VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

03 17. Namų šilumoje... (5 dalis)

Birutė Silevičienė

Tegul įsižiebia šviesa jūsų namuose į ateitį, telanko geri, pranašingi sapnai, mintys, geri norai, nuostabūs draugai. Tesišypso jūsų ir vyro širdys ir gera būna abiejų pasaulyje. Dėkoju už  išpažintį, - pasakiau mielai pašnekovei ir norėjau jau išeiti, bet tarpduryje sutikau Esmiraldos vyrą.

-Laba diena! Pasirodo, mes turime svečių, Esmiralda? – paklausė Bronius.

-Taip! Čia mano bičiulė iš Šiaulių, susipažinkite...

-Asta!

-O aš – chirurgas Bronius – Esmiraldos vyras.

-Malonu! – atsakiau aš ir norėjau išeiti, bet Bronius sulaikė:

-Žmonele, denk stalą ar važiuojame į restoraną, taip negalima išleist bičiulės iš mūsų namų.

-O kaip, Astute, tu norėtum? – paklausė Esmiralda.

Ilgai negalvojusi pasakiau:

-Gal išeiname į kiemą, čia pas jus tikras rojaus kampelis, pusvalandį turiu dar.

 Bronius iššovė šampano butelį, pripildė taures. Esmiralda atnešė šokolado, žagarėlių, riešutų ir sūrio, padėjo gražius kavos puodukus ir sulčių taures.

-Tai ir pakelkime taures už pažintį, - paprašė šeimininkas.

Mes visi atsistojome ir susidaužėme taurėmis, išgėrėme, užkandome.

-Sakoma, kad šampanas išgaruoja, jei butelis jau atkimštas, tai siūlau pakelti antrą taurę, - paprašė Esmiralda, - tik tostą tegul pasako Asta.

-Ačiū, mielieji. Džiaugiuosi, matydama tokią gražią jūsų šeimą ir linkėčiau, kad ji visada būtų tvirta kaip granitas, stipri kaip ąžuolas kieme, o klevo viršūnėje būtų gandralizdis, kuriame įsikurtų ir sulauktų gausios šeimynos gandrai. O kokia šeima, jei nebėgioja atžalos? To jums ir linkiu iš visos širdies.

-Astute, tada mes jus pakviesime atvykti į gandrų įkurtuves, - pakvietė Bronius.

-Ačiū, būtinai atvyksiu, - pažadėjau šiai mielai šeimai ir, padėkojusi už nuoširdų pusvalandį, kartu praleistą, išėjau į gatvę.

Visai nenustebau, kai po mėnesio man paskambino Bronius. Jis pasakė:

-Asta, jūs esate stebuklas – man ir mano žmonai jūs atnešėte ramybę į mūsų namus, gyvenimą. Žinau, ką žmona jums papasakojo, žinau, ką jūs jai pasakėte, kokį ji privalėjo išlaikyti egzaminą.

-Broniau, leisk ir man su Astute pasikalbėti, - paprašė Esmiralda.

-Prašau, - perdavė ragelį Esmiraldai.

-Mieloji, Bronius į klevą įkėlė gandrui ratą, matyt, kad pačiu laiku! Jau lizdą rengia atplasnojęs gandras. Smagu žiūrėti, kai trempia šakeles, net žolę iš kiemo „išvogė“, neteko patiems išnešti. Tikras pagalbininkas, namų sargas, - pasidžiaugė Esmiralda.

-Kai galėsi, tai atvažiuok pas mus, mes norime atšvęsti gandro įkurtuves, - pasakė Esmiralda.

-Atvažiuosiu, bet kai pagausės gandro šeima, - pažadėjau medikų šeimai.

Mano širdyje buvo taip gera, kad Esmiralda nugalėjo save ir gyvena normalų šeimos gyvenimą.

Vasara greitai bėgo ir gandralizdyje klegėjo jau atžalos, kai paskambino Esmiralda.

-Oi, Asta, kaip dabar gražu pas mus: tikra Šveicarija, Alpės ir kalnai, - nusikvatojo ji. – Taip ir džiaugiamės su Broniumi, kad čia persikėlė mano tėviškės gandras ir surado mane. Jis įsigudrino gaudyti varlytes iš mūsų baseinėlio. Kai atvažiuosi, tai pamatysi. Laukiame kitą šeštadienį, gerai? Sutariam? – pakvietė Esmiralda.

- Taip, sutariam, ir iki pasimatymo, - atsakiau bičiulei.

Man reikėjo naujų gyvenimo faktų, todėl viską atidėjau į šalį ir nutariau dar kartelį aplankyti tą draugišką šeimyną.

Jau sėdėdama autobuse, paskambinau Esmiraldai ir pasiteiravau, ar juos surasiu namuose, ar teks laukti jų gatvėje ir grožėtis gandralizdžiu.

-Mes atvažiuosime į stotį ir tave parsivešime, - pasakė Bronius.

-Aš ir pati nueisiu į jūsų namus, kelią žinau, nesivarginkite, - paprašiau Broniaus.

-O kam tas automobilis, kad stovėtų garaže be darbo? – nusijuokė jis.

Po penkių valandų kelio buvau Kaune. Prie autobuso stovėjo mano gerųjų medikų šeimynėlė ir šypsojosi, kai pamatė mane.

Spėjau pastebėti laimingas jų akis, gražius ir mielus veidus, gražiai pasipuošusius.

-Sveika sveika, brangioji Asta, mūsų židinio Gabija ir Milda, - pajuokavo Bronius ir pabučiavo mano ranką.

-Jokie medikai to nepadarytų, ką tu mums davei, drauguže, - apkabino mane Esmirada ir išbučiavo.

-Taip, taip, mielieji, aš esu aiškiaregė, tik dirbu be diplomo, - nusijuokiau, juos abu apglėbdama.

Įsėdome į naują automobilį ir po kelių minučių buvome jų namuose.

Mus pasveikino gandras savo kalenimu, iš lizdo žvelgė smalsieji gandriukai. Buvo saulėta, graži diena. Įsitaisėme pavėsinėje, atsigaivinome sultimis ir rinkome vardus trims gandriukams – smalsuoliukams.

-Siūlau: smalsuoliui duoti moterišką vardą, kitiems dviems rinkti vyriškos giminės vardus, - kalbėjo Bronius.

-Tegul renka Astutė, - tarė Esmiralda.

-Tada visi trys rinksime po vieną vardą, - įsiterpiau aš.

-Tau, Astute, suteikiu pirmumo teisę ir neliečiamybę į vardo suteikimą, - juokavo šeimininkas.

-Tebūnie jos vardas Milda. Milda – meilės deivė, ji grožėsis jūsų meile, o motina taip pat turi turėti vardą, jei sutinkate, - kreipiausi į draugus ir, matydama linksinčius galvomis, - siūlau vadinti Gabija. Gabija – ugnelė, sauganti namų židinį. Kiek vargšė gandrienė tupi ant sudėtų kiaušinių, kiek šildo vaikelius, kad jie būtų sveiki ir gerai augtų, to mes nejaučiame, bet suprantame, - pasakiau draugams.

-Priimta! Ačiū, Asta, - pasakė Bronius, - liko dar dviem gandriukams suteikti vardus.

-Esmiralda, - tavo eilė, - tark vardą, - ištarė vyras.

-Tebūnie jo vardas Aidas, nes jis stengiasi pamėgdžioti gandrą - tėvelį, o dar taip neišeina snapeliu mėgdžioti, dar mažas. Kai paaugs, tai ir zoologijos sodo garnius įveiks, - šypsojosi draugė.

-Pritarta, - pasakėme su šeimininku.

-Trečiasis – tebūnie Bijūnas, jis mėgsta žiūrėti į augantį bijūno krūmą, o gandrui – tėveliui duokime vardą Kolumbas, nes jis keliauja po pasaulį ir augina, rūpinasi šeima. Kartu  rudenį iškeliauja į šiltuosius kraštus, - baigė vardų rinkimo ceremoniją šeimininkas ir pripylė taures sulčių.

-Šampano gerti negalima, kai renkami paukščiams vardai, - nusijuokė Bronius.

-Į jūsų stiprybę ir grožį, - ištariau aš, ir visi trys išgėrėme sulčių taures.

Gandras sumojavo sparnais, gandrienė, atsistojusi lizde, pasitvarkė savo plunksnas, o mažieji šildėsi saulutės spinduliuose.

Šeimininkas atnešė mažas lentutes su virvutėmis, spalvotus rašiklius ir užrašė kiekvieno gandrų šeimos nario vardus. Kai šis darbas buvo baigtas, nuėjo prie mažo tvenkinėlio ir ant medelio užkabino lenteles.

Tada medelį apšlakstė vandeniu ir pasakė:

-Vardų suteikimas baigtas. Dabar damas kviečiu pietų restorane. Prašyčiau paskubėti, nes stalas paruoštas trečiai valandai.

Sėdome į mašiną ir nuvykome pietauti. Valgėme, kėlėme šampano taures, džiaugėmės, kad tokią šventę surengė Bronius. Aš džiaugiausi jų šeima, draugės ramybe, norėjau atsisveikinti, bet jie abudu buvo prieš, kad išvykčiau į Šiaulius. Todėl dar sutikau pabūti kartu.

Bronius, parvežęs mus į namus, išskubėjo į ligoninę, o mes likome su Esmiralda.

Mane ši šeima sužavėjo gražiu bendravimu, nuoširdumu ir meile, kuri supo jų širdis, namus, o tas aplinkos grožis nenusakomas žodžiais.

Pagalvojau, kiek daug reikėjo Esmiraldai ir Broniui išgyventi, nugalėti save, suteikti jėgų, nekaltinti Esmiraldos buvusio klasioko Broniaus dėl dienoraščio rašymo, dėl meilės prisipažinimo, kuris ir liko niekada neišsakytas Esmiraldai.

Žmonės buvo skirti vienas kitam, ir abu nugalėjo, kurdami aplinkos grožį sau ir aplinkiniams.

Esmiralda man pasakė:

-Žinai, jei Bronius būtų blogai elgęsis su manimi ar prikaišiotų, tai būčiau išėjusi iš gyvenimo. Esu labai jautri, ir tai man iškęsti būtų didžiausia kančia.

Aš kažkada svajojau tapti dailininke, daug piešdavau. Mokykloje mane skatino piešti mokytojai, o ir namuose, gyvendama tokioje gražioje gamtoje, išeidavau į gamtą ir įamžindavau kurį nors kampelį popieriaus lape, vėliau močiutė davė drobės, piešdavau paveikslus.

Visi piešiniai buvo tėvelių saugomi, peržiūrimi. Išreikšdavo ir savo nuomonę, kartais patardavo, kartais mane pabučiuodavo, pasigrožėdavo manuoju darbu.

Bet taip jau nutiko, kad įstojau studijuoti mediciną ir nesigailiu. Būti gydytoja yra taip pat garbingas darbas, kuris gelbsti žmones nuo ligų ir grąžina į pilnavertį gyvenimą. Esu laiminga, dirbdama šį darbą. Jaučiuosi reikalinga žmonėms ir vyrui.

Mes abu su Broniumi turime apie daug ką darbo tema pasikalbėti, ieškoti tobulėjimui literatūros, diskutuoti ir priimti vienai ar kitai ligai nugalėti sprendimus.

-Gal nori pamatyti mano piešinius? – paklausė Esmiralda.

-Taip! Labai noriu, - atsakiau medikei.

-Kviečiu į antrąjį aukštą! Ten mano erdvė ir gyvenimas. Ten ateina mintys ką nors įamžinti, palikti po savęs, gal kam nors bus įdomu... Toks gyvenimas, kad į Amžinybę mes nieko neišsinešime ir viskas po mūsų liks... Kaip sakoma: „Kol žmogus gyvas – jis neturi veltui leisti laiko, privalo ką nors veikti savo malonumui ir mylėti save, patenkinti savo svajones, tikslą“. Žinosi, kad ne veltui gyvenai!   

Tvarkingas kambarys. Ant sienų kabo Esmiraldos ant drobės piešti paveikslai. Stovėjau ir žavėjausi kiekvienu jos darbu. Labai tvarkingai sukabinti ant sienų nuo lubų iki apačios ir įrėminti paveikslai priminė parodų salę. Visur užrašai bylojo vietą, datą su autorės pastabėlėmis.

Tame kambarėlyje praleidau apie dvi valandas. Priėjau prie Esmiraldos ir ją apglėbiau:

-Nuostabu, žavu, ką tu įamžinai, esi žmogus, turintis Dievulio dovaną. Piešk, tapyk, mieloji, ir niekada neužmesk to kilnaus darbo.

-O jei nori pamatyti piešinius, tai einame į palėpę, - pasakė Esmiralda.

-Noriu, - atsakiau dailininkei ir nusekiau jai iš paskos.

-Čia 40 mano albumų, jie  sunumeruoti, gali vartyti nuo pradžių, nuo pačių pirmųjų piešimo dienų mano gyvenime. Juos rinko mano tėveliai ir dėjo į krūvą, pažymėdami metus. Sako, kad nesudegino nė vieno. Jiems tai buvo brangus mano darbelis, - pasakojo Esmiralda.

-Ar kada nors tavo tėvelis piešė? – paklausiau.

-Tėveliai tvarkė aplinką, rūpinosi mumis ir labai džiaugėsi, kad augome sveiki, gražiai auklėjami. Jie su savo vaikais neturėjo rūpesčių ir buvo laimingi. Mokėmės visi gerai, visų mokytojų klausėme, skaitėme knygas, siuvinėjome, o brolis gražiai išmoko megzti. Štai jo darbas – pasakė Esmiralda ir parodė jai padovanotą liemenę.

-Sesuo išmoko megzti kojines, pirštines, tai visą šeimyną apmezga. Mamytė perėmė promočiutės „profesiją“ – ji audė lovatieses, staltieses, rankšluosčius. Tai visiems vaikams krovė į kraičio skrynias, vis sakydama: „Kai numirsiu, tai vaikaičiai atneš gėlyčių ant kapo“, - pasakojo Esmiralda.

Perverčiau jos piešinių albumus, pasidžiaugiau išsamiu pasakojimu ir pasakiau:

-Esmiralda, jums iki didžiausios laimės reikia susilaukti vaikelio. Bus pilna graži ir miela šeima.

Esmiralda nukaito it nusijuokė:

-Jau trys mėnesiai kaip laukiuosi! Tikėjau, kad taip man pasakysi ir paklausi, bet nedrįsau prisipažinti, - patvirtino ji.

-O kaip Bronius, jau žino tą džiugią naujieną? – pasidomėjau.

-Taip taip, mieloji, žino ir mane lepina. Tik į kaimą retai dabar važiuojame, saugo mus, - ji apglėbė pilvuką. – Čia didžiausias ir brangiausias mūsų turtas. Duok Dieve, kad laimingai sulauktume vaikelio.

-Esmiralda, jūs mane stebinate, jaučiuosi kaip užburtoje pilyje ir kas valandą surandu vis kažką naujo ir gražaus.

-Mėgstu žmones, nesu užsiskleidusi, bet tau parodžiau savo gyvenimo kampelius, - mostelėjo ranka Esmiralda, ir mes išėjome į kiemą.

Atgal