VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

04 28. Namų šilumoje... (8 dalis)

Birutė Silevičienė

O tėvelio reikia klausyti, nes žodis – šventas reikalas, - atsakė krikštaduktė.

-Reikia klausyti tėvelio ir mamytės, ir abu mylėti, - pasakiau Svajūnei.

-Aš klausau, o manęs turi klausyti gandrai! Esu maža ir negaliu matyti jų lizde vaikučių! Gandras mano lėlytę ir varlytę nunešė į lizdą savo vaikams, - skundėsi mergaitė.

-Svajūne, pamatysi, kad gandrienė, suradusi svetimus daiktus, išmes iš lizdo, - guodžiau ją.

-O kodėl jis vagia? – nenusileido ji.

-Jis nesupranta žmonių kalbos ir negali paprašyti, ko jam reikia. Jis čia gyvena, galvoja, kad čia „bendra nuosavybė“, tai ir paima vieną kitą daiktą savo „namui“, Svajūne.

-Ar tau taip gaila tų žaislų, kuriuos nunešė jis savo vaikams? – paklausiau.

-Ne. Ar jie savo snapais jų nesugadins? – paklausė Svajūnė.

-Gal nesugadins. Kas žino, ką jie ten aukštai veikia? – raminau mergaitę.

-Man jau žaislų ne-be-gai-la! Tebūnie jų nuo-sa-vy-bė! – sutiko Svajūnė.  – Jie neturi pinigų nusipirkti žaislams, o mano tėveliai turi, - nusiramino krikštaduktė.

-Aš tau, kaip tėvelio „damai“, turiu dovanėlę, eikime prie mašinos, ją paduosiu, - pakviečiau Svajūnę.

-Labai gražus katinėlis! – suplojo rankomis mergaitė. – Jis baltas kaip ledas, o galvytę „sukioja“ ir „miauksi“, tokio dar neturėjau. Ačiū, Krikšto mamyte, - padėkojo mažoji „dama“.

Tėvai ir seneliai šypsojosi, išgirdę mūsų dialogą.

-Na, mano „damos“ ir visi giminaičiai, laikas pas senelius, - paragino  Bronius Inčiūra – Svajūnės tėvelis.

Visi patraukėme į Melnikų sodybą.

-„Sveiki, sveiki, namai gimti“, štai ir vėl esu jūsų, tėveliai, glėby, - įžengusi uždainavo mažąją anūkėlę laikydama Marceliutė.

-Sveiki, mieli seneliai, - pasilabino anūkai Algiukas, Esmiralda ir Roma.

Žentas Pranelis priėjo prie uošvio ir įteikė gėlių puokštę, savos gamybos vyno, kuriuo kažkada būsimą uošvį vaišino.

-Ačiū, uošvi, už dukrą, kurią man užauginai, - džiaugėsi Pranelis. – Matai, kokie tavo anūkai užaugo, jau ir savo lizdelius suka.

-Matau matau, Praneli, ir džiaugiuosi, kad visur kartu su Marceliute ėjote, einate per gyvenimą. Jau ir proanūkės sulaukiau, - džiaugėsi Antanas.

-O kiek tau metukų, Svajūne? – paklausė prosenelis.

-Man ketveri, - parodė keturis pirštukus. -Pas jus nėra gandrų? – pasiteiravo mergaitė.

-Tu – mūsų mažasis „gandriukas“. O gandrai apsigyveno pas tavo senelius, - kalbėjosi Antanas su proanūke.

Mes visi norime tave, tėveli, pasveikinti su Antaninėmis. Šiandieną tavo vardo diena, - pasakė Marceliutė ir padovanojo tėvui laikrodį, palinkėjo sveikatos.

Anūkai ant stalų padėjo tortus, saldainius, o Antanas laikė dovanotas gėles glėbyje.

-Čia, seneli, tau knygos, - lauke  galėsi skaityti ir ilsėtis, - pasakė Algutis ir Roma.

Esmiralda priėjo prie senelio ir padovanojo kostiumą, marškinius, fotoaparatą, sakydama:

-Vaikščiok po kiemelį kaip senjoras, mylimas seneli!

Suspaudė jam širdį nuoširdus žodis, meilė artimųjų, palinkėjimai ir nusišluostė ašaras.

Susėdome už gražaus valgių stalo ir žiūrėjome į jau bebaigiančius nugyventi gyvenimą Antaną ir Aureliją Melnikus.

-Mielieji, leiskite man padėkoti, kad visi atvažiavote, atėjote, kai esu po ligos, kai dar norisi visus pamatyti, pasikalbėti, pasidžiaugti. Kiek senam žmogui tereikia... Tik lašelio džiaugsmo, kad širdis džiaugtųsi dar nors vasarėlę.

Manau, šiai progai tiks Sergejaus Jesenino ištrauka iš meilės lyrikos lobyno:

Nei man verkt, nei šaukti, nei gailėtis,

Viskas baigsis obelų pūga.

Tartum klevas, vystantis prie klėties,

Jaunas jau nebūsiu niekada.

Tu, širdie, neaudrinki jau kūno,

Paliesta pirmuoju šalteliu.

Ir širdis baltų beržų kartūno

Nebvilios bastytis be kelių.

O dvasia klajūne! Lūpų ugnį

Tu rečiau pakurstai, vis rečiau.

Kur jausmų putojanti bedugnė,

Kur šviežumas mano, kaip anksčiau?

Aš dabar ir norais jau šykštuolis.

Gal būtis tik sapnas nebūty?

Tartum aš ant žirgo šuoliais

Pralėkiau pavasarį anksti.

Visa visa žemėje supūna,

Lapų varis ima tyliai birt...

Amžinai palaimintas tebūna,

Kas atėjo pražydėt ir mirt.

-Tai ir yra žmogaus gyvenimas, - pasakė Antanas Melnikas.

-O kodėl senelį, mamyte, pavadinai senjoru? – pasidomėjo Svajūnė.

-Mano senelis, o tavo prosenelis turi gyvenimo patirtį, daug žino ir gali patarti, pamokyti, atlikti įvairius darbus, - pasakė dukrai Esmiralda.

-Jei šiandieną tokia graži literatūrinė popietė, tai ir aš norėčiau perskaityti K.F.sonetą:

Tu moteris, kuri dangum pražydus,

Švieti skaisčiau už mėlyną zenitą.

Tavęs negarbina tiktai pavydūs,

Kurie tik geba niekint vienas kitą.

 

Tu – moteris. Tu gyveni be juodo

Pavydo, kuris nelaimėm karaliauja.

Valdovė tu gyvenimo aruodo,

Kad tektų kiekvienam po laimės saują.

 

Tu – moteris. Tu, jos nepašykštėjus,

Ją dalini gyvenime už dyką.

Su siela atvira išėjusi prieš vėjus,

Kurie sudraskė vasaros vainiką.

 

Tu – moteris. Tu – meilės aureolė,

Teiki jėgų visiems, kurie parpuolė.

 

Astutė perskaitė sonetą ir pažiūrėjo į Antaną, kuris braukė ašaras nuo veido.

-Gražu, Asta, - žodžiai už širdies griebia, - ačiū tau.

Toliau liejosi senos partizaninės dainos, įvairūs pasakojimai apie kolūkius, menkus derlius, sunkų gyvenimą, jei už darbadienius metų gale ant dviračio parsiveždavo uždarbį.

Žmonės išgyveno, nes turėjo karvutę, paršiuką užsiaugindavo, daržiuką.

-Svarbu neprarasti vilties ir ramybės. Eina metai, istorija keičiasi, valdžia taip pat. O žmogus – Kūrėjo kūrinys – tvirtai remiasi į žemę, - kalbėjo Antanas.

-Lietuviai iškentė visus trėmimus į Sibiro platybes, iškentė šaltį, badą, prarado artimus, kiti grįžo pažeista sveikata, neberado savo statytų namelių, gyvulių. Pradėjo gyvenimą iš naujo. Gimtinėje šulinio vanduo teikė stiprybės, o duonelė stiprino sveikatą.

Ką smerkti ar dėkoti dėl suluošinto gyvenimo, netekčių reikėjo? – paklausė Antanas.

-Tai buvo genocidas. Iš turtingesnių atėmė viską – pažangią mintį, turtą... – kalbėjo Pranelis.

-Pranai, tau to neteko patirti, tai ką norėjai, tą turėjai, - įsiterpė Aurelija Melnikienė.

Bronius Inčiūra, ilgai nelaukdamas, tarė:

-Mes suvažiavome pagerbti senelio Antano. Kam mums narstyti istoriją, jos nepakeisime. Kas buvo - praėjo!

-Padainuokime, seneli, - paprašė anūkai.

-Pagrok mums armonika, Praneli, - kreipėsi į vyrą Marceliutė.

-Tėte, kada išmokai groti? – paklausė vaikai.

-Tai jums staigmena! Jūsų motina išmokė, - džiaugėsi Pranas.

-Ir kokių tik profesijų mūsų šeimoje nėra, - palingavo galvą Esmiralda, - Du muzikantai, du gydytojai, viena prekybininkė, vienas skaitovas, vienas matematikas, viena filologė.

-Bet mes draugiška, mylinti šeima, darbšti šeima. Mes nelaukiame dovanų iš dangaus, o patys esame šios žemelės šeimininkai.

-Taip, vaikai ir anūkai, ir proanūke, - jūs būsite  šios žemės šeimininkai, - pasakė Antanas.

-Seneli, jūs mano vestuves atšoksite. Puiki mergaitė iš geros šeimos. Tau, seneli, nepadarysiu gėdos savo pasirinkimu, - apglėbęs senelį pabučiavo.

-Vyras turi būti moters ramstis ir pjedestalas, tik ne atvirkščiai, - pasakė senelis, - man teko nemažai praminti takų ir suvokiu, kad padėjo atkaklumas ir žemaitiškas užsispyrimas gyvenime.

-Aukštesnės instancijos už harmoniją nėra. Todėl, anūkėli, mano žodis, kaip ir batutos mostelėjimas, - paskutinis.

-Tegul į tavo širdį ji ateina iš vasaros kaip K.F.sonete:

 

Ateik iš vasaros, kol dar ruduo nebraido

Po lygumas, kurios rūkų prikrito.

Ateik iš vasaros, kol dar ruduo nesvaido

Kaštonų ant šaligatvio nuo ryto.

 

Ateik iš vasaros, man meilę pažadėjus

Visam gyvenimui, - ne vienai dienai.

Ateik ir būk man meilės apogėjus:

Ir meilės vasarai, ir valandai kiekvienai.

 

Kol būsiu aš, tol mūsų meilei verta

Nevysti, nors šalnos ją pakąstų.

Ateik iš vasaros ne paskutinį kartą,

Ateik kaip saulė žiedlapiais radastų.

 

Į mano viltį, meilę mano tyrą

Ir pabučiuok mane kaip savo vyrą.

 

Algiukas atvyko pas senelius ir tėvelius su išsirinkta mergaite.

Ji mielai sutiko padėti padengti stalą, paruošti valgį ir prie gyvulėlių skubėjo su Marceliute.

-Graži čia gamta, kiek gėlių ir gandralizdžių, - stebėjosi Marytė Lapėnaitė.

-Tai kuris gandralizdis Algiuko? – pasiteiravo ji.

-Pirmas prie šulinio, - atsakė Marceliutė.

-O jūsų namuose yra daugiau vaikučių? – pasidomėjo Marceliutė.

-Ne, aš esu viena, nes broliukas mirė vos gimęs. Buvo mamytei sunkus gimdymas...

-Atsiprašau, - ištarė Marcelija ir apglėbė jos pečius.

-Aš jau susitaikiau su tokia lemtimi, - atsakė Marytė.

-O tėvelius abu turi? – teiravosi Algio mamytė.

-Taip, abu! Mamytė dirba mokykloje, o tėvelis – gamykloje. Jie labai mane myli, esame ramūs ir taikūs žmonės.

-O kai baigsi mokslus, tai kur dirbsi? – paklausė būsima anyta.

-Norėčiau dirbti kur nors archyve ar bibliotekoje. Dirsiu ten, kur reikės mano žinių ir rankų, - paaiškino Marytė.

-Labai gerai, vaikeli, kad nesibaidai kaimo, į miestą galima nuvažiuoti ir automobiliu apsipirkti ar pažiūrėti spektaklį, - aiškino Marceliutė.

Taip besikalbančias jas surado Marcelijos tėvas Antanas Melnikas.

-Laba, mergaite iš Aukštaitijos lygumų. O kuo tu vardu? – paklausė.

-Marytė, - prisistatė viešnia.

-Malonu, - ištiesė ranką Antanas.

-Tai jūs – tas gerasis Algio senelis, kuris moka daug eilėraščių? Tai pas jus taip linksmai praeina vakarinės? – pasmalsavo Marytė.

-Kai susirenkame visa šeima, giminė, tai visko prisigalvojame. Ką tas senas žmogus gali pasakoti? Tik apie praeitį nuplaukusias dienas. Jei nori būti neatskirtas nuo jaunesnių, tai reikia tobulėti, domėtis esamu gyvenimu.

Žmogus be žinių kaip daržas dilgėlėtas, jis tuščias ir neįdomus, - paaiškino Antanas. -Ar mėgsti skaityti knygas? – paklausė Marytės.

-Labai mėgstu. Mėgstu megzti, siūti, piešti. Literatūra – mano gyvenimo hobis, tik mokyti vaikus nesinori, - atviravo ji.

-Esi dar jauna, gyvenime gali būti mokytoja. Nepatiks, gali rinktis kitą darbą. Svarbu, kad jį atlikdama jaustum meilę, kuri teiks gėrį ir malonumą tavo širdžiai.

-Štai kur pasislėpėte! – atėjo Algiukas pas besikalbančius Marytę su seneliu.

-Tai kada jūs vestuvės? – paklausė senelis.

Marytė stovėjo prie Algiuko ir droviai žiūrėjo į senelį.

-Pasikalbėsime su tėveliais, jie kaip patars, taip ir bus, - vyriškai nutarė Algis.

-Skubėti labai neverta. Baikite mokslą, vasarėlė dar ilga. Manau, jei gerai vienas kitą pažįstate, tai ir netempkite virvės...

-Dar tik tėvelių reikia sutikimo ir palaiminimo. Planuojame kitą savaitę rašyti pareiškimus dėl santuokos įregistravimo, - atsakė Algis.

-O kada tėvai aplankys mus? – pasidomėjo Pranas.

-Rytoj, - atsakė Marytė. Jie čia atvažiuos, mes sutiksime stotelėje.

-Ach, vaikai, reikėjo pirmiausia tai pasakyti, o jūs tylite, - papriekaištavo Pranelis.

-Tai kur tavo gimtinė, Maryte? – paklausė senelis.

-Raseiniai. Netoli Maironio gimtinės. Graži Dubysa teka, daug ekskursijų lankosi jo muziejuje.

Atgal