VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

04 25. Ir Zuikių gatvėje gyventi galima…

Birutė Silevičienė

Balandžio 18 dieną, nors ir krapnojant lietučiui, žmonės rinkosi į Irenos Vyšniauskaitės-Šuminienės knygos „Žmonės prie tunelio“ pristatymą Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje Vilniuje .

Irena Vyšniauskaitė-Šuminienė – pedagogė, žurnalistė, Tėvynės pažinimo draugijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus mokytojų literatų draugijos „Spindulys“ narė. Nuo 1963 m. dirbo pedagoginį darbą, 1976 m., Vilniaus universitete įgijusi žurnalistės specialybę, dirbo radijo laidų redaktore, 1980 m. – Vilniaus universiteto Istorijos fakultete Žurnalistikos katedroje, 1986 m. – „Buities“ žurnalo skyriaus redaktore, 1994-1998 m. – Lietuvos ypatingajame archyve, o 1998-2000 m. – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.

Pastaruoju metu aktyviai įsijungusi į TPD veiklą, yra „Tautotyros metraščio“ rėmėja ir talkininkė.

Knygos viršelis. Nuotraukos Birutės Vijeikienės

Irutė – veiklos žmogus: kuria eiles, tapo, mezga, daug skaito, dega aistra gėlėms, gražiai aplinkai, buičiai, mėgsta keliauti, liepsnoja meile žmonėms, sūnaus šeimai. Ji niekada nepamiršta tų žmonių, su kuriais mokėsi, dirbo, ar kitais keliais buvo gyvenimo suvesta. Ji pirmoji geru žodžiu, patarimais padės, priglaus ir nuramins vargstantį, ligonį, patekus nelaimėn – išties pagalbos ranką.

Kai mielos Irenos paklausiau, iš kur tas jos paprastumas, gerumas, nuoširdumas, ji atsakė: „Gyvenimas žmogų moko išgyventi ir sunkų laikotarpį, ir vargus, nepriteklius, iškęsti netektis. Tenka pamiršti įžeidimus, nuoskaudas, kad toliau galėtum gyventi ir būti laimingas. Svarbiausia gyvenime - žmogaus ryšys su kitu žmogumi, geranoriškumas ir širdies šiluma. Už visas gražiausias akimirkas esu gyvenimui dėkinga“.

Taip kalbėti gali tik kilnios širdies žmogus. Irutės nelepino tėveliai, neaugino baltarankės ir nelaikė be darbo. Mamytė ją išmokė siūti, megzti, tvarkyti buitį, gaminti, prižiūrėti daržus. Tėvelis – buhalteris, iš jo paveldėjo taupumą. Geriausia gyvenimo mokykla – tėvų namai. Ji išėjo į gyvenimą pasiruošusi būti savarankiška, nebijoti vargų ir krizių. „Esi sveikas, gyvas, turi kojas, rankas, ir galvą ant pečių. Gyvenk, galvok, sukis, tik netingėk, neleisk tuščiai laiko, susiplanuok jį taip, kad užtektų ir knygai paskaityti, ir suknutę ar skraistę nusimegzti, bliuzelę pasisiūti, apsitvarkyti namuose, kurti eilėraščius prie židinio ar pabendrauti su drauge. Visi tėvelių pamokymai man gyvenime labai padėjo: netekus darbo, atėjus krizei, teko kažkaip išgyventi. Pasinaudojusi kaimynės patarimu, pradėjau siūti moterims kostiumėlius, o vyras Gariūnuose pardavinėjo (nors ir nebuvo prekeivis). Už gautus pinigėlius pirkome medžiagas, tęsėme savo „verslą“. Džiaugėmės, galėdami nusipirkti gardesnį kąsnelį, atidėti pinigėlių ateičiai“, - kalbėjo Irutė.

Renginio dalyviai

Iš nusipirktos lūšnelės Zuikių gatvėje, tik abiejų su vyru pastangomis ir rankomis iškilo dviejų aukštų namas, kuris dabar skęsta gėlėse, žalumoje ir medžiuose. Daug gero Irutės vyras Antanas padarė Zuikių gatvės žmonėms, prikalbino juos, kad reikia šulinio, nes vandenį tekdavo neštis iš toli kibirais. Juk vanduo – gyvybė, jo reikia ir maistui, ir ūkyje, kibirais viskam neprinešiosi.

Irena Šuminienė ir Irena Šalkauskienė

Antanas Šuminas įsivedė vandentiekį, ir Irutei nebereikėjo tampyti vandens ar vis pirkti siurbliukus, paslaptingai dingstančius iš šulinio. Juk šulinys iškastas visiems gatvės žmonėms, tik ne visi esti nuoširdūs.

Vėliau Antanas buvo išrinktas gatvės seniūnu, padėjo, kuo galėdamas Zuikių gatvės gyventojams. Tik gal per daug krūvio teko Antanui – neatlaikė sveikatėlė, iškeliavo Amžinybėn.

Irenos širdį glostydavo, kai žmonės šiapus ir anapus geležinkelio sakydavo: „A, tai čia tas Antanas, kuris patsai namą pasistatė. Nieko nepavogė, nesusikombinavo, statė, statė, ir pastatė“. Patys maloniausi pagyrimo žodžiai ištarti jau dabar, 2014 m. vasaros pradžioj: „Aš jus pažįstu, esate Antano, savo rankomis pasistačiusio namą, buvusio gatvės seniūno žmona, mes pas jus anuomet lankėmės, labai patiko“.

Irena dėkinga savo vyrui, išmokiusiam įveikti savo likimą ir kurti gyvenimo laimę.

Autorę sveikina Tėvynės pažinimo draugijos Garbės pirmininkas dr. Kazys Račkauskas

Nors ir sunku vienai pjauti, skaldyti malkas, bet Irena ne tas žmogus, kuris negalėtų atlikti vyriškų darbų. Ji moka ir vinį įkalti, ir daržą sukasti, pasirūpinti savimi be kitų pagalbos, savo vargų neužkrauti sūnui ir jo šeimai.

Irena džiaugiasi, kad turi gerą sūnų, puikią marčią, kuri yra jos geriausia draugė. Tai ir yra Laimė ir gyvenimo džiaugsmas.

Irena – talentinga žurnalistė, reikli lietuvių kalbos žodžiui, jo skambėjimui kaip muzikos instrumentui. Jos knygos „Žmonės prie tunelio“ pristatyme dalyvavo TPD Garbės pirmininkas, leidyklos „Gimtinė“ vadovas dr. Kazys Račkauskas, dr. Antanas Balašaitis, prof. Ona Voverienė, dr. Nastazija Kairiūkštytė, Albina Tumaitė, Zita Čepulytė, dainininkė Irena Bražėnaitė, TPD Vilniaus sk. pirmininkė Birutė Mikulytė.

Irena Šuminienė prie savos kūrybos mezginių

Naujoji Irenos knyga „Žmonės prie tunelio“ - apie geriausią šalyje požeminį Panerių geležinkelio tunelį – pirmąjį Lietuvoje ir pirmąjį carinėje Rusijoje. Jis buvo reikalingas, tiesiant Lietuvos geležinkelį – pirmąjį kelią į Europą prieš 155 metus. Knygoje trumpai nušviesti istoriniai įvykiai, jų priežastys ir pasekmės, prisiminti ano meto šviesuoliai, tunelio projektuotojai ir statytojai.

Knygos autorė kviečia keliauti traukiniu, stabtelti ne vienoje dėmesio vertoje stotelėje. Daug knygoje skirta pasakojimams apie žmonių gyvenimą nuošalioje gatvelėje Panerių slėniuose prie geležinkelio ir žymiojo istorinio tunelio. Ši knyga bus naudinga tautotyros žinių rinkimo savanoriams, kelionių mėgėjams, jaunimui.

Dr. Nastazija Kairiūkštytė. Nuotr. Irenos Šalkauskienės

Perskaičiusi knygą, paskambinau autorei padėkoti ir pasidžiaugti jos kruopščiu darbu, rašant knygą, lankant Zuikių gatvės gyventojus, renkant prisiminimus apie gyvenimą šiame slėnyje. Paklausus, ar nesijaučia pavargusi, man atsakė eilėmis:

Kaip sutilpti, žydėjime, į tave?

Kaip panirti į sveiką kvepėjimą?

Šitaip norisi būt bitele,

Ir užburti visus dūzgimu.

Tas pavasaris, ir tas medus...

Vėjas linksmas pakels ir nuneš

Lyg pūkelį pienės, plazdėdamas,

Baltos ievos alpėja miške,

Nėr senatvės – vien tik jaunėjimas.

O savo eilėraštyje „Čiulbėjimas“ Irena sako:

Atskridau, pačiulbėjau, nuskridau.

Taip svarbu, kad girdėtų giedojimą.

Kad sušildytų sielą melodija,

Ir gyvent mums visiems būt ramiau.

 

Kai palieka kitus duotas gėris,

Kaip šviesu, taip erdvu horizonte.

Plaukia gražūs miražai ir smėlis

Toks švelnus tarsi šilkas po kojom.

 

Pats mieliausias stebuklas –

Boružė rožės žiedu į lapą ropoja.

Tik truputį pačiulbu pačiulbu

Ir skrendu pasislėpti į gojų.

 

Aš esu tik mažytis paukštelis

Atskridau, pačiulbėjau, nuskridau.

Manau, kad savo širdingomis eilėmis ji pilnai atsakė apie savo gyvenimą, darbus ir rūpesčius.

Sėkmės Jums, Irena, visuose darbuose, siekiuose, kūryboje!

Atgal