VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

03 24. Namų šilumoje... (6 dalis)

Birutė Silevičienė

Sumerkėme kojas į baseinėlį ir sėdėjome, žiūrėdamos į gandrus, kurie, gavę vardus, snaudė, saulutės spindulių užmigdyti.

-Kaip maži vaikai, Esmiralda, miega, o gandras išskleidęs sparnus bando apsaugoti nuo saulės kaitros, - pasakiau.

-Paukščiai, gyvūnai daugiau supranta ir už žmogų, tik kalbėti nemoka, - įvertino Esmiralda.

Sugrįžo jos vyras ir prisėdo prie mūsų pokalbiui. Sužinojęs, kad apžiūrėjau jos piešinius, nusijuokė ir apkabino žmoną:

-Čia mano didžiausias turtas. Čia, - parodė į  gamtą ir namus, - jos tvirtovė ir ramybė. – Ar žinote, kad mes susilauksime vaikelio? – paklausė Bronius.

-Taip, jau žinau ir džiaugiuosi kartu su jumis, - atsakiau.

-O aš bėgu kepti šašlykų, reikia damas valgydinti, nes jos išalko. Koks tas restorano maistas, tik iki durų, o skrandis vėl ima niurzgėti... -  išskubėjo šeimininkas.

Ragavome Broniaus šašlykus, gėrėme sultis, džiaugėmės gražiu vakaru, o Bronius kreipėsi į mane:

-Astute, dabar esu labai laimingas su Esmiralda. Galvojau, kad teks išsiskirti, kai po jos klasioko tragiškos mirties abu neturėjome ramybės. Man jos buvo gaila ir negalėjau jos sielvartą išgyventi. Vyrai sunkiau išgyvena už moteris. Bet... kaip sugebėjau, taip ir  išgydžiau savo žmonelę. Galėjau toliau kopti karjeros laiptais, bet negalėjau jos palikti vienos, bijojau sugriauti mūsų laimę.

Retkarčiais aplankome senelių kapus, aplankome Broniaus kapą, nunešame gėlių, uždegame žvakutę. Esmiralda man pažadėjo grąžinti jo  tėvams sūnaus dienoraštį. Gal tėvai jį saugos ir retkarčiais paskaitys, o mums nėra prasmės jį saugoti, nes jie buvo tik klasės draugai, - pasakė Bronius ir apkabino žmonelę.

-Sudeginkime tą dienoraštį ir pelenus išbarstykime ant jo kapo, - tarė Esmiralda.

-Nėra žmogaus, ir nereikia jo išpažinties, ir tegu lieka pelenai ant jo kapo, - pratęsė mintį Bronius.

-Jūsų tiesa, bus lengva jums ir ramybė tėvams, - įsiterpiau aš.

-Astute, padėkite mums atlikti šį ritualą, - paprašė  Bronius.

Esmiralda atnešė metalinę dėžutę, įdėjo klasioko dienoraštį, o aš uždegiau degtuką ir paliečiau primargintus puslapius. Dienoraštis degė, o Bronius su Esmiralda žiūrėjo į ugnelę, tylėdami ir ramūs.

Pelenai buvo uždaryti dėžutėje, o Esmiraldos veidu nuriedėjo ašaros, kurias skubėjo nušluostyti, nesukeldama vyrui skausmo.

-Ilsėkitės mintys ramybėje, kaip ir jo šeimininkas ilsisi, - uždarydamas dėžutę pasakė Bronius ir ją padėjo prie baseinėlio.

Kai susiruošiau į autobusą, Esmiralda pasakė:

-Jei gali palaukti 15 minučių, tai mes tave parvešime į Šiaulius, nes važiuojame pas tėvus.

Bronius, Esmiraldai nuėjus persirengti, pasakė:

-Ji nori, kad kartu išpiltume pelenus ant jos draugo kapo.

-Tai pats geriausias sprendimas! – spėjau ištarti šeimininkui.

Esmiralda įdėjo dėžutę į rankinę ir įsėdo į mašiną.

Mašinoje mes mažai kalbėjomės, atrodė, kad vežame mirusiojo pelenus, o ne dienoraščio sudegintas mintis.

Prie kapų nupirkome gėlių, žvakelių ir nuėjome prie Esmiraldos prosenelių kapų, uždegėme žvakutes, pastovėjome, kol jos įsidegė, ir nuėjome prie klasioko kapo. Esmiralda išėmė dėžutę ir išpylė pelenus ant kapo, įmerkė gėlių į vazą, uždegė žvakeles.

-Mielas klasės drauge, grąžinau tau dienoraštį, kurį man buvo atidavę tavo tėvai. Atleisk, kad negrąžinau tėvams. Daug kančių ir sielvarto jis suteikė man ir artimiesiems. Ilsėkis ramybėje. Dienoraštį grąžinau pelenais, kad jo niekas ir niekada neskaitytų, - garsiai ištarė Esmiralda ir tyliai išėjome iš kapinių.

-Astute, gal važiuojame pas mano tėvelius, rytoj šeštadienis? – paprašė Esmiralda.

-Ko čia klausti?.. Klausykite manęs: damos, į mašiną! – sukomandavo Bronius.

-Man kažkaip nepatogu, - pasakiau, nors labai norėjau pažinti Esmiraldos šeimą, aplinką, kurioje ji išaugo.

-Neišleisim iš mašinos, ir tiek, - kalbėjo Bronius.

-Tik reiktų prie parduotuvės sustoti, kad lauktuvių nupirkčiau, kaip čia aš įsibrausiu nekviesta, - pasakiau.

-Bagažinėje rasime ir ką į pirkią įnešti, - ramino Bronius.

Mūsų pasitikti išėjo abu tėveliai, džiaugėsi, kad ir aš kartu atvažiavau, nes Esmiralda buvo apie mane jiems kalbėjusi.

Esmiraldos tėvelių 30 bendro gyvenimo metinės. „Tėveliui 70 metų, mamytei 50. Tai bent šventės, va ir įpuoliau...“ – pagalvojau, sužinojusi.

-Astute, tempkite iš bagažinės lauktuves, padėk, Roma, Alguti, - paprašė Bronius, kiekvienam paduodamas pirkinius.

Esmiralda su Romute sukosi virtuvėje, o aš kalbėjausi su šeimininku, kuris aprodė savo ūkį, valdas, ežerą ir gandralizdį, šulinį, gyvulius.

Žavėjausi jo kalbos grožiu, atvirumu, nuoširdumu ir nesigailėjau, kad čia atvažiavau.

Kai viskas jau buvo paruošta ir buvome pakviesti į vidų, išbėgo Esmiralda su Romute į kiemą ir iš mašinos paėmė gėles, juostas, tortą ir didžiulę žvakę, kažkokį įdėklą.

Suėjome į vidų. Į kambarį Algiukas įvedė tėvelius ir pasodino prie stalo.

Esmiralda tarė:

-Šią gražią dieną, mieli tėveliai, subėgome, suvažiavome į jūsų namus, kaip tie gandriukai, kad galėtume uždegti jūsų jubiliejų žvakę, palinkėti sveikatos, padėkoti, kad išauginote savus tris gandriukus, mokėte doros, tiesos. Savo pavyzdžiu mums švietėte kelią, meile mus supote ir norėjote, kad neišklystume iš gyvenimo kelio.

Šiandieną galėtume kalbėti apie jūsų meilę, kaip, tėtuk, užsiauginai sau žmoną, ėjote tuos 30 metų kartu ir laimėje, ir liūdėdami buvote kartu.

Ačiū jums, kad šiandieną galime pasakyti tai, uždegdami jubiliejų ir bendro gyvenimo žvakę.

Algiukas uždegė žvakę, Romutė ir Esmiralda užrišo tautinę juostą motinai – „50 metų“, tėveliui – „70“.

Tėvai taip susigraudino, nes pamiršę buvo savo jubiliejus. O jei ir prisimindavo, tai nenorėjo  vaikams pridaryti rūpesčių.

Mačiau, kokie jie buvo laimingi, kaip spindėjo jų veidai, turintiems tokius šaunius vaikus, o vaikams – tėvus.

Bronius susuko filmą, įrašė sveikinimus, linkėjimus.

Vakare atėjo Marceliutės tėveliai, nes jie nežinojo kad tokį jubiliejų švenčia dukra ir žentas Pranelis.

-Kaip greitai laikas prabėgo! - pasakė Marceliutės motina. – Ir kas galėjo pagalvoti... 30 metų jau nugyvenote kartu: dukra, jau pusę gyvenimo nugyvenai, o žentelis greitai ir ketvirtį amžiaus nugyvens, - pabandė įgelti žentui.

-Ir gerai, močiute, kad tėvelis vyresnis, tai  gražiai išaugino mamytę, - pasakė Algiukas.

Gėlės buvo įmerktos į vazą. Aš tyliai priėjau prie jubiliatų, juos pasveikinau ir  pabučiavau abiem rankas ir išsitraukiau nepriklausomos Lietuvos vėliavą, juos abu apsupau:

-Mielieji, ačiū, kad jūs esate, ačiū, kad taip gražiai išauginote vaikus, tokia nuostabi gamta, jos grožis, ir jūsų meilė sušildo kiekvieno širdį. Jūs – tikra Lietuvos šeima, puoselėjanti tradicijas, perduodanti vaikams. Kokie bus laimingi anūkai, kai švęsite 50 bendro gyvenimo jubiliejų.

-Tėveli, jei Astutė apgaubė jūsų pečius vėliava, tai pasiklausykite dainos „Lietuva brangi“.

Prie  ežero liepsnojo laužas, o per laukus liejosi dainos, skambėjo eilėraščiai. Visiems buvo linksma, ypač džiaugėsi Pranelis su Marceliute, jos tėvai, kad tokie geri anūkai.

-Tikrą šventę iškėlė jums vaikai. Koks grožis, koks grožis! – stebėjosi Marcelijos tėvai.

Sėdi Marcelija su Praneliu ir šypsosi:

-Ačiū, ačiū, vaikai, už mūsų šventę – per tuos darbus ir pamiršome, kad tiek metų nugyvenome kartu. Mūsų  širdys jaunos, o vaikai suaugę, turi kiekvienas savo kelią.

Marceliutė ėjo prie kiekvieno savo vaiko ir dėkojo, įteikdama po neseniai išaustą rankšluostėlį.

-Tegul mano išausti rankšluostėliai visada primena gimtus namus, jų židinio liepsnelė tegul niekada negęsta jūsų širdelėse.

-Jei motina dovanojo jums po rankšluostėlį, aš, nors ir „kaimo Jurgis“, įteiksiu po skrybėlaitę, - kalbėjo puikusis šeimininkas.

-Tėvai, - kreipėsi Marceliutė į Pranelį, - padėkokime ir viešniai Astutei.

-Būtinai! – nudžiugo Pranelis, nes dabar jau reikėjo ir žmonos paraginimo. Jis atnešė iš lino siūlų pintą rankinę, skrybėlaitę ir Marceliutės rankšluostį.

-Paimk, Astute, mūsų dovanėlę atminčiai, ir visada esi kviečiama į lietuvišką gryčią. O vėliavą iškelsiu, kai bus šventės - lietuviškos!- nebaigė savo kalbos ir nusišluostė ašaras.

-Astute, - tau rankšluostėlis parodys kelią į mūsų namus.

Esmiralda atnešė du savo pieštus paveikslus ir įteikė vieną seneliams, antrą – tėveliams.

-Ačiū, dukrele, kad neatsisakei savo pomėgio, ačiū, anūkėle, - dėkojo apdovanotieji.

Pasikviečiau vaikus sudainuoti „Tu numegzk man, mama, kelią“.

-Ačiū Dievui, kad dar nieko blogo vaikams ir šeimai nenutiko, - sakė Marceliutė.

-Jei širdyje – Tėvynė, žemė, kur išauga  grūdas, o troboje nestinga duonos, vaikai išauga stiprūs, ir su meile eina į žmogų, - kalbėjo Pranelis, apglėbęs savo „augintinę“ Marceliutę.

Man buvo labai gera ir miela, apsilankius šioje šeimoje ir artimiau susipažinus su Esmiraldos šeima: tėvais, seneliais, dvyniais – Roma ir Algiuku.

Rytą anksti išvykau į namus. Dienoraštyje aprašiau viešnagę kaime, atlikau skubius darbus ir pagalvojau: „Ar daug tokių yra kaimo šviesuolių, kaip šie žmonės?“

Per gyvenimą visur ėjo kartu Esmiraldos tėveliai, jautėsi rami, graži jų bendravimo atmosfera. Jiems vaikai – jų didis džiaugsmas.

-Mylėjome ir mylime savo „gandriukus“, kurie  jau virto suaugusiais... – juokėsi tėvai. O sužinoję, kad Esmiraldos ir Broniaus namuose įvyko gandrų vardynos, kvatojosi visi.

-Ach, tas žentelis! – džiaugėsi Marceliutė. Jis vis ką nors sugalvoja. Gerai, vaikai, džiaukitės gyvenimu. Jei jūsų meilė stovės ant tvirtų pamatų, tai ir audros aplenks namus.

O man prisiminė K.F. sonetas, tinkantis Marceliutės ir Pranelio šeimai:

Ateik iš vasaros, kol medumi dar kvepia

Nenupjauti birželį paupiai,

Ateik iš vasaros per dobilieną lepią

Su tuo kraičiu, kurį sau sutaupei.

 

Tik kraitis – meilės metų laikas šventas,

Neiššvaistytas patvoriais kadais.

Ateik iš vasaros, kol jungia širdis krantas,

Kol saulė vaikšto mudviejų vardais.

 

Ateik iš vasaros, kol širdys pasiilgę

Gyvenimo su turiniu šviesiu.

Ateik iš vasaros išraut iš sielos dilgę,

Kad sielai šviestų dangūs vieversių.

 

Ateik iš vasaros, gyvenimą patyrus,

Kur dovanoja oazes ir tyrus.

 

Rugsėjo mėnesį Esmiralda pagimdė dukrelę ir man paskambino:

-Astute, prašau šokti iš džiaugsmo, nes mano šeimoje... šventė nepakartojama! Šiąnakt gimė dukrytė, 52 centimetrų panelytė, 3 kg. 500 gramų svorio. Miegaliukė, labai įdomi man, kaip motinai, ir tėvelis laimingas, sulaukęs dukrytės:

-Labas, Astute, - štai sėdžiu prie savo damų ir  džiaugiuosi, jas matydamas laimingas, - pasakė Bronius.

-Sveikinu ir džiaugiuosi, sėkmės ir laimės ją auginti ir perduoti savo kiekvieno pomėgius, - linkėjau draugams.

Gyvenimas gražus, kai šeimoje protingi ir gerbiantys vienas kitą tėvai.

Po mėnesio aplankiau Esmiraldą ir Bronių, mažylę, pasigrožėjau Esmiralda, kuri švietė kaip saulutė. Bronius lepino savo damas, viskas jam sekėsi.

Per pietus paklausiau:

-Koks jūsų mažylės vardas?

-Dar nežinome, kokį jai duoti vardą, nes ji labai rami,  - džiaugėsi Esmiralda.

Atgal