VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

04 18. Laiškai pasakoja gyvenimą

Aleksandras Šidlauskas

Laiškas – tai žmogaus ryšys su žmogumi, tai asmeninio gyvenimo atsiskleistis, tai kasdienybės komentaras ir žmogaus vidinio pasaulio paveikslas. Ypatingai daug laiškų buvo rašoma praėjusiais amžiais, kai nebuvo elektroninio pašto, kišeninio telefono, fakso paslaugų, interneto. Dera prisiminti airių kilmės anglų dramaturgą Bernardą Šo, kurio epistoliarinis palikimas siekia kelias dešimtis tūkstančių laiškų. Žinia, šis Nobelio premijos laureatas išgyveno 94 metus. Rusų rašytojo Levo Tolstojaus laiškai sudaro keliolika jo kūrybos tomų. Atrodo, kad daugiausia laiškų yra parašę rašytojai, nes jų plunksna buvo greitabėgė ir išlavinta, stilius savaimus, o pomėgiai žymiai platesni. Pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais ypatingai išpopuliarėjo olando Teo laiškai savo broliui Vincentui van Gogui. Štai 2006 metų pabaigoje buvo išleista talpi talentingo literatūrologo Vytauto Kubiliaus laiškų knyga „Lauksiu atsakymo“. Dėmesį prikausto raiškus, metaforiškas sakinys, taikli frazė, eseistinis kalbėjimas, literatūrinio gyvenimo atspindžiai, laiko dvasios aprašai, garsių Lietuvos ir JAV gyvenusių žodžio meistrų charakteristikos, kritinis požiūris į save.

Laiškai yra vertingi daugeliu atžvilgiu. Jais šiandien itin domisi istorikai, kraštotyrininkai, sociologai, literatai, etnikai. Ir psichologams neretai laiškai tampa kasdienine jų veiklos duona. Dera kalbėti ir apie istorinę laiškų svarbą. Kartais vienas kitas Lietuvos partizano, tremtinio, politinio kalinio laiškas yra iškalbingai tikslus ir informatyvus, tiesą atskleidžiantis, būtį įprasminantis, plačiai parodantis laiško autoriaus asmenybę. Tokių pavyzdžių jau šimtų šimtai sukaupti. Ar visi mes išsaugome mums parašytus laiškus, sveikinimus, telegramas, atvirlaiškius, jubiliejinius tekstus, pagaliau šiandien taip išpopuliarėjusias telefonų žinutes. Šitai neišbarstykime, kad gyvenimo pabaigoje netektų gailėtis dėl kažkada krosnin įmestų brangių atminties lapelių. Tai draugiškas persergėjimas žmogaus, kuris per pokario smurto metus negebėjo išsaugoti savo dėdžių ir tetų laiškų iš Sibiro. Antra vertus, kiekvienas laiško puslapis kalbėte kalba apie asmenį, apie gyvenimo aplinkybes, darbų pobūdį, mąstymo sklaidą, rašysenos ypatingumą, veiklos patirtį, stilistinį braižą, kalbos savitumą.

Mano asmeniniame archyvėlyje jau sugulė nemaži laiškų pluošteliai. Juos labai įdomu skaityti po kiekos metų, kai daug kas pasimiršę, priblėsę. O laiškas lyg vėlei sugrąžina į būtąjį laiką. Ir iškyla garsių ar brangių žmonių paveikslai, ir nušvitinta senokai rašytas sakinys, naujaip pažyra asmeninio gyvenimo nuotrupėlės. Jau kartą atsiminimuose esu rašęs apie buvusį Grinkiškio vidurinės mokyklos (Radviliškio r.), mano buvusios klasės vadovą Joną Ančerį. Citavau jo skvarbias mintis, aprašiau laiškų turinį, apibendrinau dėmesio vertesnius puslapius. Tad ir šiuo rašiniu noriu paakinti mokytojus, visus šviesuolius, esant geidavimams, laiškus perduoti kraštotyrininkams, muziejams, archyvams. Juk šalia pačių kasdieniškiausių laiško eilučių galima įžvelgti esminę žmogaus dvasios raišką, laiko ir tautos istorijos detalę, primirštus faktus, kitus duomenis. Pagaliau laiško skaitytoją gavėją galėjo nustebinti pats mąstymas, pasakojimo tėkmė, netgi popierius, vokas, pašto ženklas, rašysenos brėžis. Tai neatskiriama žmogaus gyvensenos ir vidinės jausenos dalis. Gerai žinoma, jog laiškuose žmogus atsiveria giliau, nes rašant niekas netrukdo ir neįtakoja, turima laiko apgalvoti tai, kas norima pasakyti, pasipasakoti. Betarpiškai visados kalbama vienaip, o parašoma jau kitaip. Ir intymesnės gyvenimo detalės parodo asmenybės kryptį, žiūros slinktį, pažiūrų momentus. Ir pasveikinimo atvirukuose rasis originali mintis, niekieno kito nepakartotas ir nepakartosimas žodis.

Ne viena Lietuvos leidykla yra išspausdinusi J.Biliūno, Šatrijos Raganos, M.K.Čiurlionio, V.Mykolaičio-Putino, I.Šeiniaus Vaižganto, J. Savickio laiškų rinkinius. Juose visu platumu atsiskleidžia žmogus kūrėjas, bendruomenės narys, tautos pilietis. Šiuose laiškuose yra rašoma apie gamtą ir meną, apie kultūrą, pasiguodžiama savo gyvenimo rūpesčiais, aptariama tuometė epocha, pasidžiaugiama kūrybine sėkme. Antra, minimų autorių laiškų stilius yra įtaigus, tekstas dalykiškas, kalba subtili ir raiškinga, mintys gilios ir prasmingos.

Dabarties metas – ne laiškų rašymo laikas. Visa tai jau lygu praeityje, tačiau, kiek tik įmanu, prisiartinkime prie jos ir pažinkime giliau laiško autorių ir jo aplinką.

Atgal