poeto atminimą susirinkusieji pagerbė tylos minute.

Lietuvos visuomenei gerai pažįstama etnologė Gražina Kadžytė pristatė savo straipsnį „Krašto dvasios raiška tautosakos aspektu“, kuris užimdamas pirmą poziciją straipsnių sekoje, lyg įveda skaitytoją į tą mūsų etnokultūros lobyną, prie kurio vienaip ar kitaip prisilietė visų čia pateikusių straipsnius autorių medžiagos. Kaip visada, etnologė kalbėjo apie lietuvių tautosakos versmes, šį kartą savo žvilgsnį sutelkdama į kalbinį Rytų Aukštaitijos paveldą: vietovardžius, sakmes, pasakas, dainas. Kai kurie vietovardžiai dažnai primena kokius nors istorinius įvykius, tam tikro laikotarpio realijas. Daug istorinės atminties išliko liaudies dainose. Būdingi aukštaičių liaudies dainų vaizdiniai – tėvas, motina, brolis, žirgas ir sodas. Pastarasis yra visų vestuvinių aukštaičių dainų dėmesio centras. Tuose vaizdiniuose slypi krašto dvasios slėpiniai, etnokultūrinio paveldo apraiškos, aukštaitiška mąstysena. Kalbinė tautosaka – tai raktas į krašto dvasią, nes ji teikia plačią erdvę įvairių sričių mokslininkų pamąstymams ir interpretacijai.

Apie Utenos čigonus, jų gyvenimo būdą, papročius, nutikimus papasakojo kraštotyrininkė Danguolė Jonaitienė. Po taip vadinamo „čigonų karaliaus“ mirties 1948 m. čigonų taboras apleido Uteną ir daugiau nebepasirodė. Šiuo metu Utenoje gyvena tik vienas čigonas – Mykolas Bagdanavičius, gimęs mišrioje čigono ir lietuvės šeimoje. Kaip gyvas Utenos čigonų istorijos liudytojas, jis dalyvavo žurnalo pristatyme drauge su savo dvyne seserimi, gyvenančia Anykščiuose. Jie papasakojo keletą atsiminimų iš savo vaikystės laikų.

Kalba „Sietuvų“ leidėjas Antanas Kibickas. Šalia sėdi žurnalo redaktorė Sigita Sadaunikienė

Rusų kolonistų ekspansija prasidėjo po 1831 m. sukilimo ir dar labiau sustiprėjo po 1863 m. sukilimo. Kraštotyrininkė Bronė Juknevičienė, parengusi straipsnį šia tema, papasakojo apie rusų kolonistus Utenos rajone. Remdamasi archyviniais dokumentais, ji pateikė įdomios archyvinės medžiagos apie rusų sentikius ir stačiatikius Utenos rajone praeityje ir dabar. Autorė laikosi pozicijos, kad sentikiai neturėtų būti traktuojami kaip kolonistai, nes iki XIX a. jie buvo tikėjimo emigrantai. Laikui bėgant, sentikių bendruomenės sumažėjo, cerkvės sunyko arba buvo išplėštos. Šiuo metu Utenoje yra viena sentikių cerkvė ir 1991 m. įkurta parapija. Stačiatikių kolonistai aiškiai vykdė imperinius Rusijos tikslus, kurių pagrindinis buvo visapusiškas krašto rusifikavimas. Šiuo metu Utenoje taip pat veikia viena stačiatikių cerkvė ir parapija. Autorė pripažįsta, kad rašant straipsnį iškilo daugiau klausimų negu buvo sumanymo pradžioje, todėl būtini tolimesni tyrinėjimai.

Senųjų gyvenviečių atradimas Utenos rajono ežerų salose sensacingas keliais aspektais ir yra didelis iššūkis Lietuvos archeologijos tyrinėjimams. Archeologas Gintautas Zabiela, pristatydamas savo straipsnį, atskleidė šio netikėto atradimo intrigą – pasirodo, jas 2009 metais surado visai ne archeologas, o biologas Darius Stončius. Šis atradimas tuo labiau vertingas, kad atrastas ne vienas archeologinio paveldo objektas, o visa jų grupė. Biologo dėmesį patraukė salose augančių medžių rūšys, kurios yra būdingos tik žmonių gyvenvietėms. Ištyrus spėjamų gyvenviečių kultūrinį sluoksnį, buvo rasta keramikos šukių brūkšniuotu bei grublėtu paviršiumi, nuskelto titnago gabaliukai ir kiti radiniai. Daroma prielaida, kad kai kurios gyvenvietės siekia net neoloto laikotarpį (III tūkst. pr. Kr.). Norint atskleisti salų gyvenviečių paslaptį, reikia ne tik nustatyti jų chronologiją, bet ir atsakyti į klausimus: kas vertė žmones kurti gyvenvietes salose – ar išorinės grėsmės, žvejybos svarba ar kitos aplinkybės, kokio dydžio bendruomenės jose gyveno ir kitus klausimus. Kol kas atsakymai yra tik samprotavimų ir spėlionių lygyje. Laukia ilgas ir sudėtingas tolimesnių tyrimų darbas, tam, kad būtų įminta ši didelė mūsų priešistorės mįslė.

Utenos mero patarėjas Gintautas Petravičius sveikina Žanetą Kibickienę

Savo straipsnį apie masonus, jų judėjimą ir veiklą Lietuvoje ir Rytų Aukštaitijoje pristatė laikraščio „Utenos apskrities žinios“ korespondentė Dalia Savickaitė. Link šios temos ją pastūmėjo noras rasti atsakymą į kai kuriuos globalius klausimus – kaip esant įtemptiems šalių vadovų, politikų ir valstybių santykiams bendravimas tarp jų išlieka? Kas palaiko planetos gyvybingumą? Kas yra žmonijos siekiamybė? Autorė daro prielaidą, kad vienas iš daugelio atsakymų galėtų būti masonų ložių ryšiai. Rašytiniai šaltiniai masonus mini jau XVI – XVII a., o Lietuvoje jų judėjimas prasidėjo XVIII a. pirmoje pusėje. Svarbiausias masonų siekis – sukurti slaptą pasaulinę organizaciją, suvienyti visą žmoniją į vieną bendriją, sujungti religijas, įvesti naują pasaulio tvarką. Tai necentralizuota organizacija. Ji suskilusi į daugybę nacionalinių ložių ir joms pavaldžių mažesnių ložių. Masonais buvo daugelis pasaulio įžymybių: L. Tolstojus, V. Hugo, Gandi, Dž. Garibaldi ir kiti. Lietuvos masonų ložėms priklausė daug XIX a. kultūros veikėjų, pavyzdžiui: M. Romeris, M. Oginskis, S. Daukantas, D. Poška, J. Rustemas, o XX a. – K. Pakštas, K. Grinius, V. Krėvė – Mickevičius, J. Tumas-Vaižgantas ir daugelis kitų. Rytų Aukštaitijoje garsėjo moterų ložės veikėjos: F. Bortkevičienė, G. Petkevičaitė – Bitė. Šio krašto masonų sąraše randame ir K. Būgą, A. Baranauską, Z. Žemaitį, D. Šidlauskį. Pateikdama ir kontraversiškus masonų vertinimus, D. Savickaitė teigia, kad masonų gebėjimas bendrauti vengiant asmeninių nuostatų ir priimti kito nuomonę, galėtų įtakoti sprendžiant mūsų laikų įtampas.

Visi pristačiusieji savo straipsnius autoriai buvo dėmesingai išklausyti, pamaloninti aplodismentais ir padėkos žodžiais. Gražius palinkėjimus „Sietuvos“ redakcijos darbuotojams ir bendradarbiams tarė UAB „Utenos Indra“ direktorius Antanas Kibickas. Jis pažymėjo, kad jų kūrybinė laisvė, savarankiškumas, profesionalumas lemia šio leidinio populiarumą, o naujai išleisto numerio pristatymas virsta Utenos ir visos Rytų Aukštaitijos švente. Reikėtų, kad „Sietuvos“ pasiektų ir kitų regionų skaitytojus.

Utenos mero patarėjas Gintautas Petravičius sveikina leidėją Antaną Kibicką

Tarp sveikinusiųjų buvo Utenos savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Jūratė Misiūnienė, mero patarėjas Gintautas Petravičius, Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas, Vilniaus Dailės akademijos prorektorius prof. Arvydas Šaltenis.

Kiekvienam „Sietuvos“ straipsnio autoriui – prezentacijos dalyviui – žurnalo leidėjai Antanas ir Žaneta Kibickai įteikė po raudoną rožę, o redaktorei Sigitai Sadaunikienei – dovaną ir gėlių puokštę, dėkojant už jos aštuonerių metų kantrų ir kruopštų darbą rengiant žurnalą „Sietuvos“.

Pagiriamąjį žodį žurnalo leidėjams Antanui ir Žanetai Kibickams bei rengėjams tarė istorijos daktarė Aldona Vasiliauskienė. Daktarė yra parašiusi ne vieną knygą, ne vieną straipsnį apie Aukštaitijos, o ypač Utenos krašto šviesuolius. Jos daugelio metų studijų objektas arkivyskupas Mečislovas Reinys, kilęs iš Madagaskaro kaimo (Daugailių parapija) netoli Utenos. A. Vasiliauskienė dėkojo M. Reinio gerbėjui ir jo veiklos garsinimo mecenatui daugailiškiui Antanui Vilūnui, remiančiam įvairius sumanymus, susijusius su arkivyskupo atminimo įamžinimu. Dr. A. Vasiliauskienė dėkojo ir Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistei Zitai Mackevičienei visada randančiai laiko dalyvauti kultūriniuose renginiuose, ne tik Utenoje, bet ir kituose Lietuvos miestuose ir dar plačiau – garsinant krašto tautodailininkus Ukrainoje, o ukrainiečių darbus Utenos krašte. Dr. A. Vasiliauskienė gerai pažįstama Utenos apskrities kultūra besidomintiems žmonėms, o ypatingai mokslinių renginių, konferencijų ir knygų pristatymų organizatoriams. Šioje bibliotekoje vyko ne vienas tokio pobūdžio renginys. Daktarė palinkėjo „Sietuvų“ žurnalo kolektyvui, rėmėjams ir visiems kuo nors prisidėjusiems prie aštuntojo numerio išleidimo atlaikyti visus finansinio sunkmečio išbandymus su tvirtu įsitikinimu, kad kitais metais, jie vėl sėkmingai pakvies uteniškius ir svečius į naujo „Sietuvos“ numerio pristatymą.

Po žurnalo „Sietuvos“ prezentacijos. Iš kairės: Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė, renginio vedėja Modesta Bobelienė, tautotyrininkas Antanas Gasparaitis, redaktorė Sigita Sadaunikienė, dr. Aldona Vasiliauskienė, UAB „Utenos Indra“ vertėja Žaneta Kibickienė, archeologas dr. Gintautas Zabiela, pedagogė Leonora Zapereckienė, UAB „Vilava“ generalinis direktorius Antanas Vilūnas ir etologė Gražina Kadžytė

„Sietuvų“ žurnalo redaktorė S. Sadaunikienė padėkojo visiems prisidėjusiems prie aštuntojo numerio išleidimo – straipsnių autoriams, redakcijos darbuotojams, rėmėjams ir skaitytojams. Visų jų indėlis neįkainojamas, nes tik jų dėka šis leidinys gyvuoja jau aštuoneri metai, garsindamas Rytų Aukštaitijos istoriją ir kultūrą visoje Lietuvoje ir išeivijos lietuvių tarpe.

Buvo paraginta tiek rašančiuosius, tiek skaitančiuosius leidinio bičiulius siūlyti naujas idėjas, mintis, išsakyti kritines pastabas. Nors šiuo metu žurnalas išgyvena finansų stygių, tačiau į ateitį žvelgiama su viltimi.

Žinant Rytų Aukštaitijos žmonių kantrų ir ištvermingą būdą, jų norą kuo giliau pažinti savo krašto dvasios lobyną, nėra abejonės, kad dar šių metų bėgyje Utenos kultūros židinyje Aukštaitijos istorijos ir kultūros gerbėjų bei puoselėtojų būrys vėl džiaugsis nauju „Sietuvos“ žurnalo numerio pristatymu.

Vasario 19–22 dienomis LITEXPO rūmuose vykstanti knygų mugė pritrauks daug lankytojų iš visos Lietuvos. Utenos kraštiečiai ir Rytų Aukštaitijos bičiuliai bei visi parodos dalyviai maloniai laukiami prie UAB „Utenos Indra“ stendo. Kitų leidinių tarpe bus galima artimiau susipažinti ar įsigyti ir „Sietuvų“ žurnalą.

Atgal