VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

02 28. Namų šilumoje... (3 dalis)

Birutė Silevičienė

Parduotuvėje suradau marškinių skyrių, išrinkau spalvą ir kreipiausi į pardavėją:

-Norėčiau nupirkti šiuos marškinius, bet pasakykite, kokia čia išmiera?

-O kam tau vyriški marškiniai, kai turiu mergaitėms medvilninių bliuzelių?

-Dovanai, - atrėžiau.

-Šie marškiniai tavo tėvui bus per  maži, o broliui – dideli, - pasakė pardavėja.

-Ar aš prieš jus kaip kunigui turiu atlikti išpažintį, kam, kodėl ir t.t.? Jūsų pareiga patenkinti pirkėjo norus, - nenusileidau pardavėjai.

-Ach, ta paauglystė! – tarė pardavėja ir padėjo ant prekystalio marškinius, - tavo broliui tiks.

-Man reikia didesnių, - pasakiau pardavėjai ir norėjau išeiti iš parduotuvės.

-Taip reikėjo ir sakyti, tam ir yra parduotuvėje pardavėjas, kad tenkintų pirkėjo norus. Palauk, parodysiu kitus, - nuramino ji.

-Ačiū, šiuos marškinius aš perku. Jie gražūs ir „pusbroliui“ tiks, - šyptelėjau ir sumokėjau pardavėjai.

Užėjau į knygyną, nusipirkau mokslui knygas, dar grožinę knygą: Mykolaičio Putino „Altorių šešėly“...

Norėjau nunešti į Broniaus namus nupirktus marškinius ir atiduoti, bet nemačiau kieme jo, o užeiti nedrįsau.

Vieną vakarą žiūriu ir negaliu patikėti, kai į mūsų keliuką įsuka bičiulis. Aš nudžiugau ir išbėgau į kiemą.

-Labas, Esmiralda, nelaukei manęs, o aš atvažiavau? Kaip laikaisi, ką veiki, kaip koja, ar nebeskauda?

-Ką tu, Broniau, esu sveika kaip ridikas, - atsakiau jam.

-Aš tai buvau nuvažiavęs pas senelius į Rokiškio padangę.

-Man viskas gerai, koja nebeskauda.

-Tai šeštadienį einame į gegužinę, pameni, prie ežero likai man skolinga ne vieną šokį.

-Pamenu, Broniau, nes daug valgau morkų ir mėlynių - atmintimi nesiskundžiu. Prašau manęs palaukti, aš tuoj atbėgsiu, - nuraminau jį ir, užėjusi į savo kambarį, paėmiau jam nupirktus marškinius.

-Čia, Broniau, grąžinu tau marškinius, kuriuos pažadėjau klasės draugų, auklėtojos, tavo tėvų ausims girdint. Paimk juos, tau tiks ir ačiū, kad man tada negailėjai savųjų. Tu – tikras draugas. O į šokius ateisiu ir šoksim visą vakarą kartu, pažadu! – nukaitusi nuo išsakytų minčių, nubėgau į savo kambarį, o Bronius išvažiavo į namus.

Stovėjau ir žiūrėjau į tolstantį klasioką, negalėjau susikaupti. Jo man buvo gaila, kad yra vienturtis, neturi brolių, seserų. Jam sunku su tėvais. Toks gyvenimas tekančiame laike!

O mano namuose dvyniai visur kartu, o aš nenoriu jiems maišytis po kojomis.

Rodyti savo panašumą, jiems įsakyti atlikti vieną ar kitą darbą ar kviestis į pagalbą nedrįsdavau. Jie nesiveržė į mano pasaulį, aš netrukdžiau jiems. Mano tėveliai buvo geriausi, senelius lankydavau kasdieną. To man ir užtekdavo. Viską pasakodavau tėveliams, prašydavau patarimo. Jie mielai man patardavo, paguosdavo, nuramindavo mano spurdančią širdelę. Visus labai mylėjau ir gerbiau.

Artėjo šeštadienis, kaime vyks gegužinė.  Kaip paprašyti tėvų, kad mane išleistų? Ieškojau pokalbio su mamyte ir tėveliu. Kai pavakarieniavome, mažieji nuėjo miegoti, suploviau indus ir prisėdau prie tėvelių.

-Dukryte, ar jau nusipirkai mokslui knygas? – paklausė tėvelis.

-Taip, tėveli, nusipirkau! Dar ir grožinę knygą...

-Gerai, vaikeli, kad iš anksto  rūpiniesi, nes paskui gali ir negauti, tai važiuoti reiktų į kitą miestelį, ieškoti, pergyventi. Kai savo turi, tai  ponas esi!

-Tėveliai, paskutinę mokslo dieną mes  su visa klase buvome prie ežero, aš buvau išsinarinusi koją, tai kaimynų sūnus Bronius su Kęstučiu man padėjo. Bronius net savo marškinius suplėšė kojai suveržti, kompresą uždėjo. Vėliau Kęstutis kojos sąnarį į vietą atstatė, ir aš grįžau, lydima Broniaus į namus.

-Ir tu, vaikeli, nieko mums nesakei? – sunerimo mamytė.

-O ką čia sakyti, jei viskas gerai. Gal Kęstutis bus gydytojas, jis domisi literatūra, medicina? – atsakiau ir paaiškinau mamytei. -Tėveliai, aš negalėjau likti skolinga Broniui už suplėšytus marškinius, tai mieste nupirkau jam ir atidaviau, kai buvo užvažiavęs pas mus, - pasakiau be atokvėpio ir laukiau tėvų reakcijos.

Tėvai susižvalgė ir nusišypsojo:

-Dukryte, ačiū, kad esi atvira,kad nenori likti skolinga. Tik turėjai pasakyti mums, o marškinius mes būtume nupirkę. Tu stengeisi uogauti, parduoti, namus aprūpinti uogomis, o savo sveikatos - negaili.

Tėvelis šypsojosi ir žiūrėjo į mamytę:

-Ji bus gera šėmininkė, rūpestinga, mokės gyventi.

-Jai dar reikia baigti mokyklą, įstoti mokytis specialybės. Jau paauglystė traukiasi, ji tampa mergina, tėvai, – kalbėjo motina.

-Taip, dukrele, metai keičia metus, mes senstame, o jūs augate kaip tie gandriukai ir paliekate namus. Vis retesni tada būna apsilankymai tėvų namuose. Savi draugai, šeimos, savi darbai, savas kiekvienam duotas gyvenimas. Taip, motin, bus ir mums. Išskris mūsų vaikeliai ir vieni du liksime savo nameliuose, - ištarė tėvelis.

-Mes auginsime anūkėlius, būsime židinio saugotojai, kad vaikai rastų kelią į namus, - nusišluostė ašaras mamytė.

-Tėveliai, aš niekada jūsų nepamiršiu ir stengsiuosi tą dvyniams įskiepyti.Ačiū jums, kad mes turime jus ir jūs mus mokote gyvenimo tiesų, leidžiate mokytis, esate mūsų ramstis, pavyzdys, meilė...

-Miela dukryte, niekada neišsižadėk savo namų, savo gimto lizdo, savos Tėvynės. Ji vienintelė, kurioje miela ir gera gyventi, nes matai protėvių žemę, kurią dirbi ir ji maitina visus, matai savo rankomis sukurtas vertybes, saugai jas. Čia jūsų namų židinys.

Visada būsite laukiami ir mylimi mūsų ir gandrų, - nusijuokė tėvelis.

-Tėveliai, ar aš galėsiu eiti į gegužinę šeštadienį? – paklausiau.

-Gal ir galėsi, bet kaip eisi viena? – pasiteiravo tėvelis.

-Kai su klase buvome prie ežero, aš  Broniui likau skolinga du šokius. Jis rūpinosi manimi, nešoko. Jam pažadėjau ateiti į gegužinę, - atviravau.

-Jei pažadėjai, - nusijuokė tėvelis ir mamytė, - tai galėsi eiti, bet grįžk anksčiau.

Apkabinau abu tėvelius, išbučiavau skruostus ir atsiguliau.

Širdyje buvo lengva, miela, gera, kai sumerkiau blakstienas, taip ir nenubudau iki ryto.

-Miegaliukai, kelkitės, jau pusryčiai ant stalo. Jau gandriukai pamaitinti, o mūsų vaikučiai alkani. Gandrai geresni tėvai, anksti apsiruošė, - juokėsi mamytė.

-Mamyte, tėveli, kodėl mūsų nepakėlėte, būtume padėję, - kalbėjo dvyniai.

-Leidome  pamiegoti. Aš su mamyte, pažadinti gandrų kalenimo, atsikėlėme ir paruošėme pusryčius, - paaiškino tėvelis.

Prabėgo savaitė, o šeštadienį užėjo Bronius. Jis pakalbėjo su tėveliais, apžiūrėjo gandrų buveinę ir ištarė:

-Čia labai gražu, ežeras, miškas, pievos, ariama žemė. Tikras rojaus kampelis! Neveltui taip Lietuvos grožį dievino Maironis.

Į kaimo gegužinę suėjo daug jaunimo, klasiokų, vyresni žmonės taip pat šoko, dainavo. Šokau daugiausia su Broniumi, bet ir kiti klasiokai pakviesdavo šokti. Nors buvo linksma, bet negalėjau apvilti tėvelių ir nurodytu laiku, Broniaus palydėta, grįžau į namus. Tai buvo nuostabi mano šventė, kurią padovanojo draugas.

Vasarą jo nebesutikau, o rugsėjo pirmąją sužinojau iš Kęstučio, kad Bronius išvažiavo į Kauną, mokysis vidurinėje, o vėliau stos į Kunigų seminariją. Jo tėvai nori, kad sūnus būtų kunigas.

Klasėje draugai kalbėjo, Bronių užjausdami, kad niekada nežadėjęs būti kunigas, bet kodėl jo tėvai taip nusprendė – visiems buvo mįslė.

Niekas nematė jo sugrįžusio atostogų į namus, niekam jis nerašė laiškų, nors mokėsi Kaune.

Ar jis buvo susitaikęs su tėvų troškimais, ar ne, mes to nesužinojome.

Auklėtoja išvažiavo į Panevėžį, ten ištekėjo ir sukūrė šeimą.

Mes, klasiokai, toliau arėme mokslo vagas, kaupėme ateities bagažą ir ėjome iš klasės į klasę. Nors daug draugų išėjo mokytis į specialiąsias vidurines mokyklas, įstojo į technikumus. Vieni išeidavo, kiti ateidavo  į mūsų klasės gyvenimą.

Subrendome ir mes, jau mokėdavome gražiai elgtis, bendrauti su mokytojais, atsiprašyti, jei kartais aštresnį žodį pasakydavome.

Gailėjome  ir mūsų buvusios auklėtojos, kuri klasę buvo pavadinusi „žvėrinčiumi“. Mes jau atleidome ir permąstėme savo elgesį. Prisipažinome, kad buome „kvaili“, anksti norėjome išaugti iš moksleivių rūbų.

Nuskambėjo ir paskutinis skambutis vidurinėje mokykloje, įteikti mokslo baigimo atestatai, atšoktos išleistuvės į gyvenimą, sutiktas saulėtekis prie mūsų ežero.

Kęstutis buvo visada šalia. Aš jį mėgau, nes daug skaitė ir visada prajuokindavo draugus, buvo labai supratingas, pagarbiai elgėsi su merginomis. O jei supykdavo, tai sakydavo:

-Dabar esu labai piktas, įsakau saugotis visiems, - tą minutę, nutaisęs rūsčią miną, pats imdavo juoktis, - nemoku pykti, merginos.

Norėdami pasijuokti, sakydavome:

-Šiandien Kęstutis geros nuotaikos, - bet užtekdavo tik mūsų užuominos, kai jis sugrįždavo į savo vaidmenį. Taip uždegdavo mūsų norą pokštauti.

Tai buvo patys įdomiausi metai vidurinėje mokykloje.

Mokyklą baigiau aukso medaliu ir be vargo įstojau į Kauno medicinos institutą. Kibau į mokslus ir mokiausi gerai, tik labai pasiilgdavau tėvelių ir savo dvynių, kurie  jau paskutinius metus mokėsi vidurinėje.

O kai sugrįždavau, tai negalėdavome atsikalbėti, atsidžiaugti. Net ir miegas išlakstydavo visiems per tas kalbas.

Sesuo Roma daug pasakojo apie savo klasę, draugus, atverdavo  slapčiausias širdies kerteles. Jai reikėjo patarimo, pamokymo, nes nedrįsdavo klausti tėvelių. Mes buvome geros seserys ir draugės. Jai rūpėjo mano gyvenimas, aš norėjau žinoti, kokiomis mintimis, norais alsuoja sesuo.

Brolis Algiukas man nedrąsiai papasakodavo apie mergaites, draugus, šokius, apie tėvelius, nuveiktus darbus namuose, laukuose, gyvuliai jį labai domino ir padėdavo tėvams ūkyje.

-Astute, kviečiu tave į savo namus, - pasakė Esmiralda, kai po kelių metų  susitikome Kaune.

-Kaip viskas įdomu iš jūsų vaikystės, - tariau draugei, - ačiū, kad taip įdomiai man pasakojate, net nesinori niekur eiti iš čia, labai miela kavinė „Dainava“.

Išėjome ir patraukėme link Neries upės. Krantinėje stovėjo žvejų vatelės, sėdėjo užkietėję žvejai, o meškerės ant vandens laukė laimikio. Mačiau žvejų valtelėse  žuvyčių ir prisiminiau savo mokslo metus Kaune.  Aš, vaikščiodama su draugu, valtyje pamačiau meškere gaudomas žuvis ir išsigandau, nes kabliukas buvo žuvytei išplėšęs žiaunas, kabojo už akies. Man labai suspaudė širdį ir tada verkiau.

Draugui taip pat netiko toks meškeriojimas:

-Geriausia žuvį gaudo tai kaime, tinklu. Išrenka didžiausias, o mažas paleidžia atgal.

Taip pat papasakojau Esmiraldai apie savo mokslo metus Kaune, pastebėjimus, sielvartą.

-Štai čia prieš 30 metų sutikau savo išrinktąjį Bronių. Einu pakrante užsisvajojusi ir girdžiu:

-Labas vakaras, gražuole, kur taip skubate? – prakalbo vaikinas.

Aš labai išsigandau, nežinojau, ką atsakyti, buvau tėvelių pamokyta nesidairyti į vyrus, nesikalbėti su nepažįstamais. Paspartinau žingsnį, jausdama, kaip kaista mano kraujas gyslose, o galvoje sukasi visokios mintys...

Veltui skubėjau, bet kojos kabinosi už žolės, akmenėlių, o supratusi, kad vaikinas skuba iš paskos, pati atsisukau atgal ir žvelgiau į vaikiną, aiškiai pasiruošusi šaukti, jei jo būtų plėšrūniški kėslai.

Tačiau jis priėjo šypsodamasis ir ištiesė ranką:

-Sveikute, toli nenubėgote, o nuo savo likimo  - nepabėgsite. Matyt, jūs esate vieniša, ir aš vienišas, kodėl mums nesusipažinti?

Vadinuosi Bronius Inčiūra iš Papilės kaimo. Tėvai – kaimiečiai.

Atgal