VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

02 07. Pokalbis su Adolfu Hitleriu

Kęstutis Trečiakauskas

Kai antro atsitiktinio, o gal ir iš anksto suplanuoto, susitikimo metu orus džentelmenas manęs paklausė, ar nenorėčiau pasikalbėti su Adolfu Hitleriu, mandagiai, tačiau gana linksmai nusijuokiau. Iš tokio garbaus žmogaus nesitikėjau nei pokštavimo, nei fantastinių paistalų. Jau pirmo susitikimo, kai mus supažindino, metu supratau, jog tai neeilinė asmenybė. Jis laisvai kalbėjo keliomis, o gal net keliolika užsienio kalbų, puikiai orientavosi mene, literatūroje, laisvai operavo kariniais, ekonomikos ir politikos terminais. Lietuviškai, tiesa, kalbėjo su stiproku akcentu, tačiau jo kalba buvo tiksli, nepriekaištinga ir, sakyčiau, pakankamai turtinga. Aš neklausiau, ką veikia Lietuvoje, kokius harvardus ar sorbonas yra baigęs. Nebuvo įkyrus ir jisai. Atrodo jo visai nesudomino mano literatūriniai bandymai, apie kuriuos kažkaip prasitarė žavi vakaro šeimininkė, tačiau sukluso, kai išgirdo, jog pažinojau režisierių J.Miltinį. Taip, man teko lankyti J.Miltinio studiją. Džentelmenas, kurio vardo aš nežinau iki šiol, nes spausdamas ranką jis prisistatė kaip Pasaulio Žmogus, pasiteiravo, ar negalėtų su manim apie Miltinį pasikalbėti plačiau.Žinoma, sutikau. Tą patį vakarą pastebėjau, kad jis diskretiškai kažką aptarinėjo su šeimininke ir kelis kartus pažvelgė į mano pusę. Išsitraukęs mažytį bloknotėlį kažką užsirašė. Tada užsisėdėjome iki vėlumos. Išgirdau daugybę keisčiausių dalykų, apie kuriuos nerašo nei spauda, nei internetas, apie kuriuos nekalba mokslininkai. Pasak to džentelmeno, pasaulyje jau seniai atrasta vaistų nuo daugelio esą neišgydomų ligų, seniai išspręsta kuro problema, mes nežinome nė tūkstantosios dalies apie Visatą, žmogaus galimybes, pasaulio ateitį. Bet grįžkime prie netikėto, sakyčiau net įžeidžiančio jo pasiūlymo susitikti ir pasikalbėti su Hitleriu. Nejaugi jis mane laiko kvaištelėjusiu plunksnagraužiu, kuris griebsis pigios bulvarinės sensacijos? Šitokio akibrokšto nesitikėjau. Bet jis nesijuokė. Jis buvo net bauginančiai rimtas. Išdėstęs visiems žinomus „faktus“ apie Hitlerio savižudybę, jo palaikų sudeginimą ir atkreipęs dėmesį, jog žmogaus amžius vos vos gali perkopti šimtą metų, jis jau įsitikinęs priminė man, jog aš neblogiau išmanau, kas buvo anenerbe organizacija, kokius tyrimus atliko Jozefas Mengelė, ką populiari žiniasklaida skelbia apie Hitlerio antrininkus ir Antarktidoje įkurtas vokiečių bazes. Nenustebino jo informuotumas. Ne kartą šias temas gvildenome su bičiuliais, tai jokia paslaptis. Bet, kai jis priminė, jog kalbėjausi su Jo Šventenybe ir Popiežius mane palaimino, šiek tiek sutrikau. „Jūs skambinote Jelcinui, jūs gėrėte kavą su Heidaru Alijevu...“- toliau varė jis. Atkirtau, jog tai jokia paslaptis - leidome Jelcino knygą, tikrai skambinau. O su Alijevu susitikome knygų mugėje Maskvoje. Dar pridūriau, kad Varšuvoje spaudžiau ranką pačiam Voicechui Jeruzelskiui. „Būčiau pasakęs, bet tiek to. Manau, kad įtikinau, jog ne veltui kalbuosi su jumis.“ Tada pamaniau, jog tai tikrai specialiųjų tarnybų karininkas. Eilinis žmogėnas negali taip lengvai susirinkti informaciją. Be to, puikiai parengtas, inteligentiškas, pasitikintis, lyg ekstrasensas kiaurai perveriantis tave skvarbiu, tačiau maloniu ir visai netrikdančiu žvilgsniu. Akimirką pradėjau galvoti, kas šis paukštis, kokiai šaliai jis tarnauja. KGB atmečiau nedvejodamas. Pagal intelektą, tiesiog „velnišką“ intelektą, galėtų būti iš Mosado. Bet kodėl jis sumanė, į kokią aferą nori įtraukti mane?Jis tikrai perskaitė mano mintis. “Na, negalvokite taip. Aš netarnauju jokiai žvalgybai. Esu mokslininkas, analitikas. Futurologas, jeigu norite žinoti“. Tada aš tiesiai išdrožiau, jog negaliu patikėti, jog Hitleris gyvas ir man siūloma su juo net pasikalbėti. Minutėlę jis tylėdamas žiūrėjo į mane, paskui iš lėto, lyg norėdamas užprogramuoti mane tarė: „Aš neliepiu jums tikėti, kad jis gyvas. Jūs turite pats su juo susitikti, pasikalbėti ir jeigu jums viskas pavyks, parašyti apie tai spaudai.“ „Su kuo susitikti? Su Hitlerio fantomu? O gal jūs jį klonavote?“ Mano dygumas jo nesustabdė. „Supraskite, tai labai svarbu. Aš labai daug pastangų įdėjau, kad jūs galėtumėte jį pamanyti ir pasikalbėti. Aš jau suderinau su jo aplinka, kad jums bus leista ši audiencija“. „Gerai. Jeigu jau aš tas atpirkimo ožys, priimu šį pasiūlymą kaip nuotykį. Netikiu nei skraidančiomis lėkštėmis, nei gyvais leninais ar hitleriais.“ „Ir visai be reikalo. Jūs klystate. Ir labai smarkiai klystate. Netrukus tuo pats įsitikinsite“. „Tai kada turėčiau išvykti į Berlyną? O gal ponas Aloisovičius ne Berlyne, gal jis kur nors katakombose ar net Antarktidoje ar Mėnulyje?“ „Žinote, man patinka jūsų sarkazmas. Jūs visiškai tinkamas šiai užduočiai. Jūs puikiai su ja susidorosite. O ponas Hitleris visai ne Berlyne ir ne Antarktidoje. Jums nebūtina žinoti kurioje šalyje jis gyvena. Jus ten patogiai pristatys ir atveš atgal“. „Hm, įdomu. Bet yra vienas “bet.“ Aš nekalbu vokiškai.“ Pasaulio Žmogus tai išgirdęs visai pralinksmėjo. „Jums ir nereikia mokėti vokiškai.“ „Tai gal Adolfas Aloisovičius jau išmoko lietuviškai?“- bandžiau įgelti. „Jūs jau pasirinkote kalbą pavadindamas Hitlerį Adolfu Aloisovičium. Aš jiems pranešiu, kad nebūtų nepatogumų“. Čia jau pyktelėjau aš. „Tai kokia, po velnių ta kalba? Aš jų nedaug moku.“Bet šitą jūs mokatetobulai. Net knygas iš tos kalbos vertėte. Kalbėkite, kaip sakydavo, visiems suprantama kalba, žmonių kalba.“ Man net žandikaulis atvipo. Kokia nesąmonė. Hitleris išmoko tą kalbą? Tačiau visai netekau žado, kai po kelių dienų iš tiesų pamačiau fiurerį ir iš jo gyvų, o ne balzamuotų lūpų ją išgirdau.

Kaip atsidūriau nežinia kur, papasakosiu trumpai. Išklausęs instruktažą įsėdau į automobilį temdytais langais ir dideliu greičiu nulėkėme. Automobilis sustojo. Išlipome. Buvo jau geroka prietema, bet aiškiai mačiau nedidelį sportinį lėktuvėlį. Su tyliu mano palydovu atsisėdome mažame salone. Piloto kabina buvo atskirta, o jokių iliuminatorių nebuvo. Bet mus aptarnavo simpatiška stiuardesė, kuri netardama nė žodžio įpylė kavos ir konjako.

Gėrimas buvo nepaprasto skonio. Su poetu Jonu Graičiūnu esu ragavęs dvidešimties metų senumo armėniško konjako, tačiau šis buvo tiesiog dieviškas. Jo aromatas maloniai kuteno nosį, kiekvienas gurkšnelis šildė krūtinę. Paslaugi stiuardesė, matyt pastebėjusi mano susižavėjimą tauriuoju gėrimu, pakartojo dar porą kartų. Pajutau, kad suima miegas, nuovargis alpina ir lenkia prie atlošo. Mikliomis rankomis mergina atlenkė sėdynę ir atsidūriau lyg ant patogiausios minkštos sofos. Jau grimzdamas į palaimingą miegą dar pajutau, kaip ji užkloja šiltu pledu.

Nežinau, kiek laiko praėjo. Kažkas atsargiai palietė petį. Tai buvo ta pati stiuardesė. Lėktuvas jau buvo žemėje. Mano palydovas irgi nubudo, pažvelgė į mane ir pirmą kartą nusišypsojo. Trapu nusileidome žemyn. Prie pat fiuzeliažo, užstodamas vaizdą, stovėjo juodas visureigis.Ant jo durelių fosforuojančiai švytėjo svastika. Du uniformuoti esesininkai išsitempę atidavė pagarbą ir atidarė dureles. Įsėdome ir vėl atsidūrėme lyg atskirame kambaryje nepermatomais, o gal ir neperšaunamais, langais. Važiavome gana ilgai. Kai mašinai sustojus išlipome, pamačiau, jog esame uždarame kieme. Kvepėjo tujomis ir kava. Iš kažkur sklido prislopintas karinis maršas. Kiemo gale stoviniavo uniformuoti kariškiai. Pastebėjau, kad jie vilki ne SS, o karinę uniformą.

Prasivėrė siauros durys pastato sienoje ir jų angoje pasirodė SS karininkas. Jis tylėdamas davė ženklą įeiti. Tamsiame koridoriuje nebuvo nė gyvos dvasios. Mudu pasodino ant siauro medinio suoliuko. Man atnešė chalatą ir šlepetes. Nelaukdamas nurodymo sukišau kojas į naujas šlepetes ir užsivilkau chalatą. Ant jo taip pat buvo išsiuvinėta svastika. Mane pavedėjo koridoriumi, prie vienų durų spustelėjo švytintį mygtuką ir durims automatiškai atsivėrus lengvai stumtelėjo vidun.

Kambaryje buvo prietema. Kol apsiprato akys, negalėjau įžiūrėti kitame kambario gale esančių žmonių, tačiau jaučiau įmanė įsmeigtą žvilgsnį. Kažkas mane įdėmiai stebėjo. Ir tik tada suvokiau, kad į mane žvelgia Adolfas Hitleris. Mano kūnas nuėjo pagaugais. Ėmė krėsti šaltis. Negalėjau patikėti savo akimis. Tai buvo šimtus kartų kino kronikose ir dokumentiniuose filmuose matytas Trečiojo Reicho fiureris. Gyvas ir sveikas. Tas pats, kuris esą nusižudė ir buvo sudegintas. Stengiausi įžvelgti bent mažiausią grimo užuominą, tačiau prie nieko negalėjau prikibti. Tada man ir šmėstelėjo mintis, kodėl į šią keistą padėtį mane pastatęs paslaptingas Pasaulio Žmogus taip susidomėjo mano studijomis J.Miltinio teatre. Jam reikėjo profesionalaus žvilgsnio -  ar šis žmogus tikrai Hitleris, ar neapsišaukėlis nusigrimavęs aktorius? Vadinasi, jis pats abejojo tuo, ką sako? O gal ne. Gal žinojo? Gal aš buvau pasirinktas būtent tam, kad patvirtinčiau, jog čia ne vaidyba, ne makabriškas teatras ir kad Hitleris iš tiesų iki šiol gyvas. Kad ir kaip absurdiškai tai atrodo, aš jį mačiau savo akimis. Keista, bet Lenino mumija mauzoliejuje man neatrodė tikra. Lyg nulipdyta, dirbtinė. O šis, baisiausią pėdsaką istorijoje palikęs subjektas, ramiai gyvena kažkokioje paslaptingoje vietoje ir dar saugomas ištikimų esesininkų. Jam turbūt nusibodo žiūrėti į keistai sumišusį civilį prie durų, todėl labai lėtai atsigręžė į šalia stalo stovinčią žmogystą. Tik dabar aš pamačiau, kad prie stalo, už kurio sėdėjo fiureris, plačiai išsižergęs vėpsojo esesininkas su automatu ant krūtinės. Netardamas nė žodžio jis mostelėjo man prieiti ir pastūmė paprastą, dermatinu aptrauktą kėdę. Lyg paralyžiuotas atsisėdau. Per instruktažą buvau įspėtas, kad nesilabinčiau, nekiščiau rankos ir pats nepradėčiau kalbos. Neturėjau teisės klausti apie sveikatą, planus, apie tai, kaip jam pavyko likti gyvam ir sulaukti tokio amžiaus. Geriau nieko neklausinėti, o tik įdėmiai klausytis, ką pasakys pats Hitleris. Jei bus leista paklausti, man bus duotas ženklas. Kvaila mintis toptelėjo į galvą - reikėjo pasiimti magnetofoną ar slaptą fotoaparatą. Juk niekas netikrino. Bet čia pat susisgribau. Patikrino dar lėktuve. Čia ne idiotai, o rimta įstaiga.

Pagaliau Hitleris truputėlį kilstelėjo nuo krėslo ir atlenkė ant stalo gulėjusį didžiulį žemėlapį. Šiek tiek drebančia ranka jis apvedė žemėlapyje ratą ir aš nustėręs perskaičiau riebiomis lotyniškomis raidėmis užrašą: RUSSIA. Hitleris leido man kurį laiką spoksoti į raudoną didžiulę dėmę žemėlapyje. Paskui atsistojo ir pirštais ėmė barbenti per patį užrašo vidurį, kol dvi raidės SS ėmė švytėti. Pajutau, kad man ima svaigti galva. Šis fokusas mane tiesiog pritrenkė. Pažvelgiau jam į akis. Ir čia šis kurčnebylys pirmą kartą prabilo. Prabilo, kaip ir buvo žadėta, „žmonių“, „visiems suprantama kalba“. Tokią pastabą tūkstančius kartų esame girdėję parduotuvėse, įstaigose, autobusuose. Kodėl šis žmogus kalba ta kalba? Juk šitą šalį jis siekė sunaikinti, su šia šalimi jis pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Kartu, susitarę, suderinę veiksmus, užpuolė Lenkiją. Ir bendrą paradą Breste surengė. Tankų divizijos vadas Guderianas, brigados generolas Krivošeinas tame parade buvo ginklo broliai. Kaip visa tai suprasti? O gal mes absoliučiai nieko nežinome? Gal Hitlerį išgelbėjo ir į Maskvą atsivežė rusai? Ne, tai kliedesys, visiška nesąmonė. Gergždžiančiu balsu (šio balso tikrai nesuvaidinsi ir nepakartosi) Hitleris tarė: “Tai nuo amžių mūsų žemė. Nuo amžių.“ Tas rusiškai tariamas „nuo amžių“ mane visiškai išmušė iš vėžių. Juk milijoną kartų girdėjome tą „iskonno“. Dabar šį žodį šiek tiek švepluodamas sakė Hitleris. Jau norėjau pažeisti instrukciją ir paklausti, bet esesininkas tai pastebėjęs įspėjamai kostelėjo. Hitleris vėl atsisėdo į krėslą ir jau gana isteriškai, kapodamas žodžius aiškino: “Tai kodas. Tai Reicho šventasis gralis. SS - ne atsitiktinumas. Viskas, kas priklauso Reichui - paženklinta šia abreviatūra.“ Žodį reichui jis ištarė ilgai ir sąmoningai tęsdamas R.“Reichas - Rusija. Ir žodžio pradžia, ir vidurys rodo užšifruotą arijų išmintį.“ Kas čia per velniava? Taip mąstant galima ką nori pasisavinti. Bet Hitleris įrodinėjo toliau. Tardamas KPSS, SSSR jis tiesiog pabrėždavo tą SS. Maniakiškai paklaikusiu žvilgsniu žiūrėdamas į žemėlapį vieną po kito jis bėrė argumentus. O gal įrodymus? Tų SS iš tikrųjų buvo farširuote prifarširuota. Esą „liaudies masės“ tai žinojo nuo seno ir žino dabar. Jos tarnauja Trečiojo reicho reikalui. „Massy“,- kartojo jis savo SS.“ Ar žinote, kad Stalinas buvo mūsų žmogus? Jis sunaikino visus Reicho priešus. Kaip utėles. Todėl liaudies masės ir dabar jį myli ir gerbia.“ Norėjau prasižioti ir užprotestuoti, bet Hitleris mostu mane sustabdė ir tiesiog sušvokštė:“ViSSarionovič“. Tai mane galutinai pritrenkė. Akies krašteliu žvilgtelėjau į žemėlapį ir perskaičiau: Odessa. Dabar man jau pačiam krito į akį tos dvi raidės SS. Nebežinojau nė ką galvoti. Lyg slaptos masonų ložės kodas vaidenosi tos dvi raidės, versdamos suabejoti už lango esančia tikrove. Pamačiau tikrą gyvą Hitlerį, išgirdau jo apokaliptiškus kliedesius. Bet gal tai visai ne kliedesiai? Ir nejau niekas pasaulyje nežino, kad Hitleris gyvas, kad gyvi ir žvalūs jo kareiviai? Labai norėjosi bent žodelį išgirsti apie Lietuvą. Kokie fiurerio planai? Ką jis pasakytų apie latvius, estus? Regis labai atsargiai ištiesiau ranką link žemėlapio ir sustabdžiau ją ties Baltijos valstybėmis.Tačiau esesininkas staigiu judesiu pakėlė automatą šiurkščiai jo vamzdžiu nustūmė ją į šalį. Hitleris šiek tiek suraukė kaktą ir nežiūrėdamas įmanė tarė:“Dėl šių teritorijų problemų nėra. Nepaisant didžiausios geopolitinės katastrofos, jos liko Reicho dalimi. Tiesa, kol kas neformaliai, tačiau mes kontroliuojame padėtį. Kiekvieną dieną mūsų institucija, kuriai vadovauja Gebelsas kala į galvą, jog visi pribaltai, tai yra lietuviai, latviai ir estai yra fašistai. Kiekvieną dieną, nuo ryto ligi vakaro tai kartoja, ir masės jau patikėjo tuo. Juk žinote, kad žmogų šimtą kartų pavadinus kiaule, jis pradės kriuksėti. Aš tai esu išdėstęs savo biblijoje „Mein Kampf“. Penkiasdešimt metų draudėme ją skaityti nemūsiškiams. Niekas neturėjo teisės jos versti į savo kalbą. Leidome ją išleisti Izraelyje, Rusijoje kai kuriose kitose vietose, bet šiemet baigsis draudimas ir ją savo kalba turės teisę skaityti visi. Bet esmė ta, kad vadindami savo priešus fašistais, mes juos paverčiame Reicho draugais. Jau atsirado mūsų Reicho židiniai Ukrainos žemėje, tai Luhanskas, Doneckas. Anksčiau kai kurias savo teritorijas slėpdavome pavadinę jas kokiu nors Ždanovu, Vorošilovgradu ar Kaliningradu. Beje, Latvijoje kuriame Latgalijos anklavą.Veikiame be pralaimėjimo. Savo karius mes vadiname savanoriais. Pagal mūsų nurodymą jie gali akimirka pasiekti bet kurį Žemės rutulio kampelį ir įvesti ten tvarką. Būtent - įvesti tvarką.“ Labai norėjosi paklausti, kaip didžiausią karą pralaimėjęs diktatorius jaučiasi nugalėtoju. Be abejo, jis perskaitė mano mintį. „Mes niekada nepralaimėjome jokio karo. Mes - nugalėtojai. Mes kasmet švenčiame savo Pergalę, kurią nori pasisavinti kiti. Jie mus šmeižia, meluoja, perrašinėja istoriją, bet tai pralaimėjusiųjų silpnumo ženklas. Jie dreba ir blaškosi, nežinodami ką daryti. Tik mes. Tik mūsų ginkluotosios pajėgos gali paversti pasaulį radioaktyviais pelenais. Mūsų bijo. Pasaulis priklauso mums. Jį reikia gelbėti, nes jis supuvęs. Tik mūsų dvasia gali jį išgelbėti. Tai mes prieš tūkstančius metų pastatėme piramides, tai mes Sibiro platybėse prieš dešimt tūkstančių metų pastatėme miestus, mes užkariavome kosmosą ir Aliaską...“ Staiga Hitleris išblyško, susverdėjo ir susmuko krėsle. Į kambarį įpuolė dvi gydytojos baltais chalatais. Esesininkas šiurkščiai pastūmė mane durų link. Supratau, kad audiencija baigta.

Grįžau tuo pačiu būdu. Mano palydovas nuo manęs nesitraukė nė akimirkai. Ir dabar jis tylėjo. Pagalvojau, kad visi tyli, kurie ką nors žino. Kalba nežinantys. Ir nežinančiųjų kalbos klaidina visuomenę. Kaip Gebelsas, kaip tūkstančiai jo pasekėjų. Dabar atidžiau ir jau visai kitaip klausausi politikų kalbų, kitaip vertinu valstybių vadovų mintis. Šią kelionę organizavęs Pasaulio Žmogus patvirtino, kad jis žinojęs, jog Hitleris gyvas. „O Jozefo Mengelės nematėte?“ - dar paklausė. Veršio akimis spoksojau į liūdnas, pavargusias jo akis. „Daktaras Mengelė taip pat gyvas,“ - tarė jis. „Daktaras - mirtis?“- dar paklausiau. Jis tik linktelėjo galva ir sunkiu žingsniu nuėjo daugiau netaręs nė žodžio. Man pasirodė, kad to žmogaus akyse sublizgo ašaros. Blogi žmonės neverkia. Jie žudo ir liepia žudyti. O kaltina kitus. Visada kitus. Kai sakoma „tai padarėme ne mes, jie patys kalti, savi šaudė į savus“ - netikėkite. Tai melas. Tai Gebelsas kalba jų lūpomis. Beje, o koks draugo Gebelso tėvavardis? Gal ten irgi yra tos dvi raidės? Kaip Vissarionovičiaus. Nesu tikras, kad Adolfas Aloisovičius rašomas su viena S. Gal irgi su dviem. Partiniai draugai kažkaip atpažįsta vieni kitus. Gal jie turi ir kitų atpažinimo ženklų? Pavyzdžiui juostelę su kokio nors vabalo spalvomis. Kažką panašaus esu matęs. O gal tik pasirodė? Gal tas vabalas tiesiog buvo nutūpęs kam ant krūtinės?

Atgal