VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

04 13. Auksinės vaikystės žemėje

Aleksandras Šidlauskas

Labai raiškus leidėjų anonsas: „Patraukliai parašyta knyga dovanoja galimybę drauge su autoriumi pakeliauti jo vaikščiotais takais, patirti jo išgyventus įspūdžius, pateikia autentiškų žinių ir skatina įdomiems apmąstymams apie etninį Lietuvos paveldą“. Ir knygos turinys vaizdžiai pasako, kas bus kalbama: šunys, naktigonė, grybavimas, laidotuvės, skerstuvės, pavasaris, gaisras, uogos. ...Būtina skaitytojams papasakoti apie poetą, dailininką, humoristą, vertėją Joną Martinaitį, gimusį Pavartyčių kaime. Ilgai šio Šeduvos žemės vyro atsiminimai išgulėjo rankraščiuose, „Auksinė vaikystė“ parašyta 1945–1947 metais. Atsiminimų knyga pasakoja apie XX a. pradžios gimtąjį kaimą. Tai tikras gamtos, vaikystės, žmonių, papročių, darbų žinynas, parašytas jautriai, panoramiškai. 680 puslapių leidinys beveik vadintinas novelių apysaka, nes savo menine pagava ir estetine įtaiga jis primena grožinį kūrinį, kadangi vaizdai vienas už kitą ryškesni, pasakojimas subtilus, žmonių portretai nupiešti jautraus akvarelisto ranka, kuri ne vienąsyk primena Mikalojaus Katkaus, Balio Buračo poetinį kalbėjimo braižą.

Jonas Martinaitis prisiminimus rašė pačioje gyvenimo pabaigoje, tad dar kartą panoro „pabūti“ vaiku, nes knygos kalbėjimas – tai dešimtmečio vaiko kalbėjimas apie Pavartyčių kaimą. Parašyta taip įtaigiai, kad, manau, kiekvienas knygos skaitytojas pasijus vaikščiojantis po savo kaimą, sodžių, vieškelį. Nelengva autoriui, regis, buvo prisiminti, kas dėjosi prieš trisdešimtmetį. J.Martinaitis pasitelkia ir vaizduotę, ir išmonę, bet su tiesa niekur neprasilenkia. Be abejonės, taip būta ir daraktorinėje mokykloje, ir tėvelio išleistuvėse į Ameriką uždarbiauti, ir Kalėdų atostogose, ir siuvėjo Kaziuko kambaryje. Argi galima būtų tuo suabejoti. Argi galima būtų netikėti vaizdžiais siužetiniais pasakojimais apie darbus miške, paukštelių gaudymą, uogavimą, dainų vakarones, palentos mušimą. Su meile ir didžia prieraiša nupiešti kaimynų Išoro, Naujoko, Aneliūtės, Lažono, giminaičių Nardicko ir Šipulio paveikslai, kurie lyg gyvi iškyla prieš skaitytojo akis.

Pagrindinis veikėjas – gyvybingas ir išradingas Jonukas, kurio piešiniais žavisi ne tiktai tėvai. Jis gyvas lyg Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelės“ žmogučiai, jis linksmas padauža, vis išsisukantis iš visokių buities aplinkybių. Jonukas, būsimasis dailininkas, kaip rašoma Irenos Dobrovolskienės įvadiniame straipsnyje „Šeduvos krašto sūnus“: „Nuo ankstyvos jaunystės dailininkas žavėjosi gamta, sėmėsi iš jos stiprybės ir išminties, dažnai piešė ir natūros. Visi patirti įspūdžiai vėliau išsiliedavo skaidriomis, vaiskiomis, kartais ir prislopintomis spalvomis popieriuje ar drobėse“.

Gyvenimas dažniausiai pats padiktuoja, kada žmogui reikia pradėti rašyti atsiminimus. Jie atspindi epochą, žmonių gyvenseną ir jauseną, gamtą, darbus, ekonominę būklę, kultūrinę panoramą, kaimiečių likimus – smurtą ir tremtį, sovietinį brutualumą ir prievartą.

„Auksinės vaikystės“ rankraščiai – tikra smetoninio inteligento mažų dienų epopėja, netgi legenda. Pieštuku rašyti jau išblukę sąsiuviniai, vyniojamo popieriaus šiugždesys, rašymo aistra, blunkančių atsiminimų spindėjimas – visa supinta, bet nesupainiota, o meniškai atkurta. Žinau, kiek džiaugsmo suteikia atsiminimų rašymas, kai mintys klaidžioja po vaikystės ar jaunystės pievas, po tėvų sodybą, po gimtąjį kaimą. Tai pas kaimyną nubėgta, tai atlaidų dienomis plačia gimine pasidžiaugta, tai nespalvota knygelė perskaityta, tai skriaudi ašara nubraukta ir su keturkojais pasišnekėta.

Nereikia būti didele knygų „žiurke“, kad nesuvoktumei vidinio knygos žavesio, laiko atsklaidos, mažojo žmogaus širdies dūžių, kas nesusižavėtumei Pavartyčių kaimo bendruomene ir jos praeities gyvenimo puslapiais. Kur suaugusieji, ten ir vaikas, kur vaikas, ten ir žaidimai, kur žaidimai, ten išdaigos, draugystė, kur draugystė, ten tarpusavio santykiai, grazna ir šiluma.

Šių prisiminimų knyga sužavi ne tiktai faktų gausa, kaimo patriotiškumo atsklaida, valstiečių mentalitetu, bet ir pasakojimo stiliumi, vaizdinga kalba: tarmybinėmis, raiškia frazeologija, tautosakos panaudojimu. Žinia, dailininkas J.Martinaitis taip pat pasižymėjo ir poetine kūryba. Tad, ir prozoje blyksteli puvartytėno lyrinis talentas. Viena, gerai pažinti kaimo gyvenimą, o antra, sklandžiai pasakoti (pasakoriaus talento iš knygos autoriaus neatimti), vaizdingai kalbėti. Visų pirma į akis krinta tikslūs dialogai, parodantys dailininką, J.Martinaitį, kaip kalbos mokovą, kaip menine kalba šnekantį autorių.

Kiekviename atsiminimų skyrelyje (jų iš viso net 79) rasime gabaus dailininko „piešinėlių“. Štai vienas jų „Miško kirtimas“ – 6 puslapių rašinys. Galima būtų netgi kalbinę trumpą studiją parašyti apie tikslią ir įvairią J.Martinaičio kalbą. Kokie vaizdūs ir taiklūs veiksmažodžiai: blinktelėti, rantyti, niūksėti, spragtelėti, kaukštelėti, šnektelėti, šlumštelėti, nuklampoti! Daiktavardžiai išgriebti iš pačios valstiečių šnektos gilumos: ilgakinkos, lėksmas, priekrosnėlis, žiubčius, bruzdulis. Ištiktukas „takšt“ savo vietoje, o metaforiška iškalba „spalvotos svajonės“, „beržas mirė“, išplėtotas palyginimas „saulės spinduliai pabiro tartum auksas“ liudija tikrą aukštaitį pasakorių. Kalbos kalbomis, bet ne vienas J.Martinaičio sakinys – tai įvairiaspalvė kaimo drobė su konkrečiais savitumais ir būties įtaiga. „Apšviesti dar ir mes, bet štai saulutė užlindo už aukštų medžių, prie Vartyčios upelio krantų, viskas aplink nubluko, pilkšvame lauke ant patamsėjusio rausvo dangaus dunkso kryžių siluetai, ir tik toli toli, miško pakrašty, dar raudonuoja didžioji Štaro eglė, turbūt aukščiausias medis tame miške, tačiau ir ta aptemsta, ir aplink pasidaro šviesi prieblandėlė“. Argi tai ne prityrusio rašytojo nulieta akvarelė. Manding, ir tų kelių pavyzdžių pakanka, kad jaudintų skaitytoją ir verstų jį skaityti puslapį po puslapio.

Ačiū visiems, kurie dirbo prie šios knygos. Mes gavome puikią dovaną – 680  puslapių prisiminimų. Štai bent iš dalies susipažinome su Jono Martinaičio talentu ir jo gimtaisiais Pavartyčiais.

Atgal