VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

03 07. „Sušvieski, saule” - naujas žurnalistų poetinis žodis

Vytautas Žeimantas

„Bitės suneša medų į širdį vieną”, - rašo viename iš savo haiku Algirdas Pilvelis. Jis žinomas publicistas, politikas, poetas, dienraščio „Lietuvos Aidas“ vyriausias redaktorius. Ir vienas iš 104 naujosios žurnalistų poezijos knygos “Sušvieski, saule” autorių. Perfrazuojant Algirdą Pilvelį, galima pasakyti, kad 104 bitės sunešė savo medų į vieną širdį – knygą.

Sumanymas išleisti tokią netradicinę knygą subrendo ne iš karto. Bėgant metams ir vis labiau įsijaučiant į žurnalistikos erdvę, neretai pajusdavau, kad dažnas kolega neapsiriboja vien tik profesionalia veikla, neretas jų bando pabalnoti ir sparnuotą žirgą Pegasą, poetinio įkvėpimo, poetinės kūrybos simbolį.

2012 metais pavyko sėkmingai paruošti ir išleisti pirmąją Lietuvos žurnalistų poezijos knygą „Šitas aidas toli girdis...". Joje dalyvavo tik 25 žurnalistai. Prieš metus pakviečiau visus kolegas žurnalistus, kuriančius ir poeziją, dalyvauti naujame projekte - Žurnalistų vieno eilėraščio knygos leidime. Į naująją knygą pakviečiau visus kolegas žurnalistus, kam nesvetima poetinė kūryba, kas jau skelbė savo eilėraščius, kas iki šiol dar rašė „į stalčių", tačiau jau pajuto, kad galima kai ką paskelbti ir viešai.

Paskelbdamas naująjį projektą rašiau: „Turiu žydrą svajonę surinkti per 100 eilėraščių, tikiuosi ir žymiai platesnio atstovavimo iš visų mūsų valstybės kraštų. Todėl būčiau labai laimingas, jei ne tik sutiktumėte dalyvauti, bet ir paagituotumėte kitus kolegas dalyvauti šiame projekte. Esame atviri visiems, visų laukiame." Dabar galiu su džiaugsmu pasakyti, kad mano žydroji svajonė įsipildė.

Grupė žurnalistų – poetų ir šios knygos autorių. Iš kairės sėdi – Vida Žukauskaitė-Gasparavičienė, Jadvyga Godunavičienė, Teodora Emilija Barauskienė, Vytautas Žeimantas, Jonas Vėlyvis, Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė, Jūratė Ablačinskaitė, Kristina Bendžiūtė, stovi – Gediminas Skvarnavičius, Algis Juozas Kusta, Vytautas Barauskas, Viktoras Denisenko, Antanas Šimkūnas, Jonas Jackevičius, Albertas Vaidila ir Juozas Elekšis

Džiugu, kad į šį kvietimą atsiliepė toks gausus būrys kolegų. Jie įvairaus amžiaus, nuo neseniai į žurnalistikos pasaulį įėjusios vilnietės Jūratės Ablačinskaitės iki 86-erius metus sulaukusio kauniečio Petro Žemkausko ir 88-erius metus gyvenančio vilniečio Kazimiero Pūro.

Įvairus ir jų poetinis įdirbis. Antai Antanas Andrijonas, Vytautas Barauskas, Jadvyga Godunavičienė, Jonas Laurinavičius, Ipolitas Skridla, kiti yra išleidę jau po keliais savo eilėraščių knygas. Kiti, kaip pavyzdžiui, Algirdas Pilvelis, Arvydas Valionis labai aktyviai reiškiasi periodinėje spaudoje, dar kiti - tik pirmą kartą išėjo į viešumą su savo eilėraščiais.

Atsiliepė ir kolegos dabar gyvenantys ir dirbantys užsieniuose. Iš tolimosios Australijos, Melburno miesto eilėraštį atsiuntė kolegė Gražina Pranauskienė-Burokaitė, iš JAV, Sunny Hills – Alfonsas Nakas, iš Airijos, Droghedos miesto – Svajūnas Sabaliauskas-Geladuonis.

Atsiustų eilėraščių tematika ir stilistika yra labai įvairi. Vieni politikuoja, moko gyventi, skiria gražiausius žodžius savo gimtinėms, kiti juokauja, šaiposi iš savęs ir kitų, treti - eiliuotu žodžiu gvildena žurnalistikos problemas, ketvirti - meilės bangose, romantikoje, nostalgijoje ir panašiai.

Daugeliui autorių būdingas apmąstymo vyravimas, būties klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, pusiausvyros, harmonijos siekimas, sąžinė, moralumas. Yra ir siekio giliau pažinti save, analizuoti savo mintis, gilintis į amžinas žmogaus problemas - gyvybę, mirtį, žmogaus vietą gamtoje, Lietuvoje. Yra katarsio teorijos šalininkų. Jų eilėraščiai gimsta iš kančios, jiems liūdesys ir grožis yra neatskiriamos lyrikos vertės sąvokos. Tokiuose eilėraščiuose juntama ir savo lemties nuojauta, atpažįstamas egzistencinis žmogaus būties trapumas. Kiti savo poetinį išgyvenimą, vaizdinę medžiagą ir kompoziciją bando sieti su vidiniu muzikalumu. Yra sekančių Lietuvos poezijos pradininką Motiejų Kazimierą Sarbievijų, teigusį, kad „aštrus stilius yra kalba, jungianti savyje nedarną ir darną“. Yra autorių, kuriems artimas žmogaus ir gamtos paralelizmas, taip būdingas lietuvių lyrikai.

Autoriai, kurie orientuojasi į idėjų propagavimą, aktyvią agitaciją, mėgsta retorinius klausimus, sušukimus, pakilią intonaciją, didaktiką. Kitiems būdingas realių formų deformavimas, vaizdo sąlygiškumas, kai įtaigą siekiama sustiprinti naujumu, netikėtumu, ieškant neįprastų jungčių, pačios kalbos ekspresyvumo, kai interpretuojama kultūra, mitologija ar tautosaka. Yra ir dedikuotų eilėraščių, sekimų.

Ir savo tikslų, išreikšdami jausmus ar išgyvenimus, kolegos poetai siekia įvairiai, suprasdami, kad poezijoje galima sėkmingai naudoti ne tik tiesiogines prasmines kalbos savybes, bet ir estetinės ar keliančias jausmus asociacijas, kad galima pasitelkti įvairias stilistines kalbos priemones, tokias, kaip metafora, simbolika, ironija, palyginimai ar panašiai. Galima įdomių rezultatų pasiekti ir pasinaudojus kalbos skambesiu. Tada čia į talką ateina asonansas, onomatopėja, aliteracija, ritmas. Šios priemonės išplečia ir neretai net pakeičia tiesioginę kūrinio kalbos prasmę; sudarydamos galimybę eilėraštį interpretuoti keliais skirtingais būdais.

Svarbu ir tai, kad visa ši poetinė įvairovė nekaba kažkur beorėje erdvėje, o pasitelkiama žmonių mintims ir išgyvenimams reikšti. Taip autoriai prisiliečia prie daugelio dabarties aktualijų, jų reagavimai raiškūs, nemažai ir įsimintinų.

Antroji Lietuvos žurnalistų poezijos knyga. Viršelio dailininkas Albertas Vaidila, 2014 metai

Džiugu, kad knygos autoriams poezija – tai nušvitimas, kai, atėjus įkvėpimui, rašoma intuityviai, kai, tarsi mūzų įkvėpta, dar labiau išryškėja net skirtingiausias reikšmes turinčių žodžių darna, jų vidinis giminingumas, vėliau mus stebinantis atsirandančiomis papildomomis eilėraščių suvokimo prasmėmis.

Vieniems autoriams lengviau pavyksta prisijaukinti sparnuotąjį Pegasą, kitiems - sunkiau, kartais užkliūvant už nevisai vykusio ritmo ar rimo. Eilėraščių meninė vertė yra įvairi. Tačiau tai palikime paanalizuoti būsimiems šios knygos kritikams, recenzentams. Tik pastariesiems norėčiau priminti, kad visi šios knygos autoriai sau duoną užsidirba žurnalistikos erdvėje, o poezija jiems tik mielas pomėgis.

Skirtingi autoriai, nevienodas jų gyvenimo patyrimas, tematikos ir eilėdaros įvairovė, aišku, neleidžia žiūrėti į šią knygą, kaip į vienalytę, vientisą kūrybinę erdvę. Žymiai didesnis ir gilesnis pažintinis, grožinis ar emocinis efektas bus pasiektas, jei skaitytojas žiūrės į šį eilėraščių rinkinį, kaip į pavasarinę laukinę pievą, pilną įvairiausių spalvų žiedų, iš kurių, kaip teigia Algirdas Pilvelis, darbščios bites suneš medų į vieną širdį.

Atgal