VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

03 03. Namų šilumoje... (4 dalis)

Birutė Silevičienė

Ačiū Dievui – dar yra stiprūs ir leidžia mane į mokslus. Mokausi Medicinos institute. Būsimas chirurgas prieš jus, - pridėjo ranką prie širdies ir nusilenkė man. -Vedęs nebuvau, nes neradau dar merginos, kuri man patiktų. Dar neturiu savo lizdelio, tai ir gegutėlė dar nenutūpia ant langelio. Tai ir viskas. Ką gi man pasakysi apie save, gražuole, a? – paklausė jaunuolis.

-Aš esu Esmiralda, pavardė paslaptis, mokausi Medicinos institute, tapsiu gydytoja. Kilusi iš kaimo, tėvai darbštūs ir padeda maistu, o stipendijos man užtenka pragyvenimui. Gyvenu kukliai, pramogoms nėra laiko, nėra ir pinigų.

Ištekėjusi nebuvau, tokioms svajonėms nėra laiko. Draugų – tai vieną kitą turėjau mokyklos suole. Tai tiek tos išpažinties, Broniau, iš nugyvento mano gyvenimo, - pasakiau jam, žiūrėdama į jo akis ir galvodama, ar jis yra geras žmogus, ar šiaip paukštelis, atsiradęs mano kelyje?

-Vadinasi, mes abu viename institute „graužiame“ vadovėlius, bet kažkodėl nesusitikome? – kalbėjo Bronius.

-Ačiū už pažintį. Tikiu, kad kada nors atsitiktinai susitiksime... – pasakė Esmiralda.

Laikas bėgo greitai. Grįžusi į butą visą vakarą mokiausi, o naktį susapnavau keistą sapną: Kaunas. Kunigų seminarija. Visi klierikai užpildo Katedrą ir gieda giesmes.

Matau daug klierikų, bet ten nėra klasioko Broniaus. Keista, turėtų būti pirmame kurse, o jo nėra. Gal įstojo kur nors  kitur mokytis ar išvažiavo į užsienį?

Girdžiu varpų liūdną skambesį ir nustembu, išgirdusi Broniaus balsą. Jis šaukia visus klasės draugus, o liečia mano petį... Mane nupurto šaltis, aš atsisėdu lovoje ir nesuvokiu, ką reiškia šis sapnas.

Į duris kažkas pasibeldžia. Pirma valanda nakties. Šeimininkė atneša man telegramą:

„Nuskendo klasės draugas Bronius ežere, laidotuvės šeštadienį, Esmiralda, prašau atvažiuoti. Kęstas.“

Apverkusi gerąjį draugą, perku gėlių krepšelį ir skubu į stotį. Negaliu įsivaizduoti jo karste ir netikiu, kad jis mirė.

Kaime sutinku klasiokus, einančius į laidotuves, prisijungiu ir aš. Kęstutis pasako:

-Esmiralda, ačiū, kad atvažiavai, jis tave labai mylėjo. Tavo šeima visa atėjo į laidotuves...

-Kas galėjo pagalvoti, kad taip jam nutiks gyvenime? – pasakiau Kęstučiui, - man jis nieko nesakė.

Įėjome į kambarį ir sustojome, visa klasė apsupome tokį jauną buvusį draugą, gulintį karste. Mūsų veidais riedėjo ašaros, kurios norėjo nuplauti netekties skausmingą žaizdą.

-Koks beširdis tas gyvenimas, kai išveda iš mūsų tarpo kupiną energijos, sveiką, gerą draugą į Amžinybės tolius.

Padedu gėlių krepšelį prie karsto. Mintyse klausiu:

-Broniau, kodėl tu išėjai iš gyvenimo  pačiame jėgų žydėjime?

Prie manęs prieina Broniaus motina ir tėvas. Pareiškiu užuojautą savo ir buvusių klasės draugų vardu, nusišluostau ašaras.

-Esmiralda. Jis mylėjo tave. Eime į kambarį, ten yra jo dienoraštis. Jei būtų įdomu, tai pavartykite, - paprašė tėvai.

Suglumusi nueinu į kambarį, virpančiomis rankomis paliečiu šventu tapusį sąsiuvinį. Tai visa Broniaus išpažintis, kuri mane nustebino ir atskleidė žmogų, išaugusį iš vaikystės rūbų. Bet neišdrįsusį pasipriešinti tėvų valiai, prisipažinti merginai, kurią mylėjo.

Ilgai skaičiau jo dienoraštį,  ilgai verkiau, nes tai buvo jo žodžiai, skirti man:

Saulėlydis

Gęsta mano žiburėlis,

Gęsta jis jau be tavęs.

Pasirinksiu ežerėlį,

Kur buvojome kadais.

Aš tikiu, ateisi vėlei –

Į mano tėvų namus.

Pakalbėsi tik su vėle,

Nes manęs jau nebebus.

Pavartysi gal dienoraščio lapus.

O suprasti bus nesunku:

Tu buvai vienintelis žmogus,

Nes mylėjau ištisus metus.

Nedrįsau tau įkyrėti,

Meilę išpažinti – nedrįsau.

Bet laimingas tik kartu

Būdavau žmogus.

Kai laukais nubėgdavai,

Žiedų puokštę nešdama,

Į mane pažvelgdavai,

Saulės spindulėlį sėdama.

Tavo akys mena jūrą,

Tavo žodžiai glosto širdį.

Tau linkiu laimingo kelio

Ir draugų – visą būrį.

Jei sunku bus kelyje,

Tu pašauk mane vardu.

Bangele atbėgsiu į širdį,

Kitos draugės neturiu.

Neturiu, kas mane suprastų,

Kas paguosti taip galėtų.

Kas kartu galėtų verkti,

Galvą ant peties padėtų.

Būk Laiminga, Esmiralda,

Tu manęs neverki.

Tas gyvenimas, mieloji, -

Tai piliulė karti.

Padedu Broniaus dienoraštį ant stalo ir išeinu iš kambario. Dar kartą sustoju prie jo, karste gulinčio. Sugelia širdį ir rieda ašaros nesulaikomu srautu. Bronius atrodo kaip gyvas, tik trumpam užmigęs. Palinkstu prie karsto įsitikinti, ar neįvyks stebuklas, ar neatsisės karste jis, bet vėl prisimenu jo parašytą mintį dienorašty:

„Žmogus pats turi gyventi ir skintis kelią į šviesą. Taip, kaip augalai stiebiasi į saulę, nugalėdami pasitaikančius sunkumus“.

„O jei žmogus negali surasti kelio į šviesą, jis privalo turėti draugų, tik nesirinkti to kelio, kurį pasirinkai pats“, – pratariau savo mintyse ir, pajutusi ranką ant peties, pakėliau akis:

-Užteks sielvartauti, mieloji, - prakalbino Kęstutis. – Eime į kiemą.

Kieme apžvelgiu žmones, gimines, pasisveikinu su tėveliais, daugiau šuo keliu nebepareis Bronius į namus, o rytoj išveš iš gimtųjų namelių į amžiną  poilsio vietą.

Nebus šiame kieme vestuvių, neklegės vaikučiai, nevaikščios kunigėlis po gražią sodybą. Gražiausias žiedas, praskleidęs žiedlapius, turėjęs savyje tiek gerumo, suglaudė žiedlapius...

-Kaltę dėl to turi prisiimti jo motina, nes ji vis norėjo jį matyti kunigu, - aiškino Kęstutis.

-Dabar nėra prasmės kaltinti. Laiko rato nepasuksi atgal, o iš ten niekas nesugrįžo tęsti gyvenimo, - pasakė Esmiralda.

-Bet Bronius tave mylėjo, - mestelėjo Kęstas.

-Žinai, nežinojau, o jei būtų prisipažinęs man, tai to nebūtų atsitikę, jis gyventų ir džiaugtųsi gyvenimu su mumis, - atsakė Esmiralda.

Kęstas ilgai apžiūrinėjo savo kišenėse popierius. Suradęs vieną, padavė man. O ten Broniaus ir Kęstučio parašyta kažkokia formulė.

-Ką reiškia tos formulės? – paklausiau Kęstučio.

-Esmiralda, tai mes abu su Broniumi tave mylėjome, bet turėjome vienas pasukti kitu keliu, nes dviejų negali būti konkurentų. Mes nutarėme, kad Bronius stos į Kunigų seminariją ar vienuolyną, o aš pažadėjau vesti tave.

-Žinai, Kęstuti, tu prisipažinimui pasirinkai netinkamą laiką... per draugo laidotuves, tai prieik prie karsto ir paprašyk jo atleidimo. Nedėk man akmens į širdį. Aš už tavęs netekėsiu, tu esi kaltas dėl Broniaus mirties.

-Jis pats kaltas. Aš jo nekišau į ežerą, neliepiau važiuoti į seminariją, Esmiralda. Patikėk manimi, - teisinosi Kęstas.

-Vėliau ar anksčiau teks tau ištekėti. Jei aš pasiryžtu, tai gražumu pasiekiu savo tikslą, - aiškino Kęstutis.

-To niekada nebus! – nutraukiau jo žodžius, bet formulę įsidėjau į užrašų knygutę. Nežinau, kodėl, bet ją ir dabar turiu su savimi, eilėraštį rašytą man, išmokau atmintinai. Tai buvo dalelė mano gyvenimo. Kai grįžtu pas tėvelius, aplankau Broniaus kapą, nunešu gėlių, uždegu žvakutę. Aplankau ir jo tėvus, pažiūriu nuotraukas, paskaitau jo eilėraščių.

Gyvenimas tęsiasi. Kęstutis vedė klasės draugę Marytę, ūgtelėjo jo sūnelis. Retkarčiais pasikalbame, kai susitinkame kaime, bet tai tik trumpos mūsų pokalbio minutės, kurios neliečia širdies balso, nes tai – praeities šydas.

Klasioko Broniaus tėvai man atidavė jo rašytą dienoraštį, - pasakojo Esmiralda.

Einame kalbėdamos į jos namus Kaune. Namas Vydūno alėjoje.  Čia gražu, ramu, miela. Kieme daug gėlių, fontanėlis, įrengtas baseine, ir du rožių krūmeliai, pasodinti šalia. Žalia veja, o kokie malonūs kvapai paliečia širdį...

Žiūriu ir negaliu atsigėrėti, ką gali padaryti žmogaus rankos ir protas.

-Čia mano vyro užsiėmimas laisvalaikiu, sodo, daržo neturime, tai ilsimės čia po darbo dienos.

Draugavome tik metus, o po jų atšventėme kuklias vestuves restorane. Buvo mano tėveliai, seneliai, mano broliukas ir sesutė, vyro tėvai ir teta. Santuoka – bažnytinė, jungtuvės įvyko Katedroje. Vėliau įregistravome santuoką  Rotušėje. O dabar einame į vidų, išgersime kavos, užkąsime ką nors ir dar paplepėsime, - pakvietė Esmiralda.

Viduje – nauji gražūs riešutmedžio baldai. Spindintys prabanga namai ir knygų sienos nuo lubų iki grindų. Taip gera ir miela matyti knygas namuose, žinai, kad jos skaitomos, ir mieli žmonės – tavo pašnekovai.

-Po klasioko Broniaus mirties man buvo labai sunku, - kalbėjo Esmiralda. Ilgai girdėdavau jo balsą, matydavau jo veidą, akis ir naktimis šaukiau jį, nors liečiau šalia gulintį vyrą.

Guli lovoje vyras išpiltas prakaito, stumdo mano rankas nuo savęs, o atsikėlęs ilgai vaikšto po kambarį ir negali patikėti, kad sušlubavę mano nervai. Prisiminimų srautas griauna mūsų gyvenimus.

Vyras žvelgdavo po lova, spinta, skalbimo mašina, užrakindavo kambarius  ir raktus išsinešdavo į darbą. Nežinau, kaip jis galėjo dirbti, nes kas pusvalandį man skambindavo į darbą, surasdavo, ką pasakyti, paklausti. Po darbo laukdavo manęs prie paradinių durų ir važiuodavome į geriausius restoranus valgyti, eidavome į kiną, koncertus,  parodas. Pirkdavo ir perka pačius brangiausius rūbus, papuošalus. Vasarą daug keliaujame.

O naktys tampa košmaru. Nebuvo nei vienos nakties, kad nesapnuočiau klasioko Broniaus ir šaukdavau iš džiaugsmo per  miegus, nors jis jau treji metai ilsisi Amžinybėje.

-Gal jums su vyru reikalinga psichologo pagalba? – pasiteiravau Esmiraldos.

-Ne, mes suvokiame, kad tai mirusiojo paskutinis troškimas. Mes susitaikėme abu su vyru ta mintimi, - atsakė Esmiralda.

-Gal sudeginkite tą formulę, kurią perdavė Kęstutis, sudeginkit dienoraštį,  išmeskite iš galvos tą  jums skirtą eilėraštį, - aiškinau minčių kankinei.

-Ką jūs! Aš jį moku atmintinai, - nenusileido ji. -Dėkinga jo tėvams, nes jie jį man atidavė.

-Aš galvoju ir patariu: pamiršti reikia jums tą dienoraštį, tai būtų geriausia, kad normaliai galėtumėte gyventi su vyru. Nesibraukite į jo buvusį pasaulį, jam taip pat leiskite ilsėtis Amžinybėje, o vyrui reikia ramybės ir mylinčios žmonos, Esmiralda! Ateis diena, kai grįš ramybė į jūsų gražius namus ir širdis.

-Aš nežinau, Astute, ko pati noriu iš gyvenimo. Man turtų nereikia. Visko turiu su kaupu. Gal visko gyvenime gavau per daug? Nors pradėjau gyventi nuo adatos, gal labai greitai vyras stengėsi įsigyti namus, apstatyti juos, man suteikti šiltnamio sąlygas ir rėdyti kaip Barbę...

O man tiek mažai reikėjo: tik meilės, nuoširdumo ir bendro kelio per gyvenimą, - guodėsi Esmiralda.

-Ponia Esmiralda, ačiū Jums už pokalbį, atvirumą. Jūs kitaip dabar mąstote. Mirusiems priklauso naujas jų pasaulis ir tegu ilsisi ramybėje. Gyvieji turi gyventi esamuoju laiku. Stipriai remkitės į vyro Broniaus pečius. Jis jus myli. Tai didžiausias džiaugsmas ir laimė, ką gali padovanoti vienas kitam žmonės.

Atgal