VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

04 25. Namų šilumoje... (7 dalis)

Birutė Silevičienė

-Astute, - rinkai mūsų gandrams vardus, tai gal turi kokį gražų vardą savo širdyje? – paklausė Bronius.

-Ne, ne, jūs turite patys išrinkti, - pasakiau, išsisukdama iš keblios padėties.

-Duoti senelės vardą galvojau, bet nereikia, nes ji turės tokį pat likimą, kaip ir mano mama, - pasakė draugė.

-O jei Svajūnė, ar geras vardas? - paklausė Bronius, žiūrėdamas į dukrelę.

-Labai gražus vardas, Broniau, - pasakėme su Esmiralda.

Mažylė, atmerkusi akeles, nusišypsojo ir vėl užmigo saldžiu miegučiu.

-Žiūrėkite, ar ne stebuklas! – ji priėmė išrinktą vardą, - džiaugėsi tėvelis.

-Svajūnėle, mūsų mažoji dukryte, auk sveika ir laiminga, tau užteks meilės, dėmesio ir šilumos, - pasilenkusi virš lovytės džiaugėsi motina.

Vakare aplankyti Svajūnės ir pasveikinti dukros bei žento atvažiavo tėvai, uošviai ir dvyniai.

Turėjau atidėti savo išvyką į namus ir padėti Esmiraldai suktis virtuvėje.

Džiaugėsi artimieji Svajūne, dukra, marčia, seserimi, ir močiutės nutarė išmaudyti anūkėlę. Bronius nė minutei nepaliko dukrytės vienos, net lopšinę dukrytei sudainavo.

Marceliutė iš namų atvežė medinę geldutę, kurią Pranelis išskobė iš ąžuolo anūkėlei.

-Gal jūsų miestietiška ir gera, bet sveika kūdikėlius prausti medinėje, ji daug šiltesnė, savus tris išauginau, tai gerai žinau.

Kai vanduo buvo paruoštas išprausti mažylei, seneliai į vandenį įmetė auksinių monetų:

-Tegul anūkėlei niekada nebūna sunkių gyvenimo dienelių ir auga visų mūsų meilės apsuptyje.

Stovėjau ir žiūrėjau į visų džiaugsmu suspindusias akis, kuriose nebuvo nei pavydo, nei neapykantos tai mažai Svajūnėlei, kuriai seneliai atidavė savo santaupas.

Mažylė šypsojosi geldutėje, prausiama močiutės, o močiutė ją glostė ir kalbėjo:

-Paaugsi, atvažiuosi pas mus į kaimą ir darbelių išmokysim. Nebūsi lepūnėlė, baltarankė, o tapsi tikra kaimo mergužėle.

-Pas mus šulinėlis – tyras vandenėlis, karvutės pienelis, bitučių medutis, augsi, anūkėle, sveiką maistą valgysi, mes tave mylėsim, - išskaičiavo Pranelis.

-Ačiū, tėveliai, jūs mus išauginote, o dabar mums priklauso rūpintis savo vaikeliu. Jūs pailsėkite po darbų ir užtenka mumis rūpintis. Aišku, išleisim per atostogas pasidžiaugti seneliais, lankysime jus, - kalbėjo Bronius.

O man atrodė, kad jis niekada negalės išleisti mažosios „damos“ pas senelius vienos ir ten ilgai viešėti.

Vakare virtuvėje sukosi Marceliutė su svočia, o aš nuėjau miegoti.

Rytą užėjo Esmiralda su Broniumi į kambarį ir man tarė Esmiralda:

-Astute, mes prašome mums padėti, sutinki?

-Ką padėti? – paklausiau.

-Norime šiandieną pakrikštyti dukrą, ir tave prašome Svajūnei tapti krikštamote. Tau nieko pirkti nereikia, viskas paruošta. Senelės rūbeliais pasirūpino, čia atvažiuos kunigas... Seneliai bus labai patenkinti, - prašė mažylės tėveliai.

-Žinau, kad atsisakyti negalima, bet galėjote mane įspėti, aš būčiau paruošusi pati Svajūnei krikšto rūbus, o dabar labai nepatogu, - aš pasakiau Esmiraldai, keldamasi iš lovos. – Gal galėčiau nuvažiuoti į parduotuvę ir ką nors nupirkti? – paklausiau Broniaus.

-Galiu nuvežti į kirpyklą, sušukuos plaukus, o pirkti nereikia, Astute, eikim į Esmiraldos kambarį ir pamatysi rūbelius.

-O, Dieve, kokie jie gražūs! Suknutė ilga, visa nėriniais išpuošta, rausvu kaspinu surišta. Kepurėlės grožis ir rūbeliai apatiniai labai gražūs. Tikra karalaitė bus mano krikštadukra! – pasakiau Esmiraldai.

Kirpykloje sušukavo plaukus ir visai neblogai atrodžiau, todėl Broniaus prašiau nuvežti į turgų, kad galėčiau močiutėms nupirkti po skarelę ir saldainių bei šampano.

Viską nupirkau ir greitai sugrįžome į namus.

Artėjant sutartai valandai, močiutės ruošė anūkėlę Krikštui.

Prisiminiau, kad turiu rankinėje auksinę grandinėlę su kryželiu. Jos dar nebuvau atidavusiu Esmiraldai, tai mane išgelbėjo.

Priėjau prie močiučių ir senelių, paklausiau, ar negalėtų uždėti anūkėlei grandinėlės? Kunigas pašventintų, ir ji turės mano dovanėlę.

-Aišku, vaikeli, uždėsime! Tai nuostabi dovana Svajūnei, - pasakė moterys.

-Man tėveliai nepirkdavo tokių brangių dovanų, - šyptelėjo Esmiralda.

-Dabar, dukryt, kiti laikai, seneliai, sulaukę pirmos anūkėlės, trisdešimt metų atgimsta! – ištarė Pranelis.

-Tiesą sakai, svotai, savi vaikai išauginti, reikia ir anūkais pasirūpinti, - ištarė Broniaus tėvas.

-Žiūrėkite, žiūrėkite, kad netektų jais rūpintis iki jų senatvės, - nenusileido Bronius.

-O kam mums krauti turtus? Reikia, kad ir anūkams būtų lengviau gyventi, - kalbėjo Pranelis.

-Kai devynios auklės, tai vaikas būna be galvos, - nenusileido Esmiralda, šypsojosi ir dengė stalą.

Atvyko kunigas.

-Ar mergaitė jau paruošta Krikštui? – pasiteiravo jis.

-Taip, - atsakė močiutės ir man padavė mergaitę, o Esmiraldos broliui – žvakę.

Stovėjo Esmiralda su Broniumi ir žiūrėjo į savąją Svajūnę, o močiutės kalbėjo maldelę, žiūrėdamos į anūkėlę.

Mergaitė, paragavusi druskytės, tik suraukė kaktą, o užpylus ant galvytės vandens, atmerkė akytes ir žiūrėjo į kunigą, nesuprasdama, ką jis daro.

Po Krikšto, mergaitę paėmė vėl močiutė Marcelija, o antroji – prilaikė suknelę. Močiutėms įteikiau skareles ir saldainių, padėkojau, kad tokia šauni jų anūkėlė buvo per ceremoniją.

Taip aš tapau Esmiraldos ir Broniaus dukros krikštamote, džiaugiausi, turinti jau krikštadukrą. Tapau gimine šios gražios šeimos.

Stengiausi viską aprašyti dienoraštyje. O pati vis galvodavau apie Svajūnę, nuolat skambindavau Esmiraldai, dažnai ir aplankydavau savo krikštadukrą. O ji augo kaip liepa ir šypsojosi, turinti rūpestingus tėvelius.

-Svajūnėlė jau bando vaikščioti, sulaukusi septynių mėnesių, - džiaugėsi Esmiralda, paskambinusi man. – Jau mus pažįsta, turi savo bendravimo kalbą. Rami ir gera mergaitė.

-Pabučiuok „princesę“ nuo manęs, - paprašiau draugės.

-Svajūne, čia kalba tavo Krikšto mamytė, pasakyk ką nors, jai bus malonu, - maldavo Esmiralda dukros.

-Ba... ma... te...- veržėsi skiemenys iš jos lūpų.

Džiaugiausi jų laime ir pati buvau laiminga.

Po pietų visi susirinkome pas Marceliutę ir Pranelį Žiemius.

Pasidžiaugė seneliai anūkėle, kuri ėjo per kiemelį sutikti senelių. O gandrai sodybos gandralizdžiuose žvelgė į nupėdinančią mergaitę, nesuprasdami, iš kur atsirado nauja gyventoja.

Viešnagėje sužinojau, kad Žiemių pirmagimis, sūnus Algutis, o kitais metais gimė dvynės Esmiralda ir Roma.

Kodėl dvyniais laiko Algutį ir Romutę, Esmiralda man papasakojo:

-Brolis ir sesuo visada kartu žaisdavo, o aš mėgau viena vaikščioti, žaisti, svajoti. Tėtis taip ir pavadino: mūsų dvyniai, - juokėsi Esmiralda. – Norėjau būti nepriklausoma nuo „dvynių“, nors labai juos mylėjau ir myliu. Turbūt man reikėjo gimti pirmai.

Brolis Algutis studijuoja Vilniaus universitete Filologijos fakultete. Roma mokosi Pedagoginiame universitete, studijuoja matematikos mokslus. Tai ji – mūsų šeimos finansininkė kaip tėvelis, - juokėsi Esmiralda.

-Mes didžiuojamės savo tėveliais. Išaugino leido į mokslus.

-Brolis turi merginą, ruošiasi vesti ją, o sesuo – dar tyli!

-Kuris jos bus – nepražus, Esmiralda! Tegu atšoka brolio vestuves, - pritariau.

Gyvenimas tęsiasi

Marceliutės tėvelis – Antanas Melnikas – susirgo plaučių uždegimu. Mėnesį praleido ligoninėje, nes pakenkė ir širdžiai ta klastinga liga. Jis jautėsi silpnas, troško kuo greičiau sugrįžti į namus ir sustiprėti: „Namų sienos pačios geriau gydo už bet kokius vaistus...“

Antanas namuose sustiprėjo, bet jėgos buvo nusilpę. Jis pasakė savo žmonai Aurelijai:

-Motin, man jau geriau, gal sukvieskime vaikus savaitgalyje ir tą Esmiraldos draugę Astutę pakvieskime. Pasisėdėsime, pabendrausime. Mes vis namuose ir namuose, manau, visiems reikia prasiblaškyti... Ar pritari?

-Aš viena nespėsiu pasiruošti, - tarstelėjo Aurelija.

-Ar čia bėda? Paprašysime dukros Marceliutės ir žento Pranelio, tikrai mielai padės. O ir tų vaišių daug nereikia! Svarbu, žmogus užsuks ir pas mus, nesijausime tokie vieniši, - aiškino Antanas.

-Gerai! – nusileido Aurelija vyrui.

Marceliutė su Praneliu džiaugėsi, kad tėvelis nutarė surengti šventę visai giminei.

-Mes, tėveliai, jums padėsime, nesirūpinkite, - pažadėjo dukra ir žentas.

-Aš noriu gražios šventės, kad ją prisimintume, jog ir mes esame žmonės, - kalbėjo Antanas, žiūrėdamas į savo dukrą Marceliutę.

-Tėveli, aš taip pat noriu, kad tu pasveiktum ir džiaugtumeisi savo gyvenimu. Tu esi mums labai reikalingas savo patarimais, pamokymais. Be tavęs net ir morkos užauga prastesnės, reikia tavo joms žodžio, meilės, - kalbėjo Marceliutė, o tėvelis net nusijuokė.

-Sakai, Marceliut, be mano dalyvavimo, kai sode tvarkeisi, morkos „pasakė“, kad neužaugs, - nusijuokė Antanas. – Aš jas rytoj palaistysiu ir tegul pabando neaugti. Tai jos nori man vitaminų neteikti, nori, kad apakčiau, - dėstė tėvas.

Marcelija paskambino vaikams ir pakvietė atvykti šeštadienį pas senelius. O Esmiraldos paprašė, kad ji atsivežtų Astutę.

-Gerai, mama, mes atvažiuosime į namus ir visi nueisime pas senelius. Tai gal koks nors jų jubiliejus? – pasiteiravo Esmiralda.

-Ne, bet mano tėvelis nori jus visus pamatyti, pabūti kartu, pabendrauti, - kalbėjo motina.

-Esmiralda, gal iškepk tortą, - paprašė motina. - Mes su mama ir Praneliu viską paruošime.

-Mama, birželį senelio vardadienis! – pažiūrėjusi į kalendorių, pasakė Esmiralda.

Astutė sutiko atvažiuoti į Marceliutės tėvelio šventę.

Suskrido vaikai į namučius kaip paukšteliai su gėlių puokštėmis, tortais, knygomis, fotoaparatais, norėdami pamaloninti senelį, prosenelį.

-Namų šiluma, gamtos grožis, ilgesys artimųjų, kaimo kaminų dūmai ir sklindantys kvapai, aromatai užvaldo visus jausmus. Kiekvieno mūsų gyvenimu prabėga vaikystės vaizdai! – ištarė Astutė, išlipusi iš automobilio, Esmiraldai.

-Ačiū, kad atvažiavai, - padėkojo draugei, žvelgiančiai į Krikšto dukrą.

-Tu jau didelė mergaitė. O kokia graži ir protinga esi, man tėveliai pasakojo. Kaip gražiai išpuošta, tikra „princesė“, - džiaugėsi Astutė.

-Aš ne „princesė“, o „dama“, - nesutiko Svajūnė.

-O kodėl ne „princesė“? – kalbinau Svajūnę.

-Taip sako mano tėvelis! Mes su mamyte esame jo „damos“.

Atgal