VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

03 07. Širdies dosnumas – gerumo etika

Alfredas Guščius

Prozininkei, dramaturgei, poetei Emilijai Liegutei šį vasarį sukanka 85 – eri. Tai solidus bet kurio rašytojo amžius, verčiantis apibendrinti nueitą kūrybinį kelią, daryti išvadas. Suprantama, geriausia, kai jas daro kritikai, skaitytojai, kadangi energijos, kūrybingumo nestokojančiam autoriui visada turbūt atrodo, kad to daryti dar neatėjo laikas. Būtent tokia „užsispyrėle“ pavadinčiau ir E. Liegutę, kuriai netrūksta kūrybinių sumanymų bei pilietinių rūpesčių. Tarkim, parašiusi dvi puikias dokumentines apysakas apie žymias istorines asmenybes Pranciškų Skoriną ( 2001 m. ši apysaka buvo įvertinta kaip gražiausias metų kūrinys apie Vilnių) ir Emiliją Pliaterytę (2004 m.), rašytoja galėtų atsipūsti, kaip sakoma, po sunkaus darbo. Tačiau ji neapsiribojo apysakų parašymu, bet noriai dalyvauja šioms asmenybėms skirtuose renginiuose mokyklose, bendruomenėse, idant vadovaujasi savo pačios credo, įrašytu jos romano „Baltoji moteris“ (2004 m.) pradžioje: „Noriu, kad mano atmintis saugotų gyvenimą“... Literatūros mokslininkė E. Bukelienė, palankiai įvertinusi E. Liegutės istorinę prozą, pakoreguoja tą jos credo, sakydama, kad „atmintis saugo ir mirtį“. Ir pratęsia savo mintį: „Tačiau paprasta suvokti ir kitą tiesą, jog autorės formulėje vis dėlto svarbesnė yra priešinga mintis: tiek istorija, tiek individualioji patirtis ir atmintis ne tik pagerbia buvusius, bet pirmiausia rūpinasi dabartimi, saugo gyvenimą, įprasmina tęstinumą, nenutrūkstamumą“. (Elena Nijolė Bukelienė. Tarp rašytojo ir skaitytojo. – Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 165).

Metams bėgant, nemąžta E. Liegutės produktyvumas: 2008 m. skaitytojus pasiekė ir poligrafiškai, ir meniškai kokybiška apsakymų rinktinė „Apžavėtoji“, pernai pasirodė nauja eilėraščių knyga „Būtis - nebūtis“ ir naujas apsakymų rinkinys „Laimės ieškojimas“. Pakartotinai išleistos (jau kelintą kartą) knygos vaikams – pernai apysaka „Dramblienė“, o užpernai apysaka „Katulis“. Ir tai neatsitiktinis faktas – už vaikų literatūrą ji yra pelniusi Vytauto Tamulaičio vardo premiją ir pirmąją premiją 2008-aisiais metais surengtame vaikų literatūros konkurse.

O iš viso jos kūrybiniame aruode – virš 30 knygų. Taigi drąsiai galima E. Liegutę vadinti literatūros bite–darbininke, per ilgus triūso metus sunešusią nemažą „medaus“ statinaitę, iš kurios kūrybos saldumynais mielai smaližiauja autorės gerbėjai, jauni ir seni... Taip, E. Liegutė turi gausų skaitytojų ratą; apie tai galima spręsti iš dalies ir iš to, kad LTV ir Radijo programų leidinys „Savaitė“ mielai spausdina jos noveles, apsakymus. Ir tai džiugu žinoti, kadangi šiandien skaitytojų diferenciacija labai didelė, ypač kartų požiūriu. Ne paslaptis, jog jaunieji prozininkai, poetai, kritikai neargumentuotai „nurašo“ nemažai vyresniųjų plunksnos brolių, sesių, nesuvokdami, kad tokiu elgesiu jie mažina ir savo skaitytojų ratą...

E. Liegutės knygos „Apžavėtoji“ viršelio nuotrauka

Koks mano požiūris į visa tai, o konkrečiai į E. Liegutės kūrybą? E. Liegutė nepriskirtina tokiems dabartiniams rašytojams, kurių kūrybos suvokimui užtektų betarpiško emocinio santykio su grožiniu tekstu, tradicinės realistinės literatūros išugdytų interpretacinių metodų. Emilijos Liegutės sukurtos prozos bei poezijos suvokimui tokio skaitytojo įsigyto interpretacinio išmanymo, ko gera, užtenka. Ji – tradicijos rėmuose patogiai besijaučianti rašytoja. Ir aš galėčiau solidarizuotis su E. N. Bukelienės palinkėjimu jai – „reikia ieškoti modernesnės stiliaus raiškos“ (Ten pat, p. 166)... E. Liegutės meninio mąstymo formavimui didelę įtaką padarė ir žemaitiškasis (pagal Žemaitę) realizmas, ir dzūkiškoji (pagal Krėvę) fantazija, simbolika. Pati būdama dzūkė, E. Liegutė perėmė savon kūrybon daugiau pastarojo rašytojo kūrybos ypatumų. Kai E. N. Bukelienė pasiūlė jai tą atsinaujinimo receptą, rašytoja dar nebuvo išleidusi apsakymų rinktinės „Apžavėtoji“, kurioje būtent ryškėja autorės rūpestis stiliaus šiuolaikiškumu, didesniu simbolikos ir sąlygiškumo vaidmeniu jame. Sąlygiškesnė stiliaus forma tarsi savaime pakelia aukštyn autorės akis, pakeičia jos žvilgsnio projekciją į pasakojamą istoriją, padeda išgriebti iš tikrovės nenudailintus, autentiškus gabalus ir originaliau nušviesti juos bei interpretuoti.

Tokia menine ypatybe pasižymi nemažai rinktinės „Apžavėtoji“ apsakymų („Apžavėtoji“, „Naktis sename name“, „Dzidolikas ir Giltinė“ ir kt.). Labai stiprus apsakymas „Mataušų Damukos istorija“, – Damukos paveiksle rašytoja meistriškai pagrindinę „apžavėtosios“ Klementinos charakteryje surastą aistrą – meilę – suderina su naujomis motinos Damukos charakterio dorovinėmis savybėmis... Damuka nešasi pavogusi iš morgo mylimą vaikelį („Savo Juozuką lyg duonos kepalą ant pečių užsivertusi“), prausia jį, rengia, šnekina, niūniuoja jam giesmes apie eglelę, apie siratėlę, o vyrui Vaciukui skiria graudžius žodžius, idant jisai sugrįžtų į šeimos židinį... Šios moters paveikslas – daugiafunkcinis ir psichologiškai, ir idėjiškai. (Kaip tai aktualu ir šiandien – dramos ar tragedijos, nutikusios mažamečiam emigrantui Gabrieliui Norvegijoje, akivaizdoje!).

Emilija Liegutė prozoje, beje, kaip ir poezijoje, remiasi savo pačios gyvenimo ir savo gentainių patirtimi, kuri, savo ruožtu, atsiremia į agrarinę lietuvių tautos pasaulėjautą. Sąlygiškus, sakmiškus kūrinius kurdama, Emilija Liegutė harmoningai susitapatina su liaudiškąja tautos dvasia, o kalboje, leksikoje, stilistinėje architektonikoje suranda esminių susilietimo taškų. Ne iš studijų, ne iš knygų, bet iš autentiškų atminties kontaktų su tautos socialine istorija bei dvasine kultūra Liegutės knygose atsiranda ir Širdies dosnumas, ir Gerumo etika, kaip humanizmo vėliava, aukštai iškelta virš visos jos kūrybos.

E. Liegutės apsakymai, apysakos, romanas „Baltoji moteris“ išversti į latvių, lenkų, baltarusių, azerbaidžaniečių, anglų, prancūzų kalbas. Manyčiau, vertėjams teko gerokai pasukti galvas, norint išversti į savąją turtingą, dzūkiškomis idiomomis pasodrintą, E. Liegutės kūrinių kalbą.

 

Atgal