VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

03 14. Žinynas apie Lietuvos rašytojus

Vardažodinis tyrimas

Aleksandras Šidlauskas

1996 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido „Lietuvių rašytojų sąvadą“. Jo sudarytojas Vytautas Vanagas, redaktorius Vytautas Rakauskas. Tai buvo 145-oji šios leidyklos knyga. Tiražas pakankamai solidus – net 4 000 egzempliorių. Leidinys išspausdintas „Vilspos“ spaustuvėje. Šiame informaciniame leidinyje pateikti enciklopediškai glausti visų laikų lietuvių rašytojų gyvenimo ir kūrybos duomenys, jų gimimo ir mirties datų kalendorius. 654 puslapiuose supažindinama su 2340 rašytojais. Didžioji jų dalis (apie 1900 asmenų) buvo perkelta iš pirmojo Sąvado, pasirodžiusio 1987 m. Tokia pradinė pamatinė statistika.

Pirmasis Sąvadą pradeda Italijoje apie 1465–1470 metus gimęs poetas, filologas Jonas Silvijus Amatus Sicilijietis, ilgainiui tapęs Vilniaus katedros kanauninku, parašęs lotyniškų proginių eilėraščių, laiškų, vadovėlių. Mirė Sicilijietis Vilniuje. Pačia paskutiniąja knygos rašytoja, vos dvidešimtmetį peržengusia, yra prozininkė Laura Sintija Černiauskaitė, šiandien tapusi garsia romaniste. Aštuoniolikmetė 1994 m. jau buvo išleidusi apsakymų rinkinį „Trys paros prie mylimosios slenksčio“.

Didžiausią Sąvado autorių dalį sudaro poetai, prozininkai, dramaturgai, vertėjai, literatūrologai, kritikai, eseistai, kurie, kaip yra įprasta, pavadinami apibendrintu rašytojo vardu. Knygoje taip pat yra nemažai spaudos darbuotojų, švietėjų, lietuviškosios raštijos pradininkų, žodinininkų, spaustuvininkų, tautosakininkų, kultūrininkų, tekstologų, istoriografų, kalbininkų, memuaristų, knygnešių, teatralų, bibliografų, kraštotyrininkų, pamokslininkų, redaktorių, eiliuotojų. Trumpai tariant, šie humanitarai dažniausiai pavadinami literato vardu. Grožine literatūra besidomintys skaitytojai iš Sąvado gali sužinoti, kokias šie žmonės buvo įsigiję specialybes. Tai margas margumynas. Juk neiškart tampama rašytoju ar literatu. Tai filosofai, kunigai, istorikai, menotyrininkai, vargonininkai, mokytojai, gydytojai, žurnalistai, spaustuvininkai, dailininkai. Tarp Sąvado dalyvių surasime net vieną kitą aviatorių, agronomą, inžinierių, veterinarą, archeologą. Kiekvienas amžius paliko savo pėdsaką. Įdomi yra kunigų statistika. XVI a. net 33 bažnytininkai dirbo su knyga susijusį darbą. XVII a. jų pagausėjo iki 54, XVIII a. – iki 71, o devynioliktajame carizmo prislėgtame amžiuje net 145 dvasininkai įrašyti į minimą leidinį. Žinia, mūsų klasikinėje literatūroje, kunigai daugeliu atveju suvaidino lemiamą vaidmenį , ugdydami švietimą ir kultūrą, rašydami knygas, žadindami visuomenę ir plėsdami patriotines, tautines idėjas. Kaip nepaminėti M.Mažvydo ir K. Donelaičio, M. Daukšos ir J. Bretkūno, A. Vienažindžio ir A. Strazdo, M. Valančiaus ir A. Baranausko, Maironio ir Vaižganto, dėjusių klasikinės literatūros pagrindus. Antroji Sąvado knyga – trijų dalių informacinis, bibliografinis leidinys. Tai biografinis rašytojų anotacijos, gimimo bei mirties datų kalendorius ir vardyno rodyklė. Tai bendriausios informacijos knyga, parankinis ruošinys lituanistams, žurnalistams, leidėjams, kultūrininkams, kritikams ir visiems, kurie domisi lietuvių rašytojų gyvenimu, kūryba, jų visuomeniniais darbais.

Rengiant šį sąvadą, pildant jo vardyną ir plečiant bei tikslinant faktografiją, kaip teigiama pratarmėje, knygos sudarytojams padėjo nemažai talkininkų, o „dalies mūsų rašytojų gyvenimo pradžią ir pabaigą paliudijančių metrikų neturime – jie dingę, nesurasti, sunkiai prieinami“. Ir dar pratarmėje pabrėžiama: „Šios kronikos pildymas lieka ateičiai, jei, žinoma, atsiras kas to darbo imasi“. Žinia per devyniolika metų po Sąvado pasirodymo į Lietuvos rašytojų sąjungą, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungą bei Kaimo rašytojų sąjungą buvo priimta ne viena dešimtis narių. Išsiplėtus savilaidai, vyresniojo amžiaus literatai taip pat yra išspausdinę nemažai knygų, tarp kurių dalis turi estetinę ir išliekamąją vertę. Jie turėtų patekti į trečiąjį šios knygos leidimą.

Straipsnio autorius statistiškai paanalizavo šios informacinės knygos dalykinę medžiagą, susistemino duomenis, padarė kai kurias išvadas, tuo norėdamas sudominti savaitraščio skaitytojus su nežinomais ar primirštais Lietuvos literatūros istorijos dalykais, siekdamas paskatinti grožinio teksto mylėtojus iš įvairiausių šaltinių kaupti faktus, tikslinti bibliografinį žinyną, plėsti skaitančiųjų akiratį, domėtis gimtojo krašto literatūra.

Pats jauniausias lietuvių rašytojas buvo sintautiškis (Šakių r.) poetas ir vertėjas Edmundas Steponaitis (1892–1908), kuris skelbė eilėraščius „Viltyje“, „Draugijoje“, išvertė A.Puškino, F.Tiutčevo, N.Nekrasovo, N.Gogolio kūrinių bei susirašinėjo su Levu Tolstojumi. Ilgaamžiškiausiu rašytoju laikytinas literatūros tyrinėtojas, teatrologas, vertėjas Antanas Vengris (1912–2014). Jis paskelbė straipsnių apie literatūros klasikus, recenzavo spektaklius, išvertė rusų, vokiečių ir lenkų rašytojų knygų.

Kiekvienas amžius turėjo ir turi savo visuomeninę ir politinę aplinką, skirtingas socialines sąlygas, nevienodą kultūrinę raišką ir grožinės literatūros plėtros mastus. XV amžiuje Lietuvos gimė 4 rašytojai, XVI a. – 81, XVII a. – 100, XVIII a. – 142 asmenys. Pastarieji XIX a. ir XX a. (atitinkamai – 699 ir 1305 žmonės) rodo literatūros suklestėjimą, spaudos plėtimąsi, kultūrinių sąlygų gerėjimą, skaitytojų gausėjimą, o meilė knygai tampa vis platesnė ir įvairesnė. Pirmuoju devynioliktojo amžiaus vienu iš lietuvių beletristikos pradininku, istoriku ir švietėju tapo Motiejus Valančius, kursai gimė 1801 m. vasario 28 d. Jeigu XV–XIX amžiuose gimė 1035 rašytojai (44 proc.), tai XX amžius jau pažymėtas 1305 grožinio teksto kūrėjais (56 proc.). Įdomumo dėlei tenka prisiminti, kad pačios jauniausios šio amžiaus literatės buvo Petrutė Bliūdžiūtė (1929–1943) ir Diana Glemžaitė (1926–1949). Pirmoji, Sibiro tremtinė (kartu su tėvais) mirė Altajuje, palikusi dienoraštį ir pluoštelį eilėraščių, kurie yra paskelbti „Tremtinio Lietuvoje“ (1990). Poetė D.Glemžaitė mokėsi Rokiškyje ir Kupiškyje, studijavo Kauno universitete, ji kaip partizanė žuvo Plunksnočių miške (Rokiškio r.). Jos kūryba paskelbta pomirtiniame rinkinyje „Mes mokėsim numirt“ (1994).

Pirmosios lietuvės moterys, literatūrinio proceso dalyvės, gimė dar XIX amžiuje. Pačia pirmąja tapo poetė Karolina Praniauskaitė (1828.01.18–1859.05.26), gimusi Žemaitijoje, Padurbinyje (Telšių r.). Ji buvo išleidusi du poezijos rinkinius lenkų kalba ir išvertusi į lietuvių kalbą J.Kraševskio „Vitolio raudą“, išspausdintą 1859 metais. Poetė susirašinėjo su „Anykščių šilelio“ autoriumi Antanu Baranausku, palaidota Utenos kapinėse.

O antroji to amžiaus moteris buvo būsimoji lietuvių literatūros klasikė Žemaitė (1845–1921), išgyvenusi septyniasdešimt šešeris metus, palaidota Marijampolėje. Vėliau, kone kas penkeris metus, gimė, augo ir rašė literatės St.Medekšaitė-Petkevičienė, Uršulė Tamošiūnaitė, Liudvika Didžiulienė-Žmona, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Stefanija Strazdaitė-Jablonskienė, Liudmila Malinauskaitė-Eglė, Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda, Konstancija Sketerytė-Jablonskienė (kalbininko Jono Jablonskio žmona) ir kt. XIX amžiuje gimė 51 kūrėja, iš  kurių ne viena tapo chrestomatine rašytoja. Literatūra ir knyga besidomintis skaitytojas turėtų žinoti, kad Sąvade yra suregistruotos 404 moterys (per 17 proc. visų rašytojų).

Ne kiekvienais metais (nekalbant apie amžius) gimdavo talentų talentai, vėliau virtę ar virsiantys literatūros klasikais. Tačiau būta iš tiesų dosnių metų, ryškiai įrašytų į literatūros istorijas ir antologijas. Štai keletas pastebėjimų. 1882 m. gimė V.Krėvė, M. Biržiška ir Vienuolis, 1904 m. pažymėti S.Nėries ir J. Aisčio vardais, 1893 m. gimė V.Mykolaitis-Putinas ir K.Binkis, 1936 m. gimimo trys žemaičiai aistringai įsiveržė į literatūrą: tai M.Martinaitis, J.Aputis ir V.Šimkus; 1938 – tautosakininkų N.Vėliaus ir S.Skrodenio gimties metai (jie abu šilališkiai), į amžinybę neseniai iškeliavo poezijos ir prozos meistrai: J.Strielkūnas ir R.Granauskas, gimę 1939 m. Štai 1950 m. pažymėti moterų N. Miliauskaitės, J.Skabliauskaitės ir A.Ruseckaitės pavardėmis. K.Platelis, G.Patackas ir G.Cieškaitė, žymių poetų trejetukas, papuošė 1951 m. Nepamirština J.Marcinkevičiaus frazė: „Trisdešimtųjų metų gimimo“. Kas tie „trisdešimtmečiai“? Tai A.Puišytė ir V.Bložė, A.Baltakis ir J.Marcinkevičiua, V.Girdzijauskas ir A.Pocius, V.Žilinskaitė ir V.Rimkevičius, V.Kavolis ir V.Mačiuika. Tai buvo bene „derlingiausi“ prieškario rašytojų metai.

1832 m. uždarius Vilniaus universitetą bajorų ir turtingesnių Lietuvos valstiečių vaikams neturėta jokių sąlygų siekti aukštesnio išsilavinimo, o po spaudos lietuviškais rašmenimis uždraudimo 1864 m., atsirado visiškos knygos badas. Knygos lietuvių kalba imtos spausdinti Rytprūsiuose, taip prasidėjo Europoje neregėta knygnešystės era, kuri žadino tautinę dvasią, mokė vaikus skaitymo, rašymo ir skaičiavimo pagrindų. Gerokai palankesnės sąlygos radosi Suvalkijoje, todėl nuo 1872 metų pradėjo veikti Veiverių mokytojų seminarija, parengusi net 51 laidą. Mokslas seminarijoje tęsėsi tris metus. Pavyzdžiui, 1887 metais šioje mokslavietėje mokėsi net 103 asmenys. 1914 m., karo metais, seminarija buvo evakuota į Švenčionėlius. Daugelis auklėtinių tapo šviesuoliais visuomenininkais, mokytojais patriotais, rašytojais. Stiprėjo inteligentijos sluoksnis, didėjo raštininkų plačiąja prasme būrys. Tenka paminėti iškilius to meto poetus, seminarijos mokinius, Petrą Arminą-Trupinėlį, Juozą Andziulaitį-Kalnėną, pedagogą, vadovėlių ir apsakymų autorių Stasį Matijošaitį, tapytoją Antaną Žmuidzinavičių, kursai pasižymėjo kaip poetas ir prozininkas. Mažesnį įnašą literatūros arimuose paliko seminarijos auklėtiniai Vincas Palukaitis, Pijus Bukšnaitis, Kazys Lekeckas. Kaip vertėjas pagarsėjo pedagogas Antanas Valaitis, lietuviams pateikęs A.Mickevičiaus, V.Hugo, J.V.Gėtės, M.Lermontovo poezijos.

Sąvade sukaupti duomenys kalba apie didžiulį sudarytojo ir redaktoriaus darbą. Tai Vytautas Vanagas ir Vytautas Rakauskas. Toji faktų sankaupa itin padės literatūros istorikams, bibliografams, mokytojams, dėstytojams ir studentams. Juk ne vienu aspektu į šios knygos rašytojus galima pažvelgti. Štai dar keletas pavyzdžių. Būta tos pačios giminės literatų ir švietėjų, bendrapavardžių rašytojų. Baltrušaičių ir Gudaičių pavardės pasikartoja net po septynis kartus, po penketą bendrapavardžių esama Ostermejerių, Daukšų, Giedraičių, Marcinkevičių, Vitkauskų, Landsbergių, kilusių iš įvairių Lietuvos vietų. Po keturis kartus išryškėja Bieliauskų, Jonynų, Petrauskų, Gražulių, Jurevičių, Kubilių, Juzumų, Vaitkų, Šimkų, Valaičių, Stankevičių pavardės.

Seserys Marija ir Sofija Ivanauskaitės, Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjusios, tapo žymiomis realistinės ir romantinės literatūros atstovėmis. Ir broliai vienokia ar kitokia literatūrine veikla įsirašė ar tebeįsirašo į gimtąją literatūrą. Kaip neprisiminti Mykolo ir Vaclovo Biržiškų, Jono ir Antano Biliūnų, Antano ir Motiejaus Miškinių, Juozo ir Alfonso Keliuočių, Tado ir Vincento Juzumų, Prano ir Juozo Vaičaičių, Petro ir Povilo Dirgėlų, Donato ir Leonardo Saukų, Raimondo ir Stasio Kašauskų. Išskyrus poetus Praną Vaičaitį ir Alfonsą Keliuotį, visi kiti broliai buvo prozininkai, vertėjai, literatūros tyrinėtojai, švietėjai, kultūrininkai. Ryškų pėdsaką lietuvių literatūros istorijoje paliko Rytprūsiuose gimusieji asmenys – religinių tekstų rengėjai, kalbininkai, bibliografai.

Ankstesniais amžiais buvo įprasta dažnam rašytojui pasirinkti pseudonimą (slapyvardį).Visiems pažįstami rašytojai Žemaitė, Bitė, Žmona, Eglė, Lacrima, Alė Rūta, Vaidilutė,  o taip pat vyrai rašytojai Maironis, Krėvė, Vaižgantas, Vienuolis, Jovaras, Dobilas, Žemkalnis, Miglovara, Aistis, Radžvilas, Pupų Dėdė, Žengė. Tiesą tariant, būta ir mažiau populiarių rašytojų, rečiau išgirstamų slapyvardžių: tai Kragas (Petras Gerulis), Žilvinis (Juozas Grušys), Nord (Jonas Mackevičius), Raidas Dubrė (Juozas Šikšnelis), Sakalinis (Liudas Žukauskas), Saulės Brolis (Kazys Bizauskas), Tyruolis (Alfonsas Šešplaukis), Žemaitis (Antanas Žmuidzinavičius), Šnapštys (Juozas Margalis), Alė Sidabraitė (Elena Petrauskienė). Ir šiandien galima pastebėti vieną kitą keistenybę – Sarą Poisson. Jeigu anksčiau slapyvardžiu buvo prisidengiama konspiraciniais sumetimais, tai šiandien (ypač masinės kultūros kuluaruose) šis pervardinimo reiškinys tapo mada, kažkokiu išskirtinumu, pasimaivymu. O naujos „pavardės“, kaip Čepė, Janonė, Daujotė, taip pat tampa kone kasdienybe. Tokios pavardžių santrumpos yra niekuo nepagrįstas („Aš noriu išsiskirti iš kitų, nors ir nežmoniškai, bile kitoniškai“).

Tarp rašytojų (ypač XX amžiuje) yra nemažas skaičius tremtį patyrusių žmonių. Tai carinių ir sovietinių represijų aukos, buvę partizanai, disidentai, kaliniai. Stalinistinės ideologijos laikais už laisvą žodį, pogrindinę veiklą buvo baudžiama negailestingai – netgi iki 25 metų tremties ar į įkalinimą. Būtina paminėti A. Miškinį ir V.Mačiuiką, V.Rakauską ir V.Alekną, J.Keliuotį ir A.Pošką, A.Vengrį ir K.Inčiūrą, K.Borutą ir V.Katilių, J.Graičiūną ir S.Račiūną, G.Ilgūną ir G.Išmantą, D.Grinkevičiūtę ir S.Dzenuškaitę, G.Jokimaitį ir L.Matuzevičių. Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.

Šalia Lietuvos rašytojų sąjungos respublikoje dirba ir dar dvi bendravardės sąjungos: tai Nepriklausomųjų rašytojų sąjunga (būstinė Kaune) bei Kaimo rašytojų sąjunga (centras Jonavoje). Šie literatų dariniai atsirado netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo ir pasižymi nemaža kultūrine, visuomenine, menine veikla. Tad į Sąvadą lygiais pagrindais pateko ne viena poezijos ar prozos knygą išspausdinę asmenys. Paminėtini R.Palekaitė, R.Žilinskienė, V.Rudzinskas, V.Šavelis, R.Kaškauskas, S.Bulzgis, V.Bladykaitė, A.Svidinskas, B.Kelpšaitė, V.Garbačiauskaitė.

Vieni kūrybos metai nėra lygūs kitiems metams. Tai priklausė nuo politinių apystovų (spaudos draudimas, carizmo priespauda) ir nuo ekonominių priežasčių (Suvalkijoje ir Aukštaitijoje žemės derlingesnės, kad ir valstiečių pajamos buvo didesnės, tai įgalino vaikus leisti į mokslus). Gimimo skaičių taip pat ribojo ir socialinės, ir kultūrinės priežastys. Inteligentija stengėsi, kad jų vaikai siektų humanitarinio išsilavinimo, tad ilgainiui gabesnieji veržte veržėsi į literatūrą – tapo ne tik rašytojais, bet ir kritikais, tyrinėtojais, redaktoriais, trumpai tariant, literatūros žmonėmis, kurie ir pateko į Sąvado autorinį sąrašą. Štai keletas konkrečių skaičių ir faktų. Pirmaisiais spaudos draudimo metais gimusių asmenų (kurie vėliau tapo rašytojais) skaičius tesiekė tiktai 10-12, o po poros dešimtmečių 1882–1896 jis beveik padvigubėjo (po 17–22). Tokių aktyvesnių ar seklesnių metų būta visą laiką: 1923 m. gimė 36, 1924 – 30, 1925 – 27, 1927–33, 1928 – 38, 1929 – 36. Nuo 1931 m. iki 1940 gimusiųjų skaičius nebesvyravo (po 26–34). Kadangi pokario metais gyventojų skaičius ženkliai sumažėjo (tremtys, partizanų žūtys, emigracija į Vakarus), tad ir gimimų sumažo. Antra vertus, šeimose vaikų skaičius sumažėjo beveik per pusę.

Pažymėtina, kad kolūkmečio laikais gimimai taip pat sumažėjo: 1953 – 10 asmenų,1956 – 6, 1959 – 10; 1961 – 7; 1963 – 4; 1967 – 4; 1969 – 3. O 1972, 1975 ir 1976 m. gimusiųjų tiktai po vieną kūrėją, rasime, kurie vėliau pasuko literatūros keliais. Įdomumo dėlei dera pastebėti, kad Naujųjų metų dieną pasaulį išvydo net 27 asmenys, būsimieji rašytojai: tai K.Donelaitis, J. Linkevičius, M.Rakauskas, N.Vėlius, V.Račkaitis, P.Bražėnas, R.Vinciūnienė, G.Aleksa, Juozas Marcinkevičius, A.Ramonas, R.Biržinytė, V.Račickas. Kūčių dieną gimė E.Matuzevičius, V.Zaborskaitė, V.Norbutas, B.Radzevičius, S.Šeltenis, K.Jurgelionis. Šv. Kalėdas kartu su gimtadieniu šventė arba tebešvenčia K.Stiklius, A.Sketeris, Jonas Marcinkevičius, J.Maceinienė, P.Skodžius, V.Rimkevičius. Vasario 29 d. tėra gimusi tiktai R.Lunskienė.

Gimtoji literatūra gausiais ilgaamžiais negali pasigirti. Be minėtojo Antano Vengrio (102 m.), 96 metų buvo sulaukęs dramaturgas ir poetas Marcelinas Šikšnys-Šiaulėniškis (1874–1970), Juozas Žlabys-Žengė (1898–1922) išgyveno 93 m. Ilgamečiais laikytini šie lietuvių rašytojai: V.Reimeris – 93 m., A.Baltrūnienė, B.Pukelevičiūtė ir Alf.Bieliauskas – 91 m., D.Judelevičius – 89 m., J.Linkevičius – 87 m. Jeigu artimiausiais metais išeitų trečioji Sąvado laida, kai kuriuos straipsnio duomenis tektų šiek tiek patikslinti iš naujo, nes į Rašytojų sąjungą kasmet priimama po keletą naujų narių. Suprantama, būtų įdomu paskaičiuoti, kiek poetų, prozininkų, dramaturgų, vertėjų, literatūros kritikų būta mūsų ilgaamžėje raštijoje. Tai, matyt, tenka atidėti šią statistiką vėlesniam laikui.

Prisiminus dar vienas 2340 Sąvado rašytojų biobibliografijų aspektas. Manyčiau, kad skaitytojams maga susipažinti su rašytojų vardynu. Sąraše, kaip jau minėta, yra 404 moterys, o jų vardų suskaičiuota 158. Patys populiariausi yra šie vardai: Marija – 21 vardai, Elena – 20, po keturiolika vardų turi Ona, Stasė, Danutė, Dalia, o Birutė yra dvylikavardė. Irena ir Aldona teko 11 rašytojų įasmeninimų, Regina – 10, Janina ir Bronė – po 9 vardus. Septyniavardės yra Julijos ir Nijolės. Po keturis vardus teko Viktorijai, Gražinai, Almai, Eugenijai, Teresei ir Ramutei. Violetos, Lilijos, Jadvygos, Kotrynos, Sofijos, Antaninos ir Halinos vardai teko trims rašytojams. Du kartus pavadintos dvidešimt dvi rašytojos. Likusios 105 rašytojos liko itin „savarankiškos“ – kiekviena „atsinešė“ tiktai po vieną savo vardą. Tarp jų yra gan retokų vardų. Tai Zuzana, Romena, Agota, Dalija, Česlova, Juzefa, Leona, Magdalena, Michalina, Karolė, Astrida, Sonė, Cecilija, Rozalija, Uršulė, Žaneta ir t.t. Vos ištarę Salomėjos, Juditos, Meilės, Jurgos, Vidmantės, Emos, Paulinos, Tatjanos, Bitės vardus iškart suvoksime, kad kalbame apie Nėrį, Vaičiūnaitę, Lukšienę, Ivanauskaitę, Jasukaitytę, Mikulėnaitę, Žemgulytę, Rostovaitę ir Vilimaitę. Šių rašytojų kūryba skaitytojų yra pamėgsta, todėl ir vardai noromis nenoromis į pasąmonę greitomis įstringa.

Ir vyrų vardu pasaulyje yra nemažai įdomybių ir netikėtumų. Net 260 –  vardų savo būsimuosius literatūros darbininkus įvardijo tėvai nuo 1465 m. iki 1976 m. Tai tikra besikeičiančių ir atsinaujinančių vardų epopėja. Suprantama, kad pats populiariausias vardas buvo Jonas. Juo pakrikštyti buvo net 183 vaikai, vėliau lietuvišku žodžiu garsinę savo gimtąją žemę. Lietuvių literatūros istorijoje „gyvena“ 181 Juozas ir 113 Antanų. Kitų vardų ženkliai mažėja: Petras – 79, Kazys – 74, Pranas – 72, Stasys įvardintas 69 kartus, Jurgis – 59, Vincas – 55, Vladas – 48, Mykolas – 31, Adomas – 23, Alfonsas ir Bronius po 19, Povilas ir Andrius po 17 kartų. Nemažai rašytojų turėjo ar teturi Lietuvos kunigaikščių vardus. Be abejonės pirmuoju į vardyno eilę atsistojo Vytautas (72 asmenys), Algirdas tapo antruoju – 14 vardų, Algimantas trečiuoju – 15 vardų. Sąvade galima rasti 7 Gediminus ir 3  Mindaugus. Populiarūs vardai dar yra šie: Henrikas, Mikalojus, Rapolas, Kostas, Zigmas, Jokūbas, Romualdas, Eduardas, Leonas, Tomas, Albinas, Adolfas, Kristupas, Julius, Tadas, Simonas, Silvestras, Martynas, Domininkas, Danielius, Ignas, Romas, Justinas, Leonardas. Mažavardžiais (tik vienas rašytojas) tapo Anicetas, Anupras, Celestinas, Ernestas, Gerardas, Hiacintas, Kleopas, Liūtas, Mečislovas, Linas, Rytis, Vaidotas. Apskritai retokai girdimi yra tokie vieną kartą minimi Alijušo, Kaliksto, Laurencijaus, Pulgio, Leonido, Audronio, Polikarpo vardai.

Tokia tad yra „Lietuvių rašytojų sąvado“ biobibliografija. Penkeri praėjusieji amžiai mūsų gimtosios literatūros istorijoje paliko įvairiausių pėdsakų, savitų žymių. Šioje literatūrologinėje studijoje bene pirmą kartą pabandyta duomenis susisteminti ar apibendrinti, pateikti nemažai statistikos faktų, padaryti kaip kurias išvadas, sudominti skaitytojus, paskatinti knygos mylėtojus domėtis gimtąja literatūra.

Atgal