VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

02 24. Namų šilumoje... (2 dalis)

Birutė Silevičienė

Atėjus auklėtojai, patraukėme prie ežero. Bronius ėjo su manim. Visą kelią jis tylėjo, ėjo kaip „avinėlis“, vis paspirdamas akmenėlį, susimąstęs. Man jo buvo labai gaila. Stengiausi nutraukti tą tylą:

-Broniau, ko nekalbi, ko nosį nukabinai?  Kur dingo tavo linksmumas? Sakyk, kas tave slegia? Noriu tave suprasti, nuraminti.

Bronius šyptelėjo, ašaros nuriedėjo jo veidu.

-Na, jei negali kalbėti, tai verk, išsiverk, kaip sako mano močiutė, tada palengvės.

Ilgai nelaukus, ištiesiau jam ranką, sakydama:

-Broniau, ko tu žliumbi kaip turgaus boba, kad buroką nuo prekystalio pavogė? O gal gaili tų 25 rublių, duotų motinos, kad nespėjai  išleisti?

-Vaikai, nurimkite! – pabarė auklėtoja, bet klasė, nugirdusi mano „auklėjimą“, juokėsi ir dairėsi į mus.

-Žinai, Broniau, bėgame! – pasakiau, - mes būsime  pirmi, ir mūsų pokalbio jie negrės...

-Bėgame, - sutiko draugas. Tik greitai teko sustoti, nes patempiau koją.

Esmiralda, kas atsitiko? – paklausė draugas.

-Išnarinau koją, - atsakiau.

-Auklėtoja, gal turite binto, reikia Esmiraldai suveržti koją, ją išnarino ir negali paeiti, - kreipėsi Bronius.

Tačiau niekas nebuvo pasiėmęs binto ar  skarelės, kad galėtų nelaimėje padėti.

Kaime mažai kas turėdavo binto, nes tam naudodavo drobės atraižas.

Bronius, nieko nelaukdamas, nusivilko marškinius ir juos suplėšė juostelėmis.

-Sėsk, aš suveršiu tau koją, o čia pat ežeras.

-Ačiū, Broniau! – pasakiau atsisėsdama ant griovio krašto.

Jis iš kišenės išsitraukė buteliuką kvepalų „Jazminas“, suvilgęs juostelę, ja suveržė koją. Bronius paėmė mane už parankės, ir ėjome nesikalbėdami, o jis vis teiravosi:

-Ar gali eiti, ar neskauda, ar neveržia kojos, ar nemėlynuoja?

Tą dieną jis nuoširdžiai manimi rūpinosi kaip „tėvelis“. Tai apžiūri koją, tai pasiūlo sumuštinį ar atsigerti.

Klasė linksminosi, o aš gailėjausi Broniaus.

-Broniau, eik pas draugus, - pasakiau jam. – Aš pati savimi pasirūpinsiu. Eik, prašau tavęs, eik. O tai sėdi kaip senis prie pečiaus...

-Ne, neisiu, Esmiralda, aš tavęs vienos nepaliksiu.

Atbėgo Aldutė ir nusinešė mano žagarėlius, sumuštinius bendram stalui.

-Broniau, likai be sumuštinių ir žagarėlių, jei čia sėdėsi, tai ir sultis „atims“ draugai, – pasakiau.

-Galiu ir mėnesį nevalgyti, svarbu, kad tu jaustumeisi saugi ir rami mano draugijoje, - prisipažino jis. – Esmiralda, aš sotus, mamos elgesys mane visam gyvenimui pasotino.

-Žinai, Broniau, tu dar nepilnametis ir sau duonelės neuždirbi, taip nekalbėk apie motiną.

Priėjo Kęstutis.

-Aišku, kad čia tikras „meilės“ romanas. Dviese, palikę draugus, kalbatės..

-Kvailys! – atkirto Bronius. – Ar nematai, kad  Esmiralda išsinarino koją?

-Matau. O ką? Negi pasaulio pabaiga? Kai užgros valsą, tai Esmiralda nenusėdės vietoje, - pasakė Kęstutis, eidamas kepti bulvių.

-Ką aš šiandieną būčiau veikęs, jei nebūtum prie manęs priėjusi? – lyg klausė, lyg pats su savimi kalbėjosi Bronius.

-Norėjau tave geriau pažinti, nuraminti, suprasti, todėl mes dabar kartu.

Prie mūsų sugrįžo Kęstutis su sumuštiniais, limonadu.

-Mes norime keptų bulvių. Oi, kokios jos skanios! Tu pats jas auginai, tiesa? – paklausiau.

-Taip, tiesa, padedu tėvams auginti bulves, moku visus ūkio darbus dirbti. Ūkyje nėra kada tinginiauti.

-Kęstuti, tu būsi geras ūkininkas, jei baigsi mokslus.

-Ačiū, Esmiralda, tu visada randi gerą žodį.

Sėdėjau ir stebėjau abu. Bronius nelindo į mūsų pokalbį, o Kęstutis mėgo kalbėti ir visada buvo lengva bendrauti. Bronius pasikėlė ir pasakė:

-Eisiu prie laužo!

Užgrojo  valsą. Paprašiau Kęstučio, kad padėtų atsistoti ir nueiti prie ežero.

Ežeras buvo ramus, bangelės vos juda į krantą ir vėl tolsta atgal, o saulutė leidžiasi į patį ežero vidurį, toks gražus saulėlydis.

-Kęstuti, apie ką tu galvoji?

-Galvoju, kodėl tau taip turėjo nutikti su ta koja, nes valsas toks svaigus, o mes abu ant ežero kranto stovime, kai saulė maudosi ežero platybėse – norisi šokti.

-Tai eik šokti, - aš pažiūrėsiu, kaip šoksi, nepabėgsiu, - parodžiau į koją.

-Ne, Esmiralda, jei šokčiau, tai tik su tavimi... Galėčiau šokti ir visą gyvenimą...

-Aš tada turėčiau būti balerina, o tu – mano partneris, nes pamenu, kaip gerai šoki...

-Man reikia baigti mokyklą, reikia įstoti į Menų gimnaziją. Tik kaimiečių nelabai kas priima. Nėra ten man prošvaisčių. Būsiu mechanizatorius ir padėsiu tėveliams, - džiaugsmu švytėjo Kęstučio veidas.

-O kuo tu nori būti gyvenime, Esmiralda? – paklausė atėjęs su keptomis bulvėmis Bronius.

-Aš noriu būti dailininkė. Tai tik svajonės.

-Esmiralda, patark, prašau tavęs, kaip man elgtis su motina šį vakarą? – paklausė Bronius.

-Aš – menka patarėja. Ar buvo, Broniau, pažymių knygelėje direktoriaus parašas, kad esi keliamas į aštuntą klasę? – paklausiau.

-Taip, mačiau, - prisipažino jis.

-Gal tau silpną trejetą parašė per egzaminą, o tik norėjo, kad tu pakartotum kursą, - raminau draugą.

-Atšals bulvės, valgykime! – paragino Kęstutis.

-Žinai, Esmiralda, ištiesk koją, aš ją timptelėsiu, pamatysi, kaip pagydysiu. Buvo kartą taip mamai nutikę. Tai po to „daktaru“ vadino.

-Gerai, timptelk, - atsakiau Kęstučiui, valgydama bulvę.

Koją stipriai trūktelėjo, skausmo kaip nebūta.

-Ačiū, Kęstuti, tau už pagydymą, o tau, Broniau, už marškinius, kurių nepagailėjai.

Mokytoja vaikščiojo ežero pakrante ir klausėsi akordeono melodijų, kurias grojo Aldutė. Pakviesta valgyti bulvių, ji priėjo prie mūsų.

-Atleiskite, mokytoja, - kreipėsi Kęstutis, - jūs šiandieną labai gražią dovaną gavote, tai kada pietų pakviesite klasę?

Mokiniai sėdėjo lyg pamokoje būtų ir tylėjo.

-Prašau dar šį vakarą į svečius, supratau, kad čia ne klasė, o „žvėrinčius“, - atkirto mokytoja.

-Man, auklėtoja, „meškos paslaugos“ nereikalingos, jei pataisa – tai pataisa. Jei nesimokiau, tai ir nemoku, - pasakė Bronius.

-Tėvų vaikai negali pasirinkti, todėl jiems aš atleidžiu, - ištarė Bronius. Tai buvo netikėta, klasiokai žvelgė į mane.

-Šaunuolis Bronius! Valio! – šūkavo berniukai.

Auklėtoja pyko, jos akyse kaupėsi ašaros.

-Tai kuo tu būsi, ar pagalvoji kada nors? – paklausė mokytoja.

-Būsiu mechanizatorius kaip Kęstutis. O arti laukams didelių mokslų nereiks. Būsiu žmogumi, - nenusileido auklėtoja.

-Broniau, tavo tėvai nori tau gerą išsilavinimą suteikti, kam tau minkyti purvyną, jei galėsi dirbti mieste, su papkute vaikščioti, gražiame kabinete sėdėti, valdininkas būti, - tikino ji.

-Tai kam žmogui būti vadovu, jei jis to nenori? Darbininkai visada buvo ir bus reikalingi. Aš tai būsiu juristas arba teisėjas, už kyšių ėmimą bausiu griežčiausiai, - prabilo Tadas.

-Nežinojau, kad tokią klasę turiu: Justas, teisėjas, gydytojai ir mechanizatoriai – vardino mokytoja.

-Ko tyli, Esmiralda, kuo tu būsi? Gydytoja, mokytoja, dailininkė, namų šimininkė? – teiravosi Tomas.

-Svajonių turiu daug, bet kuo būsiu, pamatysite ateityje.  Noriu mylėti žmones, juos suprasti, atjausti, padėti. Turėsiu pati sau duonelę pelnyti, gyvensiu, kaip ir visi žmonės gyvena, - atsakiau Tomui.

-Mokytoja, jei jūs norite, kad mes jus gerbtume ir mylėtume, tai prašome visada būti su klase, prašome mus suprasti, o nesityčioti, gyvenkite gintaro lašeliu mūsų širdelėse, o ne tų, kurie turtingi. Į pasaulį žmonės ateina nuogi, net ir karaliai, todėl išlikime gerais žmonėmis, suprantančiais ir mylimais, - įsiterpė Pranutė.

-Pavargau nuo tos „košmariškos išvykos“, grįžtame į namus, - pasakė auklėtoja.

-Kęstuti, parvežk Esmiraldą į namus, - paprašė Bronius.

-Ne, ačiū, aš pareisiu, man viskas jau gerai, - pasakiau.

-Kaip norėjau šokti su tavimi, Esmiralda, gal ir diena būtų geresnė buvusi... – nutęsė Kęstutis.

-Reikėjo šokti, kas neleido? – paklausiau.

-Tas Bronius kaip „vantos lapas“ sėdėjo prie tavęs, todėl ir nešokau, - guodėsi Kęstutis.

-Gerai, draugužiai, kai tapsite ūkininkais, tai ateisiu bulvių kasti. Nežinojau, kad tokios skanios bulvės tavo sklype auga. Už suvalgytas teks nukasti kokią vagą, aišku, jei pakviesi į talką, - pajuokavau.

-Broniau, slaugei Esmiraldą visą dieną, tai į talką neateisi? – paklausė Kęstutis.

-Aš nesuvalgiau nė vienos bulvės iš tavojo daržo. O slaugiau, nes to jai reikėjo, - atkirto Bronius.

-Jei šeimoje kas nors susirgs, tai tu būsi gydytojas be diplomo, mokėsi guosti, raminti, - išsisukau iš keblios padėties.

Artėjome prie mokytojos namų, ir ji paprašė mūsų:

-Vaikai, padėkite man šiandieną nueiti pas Broniaus tėvelius, aš jiems sugrąžinsiu servizą.

-Padėsime! – pasigirdo vaikų balsai.

Visas būrys patraukė į Broniaus tėvų sodybą.

Pamatę tokį būrį vaikų, tėvai išėjo į kiemą:

-Nėra to blogo, kuris nevirstų gėriu! Matai, viskas grįžo į savo vietas. Sudie, Broniau.

Prisirpo mėlynės. Išsiprašiau tėvelių į mišką uogauti ir ankstų rytą  viena išėjau iš namų, - pasakojo Esmiralda. Mėlynių buvo daug prisirpusių ir smagu buvo jas rinkti. Žinojau, kad miške yra gyvačių, buvau įsidėjusi duonelės, nes žmonės sakydavo, kad gyvatės bijo duonos kvapo, jaučiausi drąsiai. Atsiklaupusi rinkau uogas abiem rankom, jas skyniau ir dėjau į  krepšį.

Taip kas rytą ėjau  į mišką uogauti viena, o kai uogas pardaviau į supirkimo punktą, gavau nemažai pinigėlių. Pirmas pirkinys – marškiniai Broniui, kitus atidaviau mamytei.

Dar apie savaitę ėjome uogauti su sesute ir broliuku dėl mamytės skanių uogienių.

Romutė ir Algiukas mėgo gerti arbatą su užtepta duonos riekele. Mėlynės stiprina akis, tai žinojome visi.

Išsiprašiau mamytės į miestelį, kad galėčiau nusipirkti aštuntos klasės vadovėlius. Svarbiausias tikslas - nupirkti Broniui marškinius. Aš kitaip negalėčiau pasielgti – pažadą reikia vykdyti.

Atgal