VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

05 21. Namų šilumoje... (9 dalis)

Birutė Silevičienė

Algio senelis uždainavo:

Už Raseinių, ant Dubysos,

Teka saulė, teka.

Geltonplaukės, puikios visos

Šneka ten, oi šneka.

 

Po rasas kasas šukuoja,

Saulė jas džiovina,

Kai užgieda, uždainuoja,

Širdį taip graudina.

-Gražu, vaikai! Kai žodžiai į širdį eina. Būkite verti Lietuvos sūnūs ir dukros. Mylėkite savo Tėvynę ir darykite gerus darbus jos labui, žmonėms, artimiesiems,- kalbėjo senelis.

Atvažiavus Marytės Lapėnaitės tėvams Dainai ir Aloyzui, Algio tėvai ir seneliai susipažino, pasidžiaugė savo atžalomis:

-Ir kas galėjo pagalvoti, kad mūsų vaikai jau ruošiasi vestuvėms, - kalbėjo Daina Lapėnienė.

 -Taip, laikas greitai bėga, jie auga, o mes senstame, - ištarė Pranelis.

-Miela, gera po tėvelių sparneliais, bet ateina laikas ir išplasnoja į pasaulį, toks gyvenimas, tokia lemtis, - pasiguodė Aloyzas Lapėnas.

Būsimi jaunavedžiai pasakė:

-Mes jau kitą savaitę nešime pareiškimus į CMB, ar visi mums pritariate?

-Vaikai, kreipėsi Pranas. – Jei jūsų meilė skirta vienas kitam, - priekaištų iš mūsų pusės nėra.

Bet visada prisiminkite Vinco Kudirkos žodžius: „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus...“

-Gyvenime visko patyriau ir šiomis rankomis pelniausi duoną, knygą, auginau ir rūpinausi vaikais, žmona. Visada galvojau apie ateitį, buvau taupus, net ir žmonelę užsiauginau. Išmokėme vaikus. Jau ir proanūkę uošvis turi, - kalbėjo Pranas.

-Darbas žmogų puošia ir tenkina jo gyvenimo norus, maitina, - sutiko Aloyzas, mes dukros nelepinome, ji moka visus darbus dirbti, padėti ūkyje... Nėra baltarankė.

-O ką jūs, vaikai, pasakysite? – paklausė Esmiralda, žiūrėdama į Algiuką.

-Mes mylėsime ir gerbsime tėvelius, nes jie davė mums gyvybę.

-O kur planuojate  gyventi, sukti savo lizdelį? – paklausė Daina.

-Jie gyvens pas mus, namas naujas pastatytas kaime, - pasakė Pranelis. – Kam dar ieškoti kur gyventi. Čia oras geras, gandrų turime tris šeimas, tai ir anūkėlių lauksime.

-Ar tau patinka pas mus, Maryte? – paklausė Marceliutė.

-Labai patinka, - atsakė ji ir apkabino Algutį.

-Pas mus nėra vietos, - patikino Daina, Marytės motina.

-Galvojome, kad Vilniuje kooperatinį bendrom išgalėm nupirksime.

-Ne, ne, vaikai turi savų planų, todėl jiems ir spręsti, - šyptelėjo Algio senelis, o mes tik galime patarti.

-Mes nepyksime ir į jų gyvenimą nesibrausime, - pažadėjo Marcelija.

-Tik lauksime jų klausimų, jei bus reikalinga mūsų patirtis, padėsime, - akcentavo Pranas.

-Už mūs vaikus, už jų gerą norą susukti lizdelį, už sužadėtuves! – paragino Algio tėvelis pakelti taures.

Algiukas atnešė žiedą, kurį padovanojo Marytei, o savo motinai ir uošvei įteikė po albumą:

-Čia jums, motinos, kad turėtumėte kur įdėti mūsų gyvenimo nuotraukas.

-Ačiū, vaikai! – padėkojo Marcelija ir Daina.

Pranas ir Aloyzas gavo knygas, senelis – šiltą šaliką ir pasakų knygą.

-Seneli, esi literatūros žinovas, skaitovas, tai pasakas seksi mums visiems, o kai atsiras vaikučiai, gal bus šalta, tai apsigaubsi pečius ir prie židinio seksi pasakas, - kalbėjo Algiukas.

Tėvai ir vaikai patraukė apžiūrėti namo.

Namas gražus, didelis ir gražaus baldais apstatytas.

-Maryte, ar tau čia patinka? – paklausė Marcelija.

-Labai gražu! Ačiū jums, - padėkojo Marytė. Ji pribėgo prie Algio tėvėlių ir apsikabino, pakštelėjo į veidą, priėjo prie savo tėvelių ir tarė:

-Tikras čia rojaus kampelis!

Į vestuves privažiavo daug svečių. Nors senelis sirguliavo, bet atėjo su močiute į anūko vestuves. Atvažiavo Algio seserys, atvyko ir Esmiraldos vyras su dukrele į dėdės vestuves, o kartu atvažiavo ir Astutė, Esmiraldos draugė.

Iš savo naujųjų namų juos išleido tėvai į bažnyčią. Marceliutė Daina, Pranas ir Aloyzas palaimino vaikus:

-Vaikai, jūs dar galite apsvarstyti savo gyvenimą. Ar tikrai norite visada būti kartu, ar gerbsite vienas kitą visą gyvenimą?
-Taip, mes mylime vienas kitą ir norime būti kartu! – atsakė jaunieji.

-Tada, mes laiminame jūsų gyvenimo kelią, laiminame jus ir linkime, kad jūsų meilė būtų stipri ir amžina, kad jokie uraganai neįsibrautų į jūsų namus, širdį, - mums prisiekėte, o kunigas leis prisiekti Dievui.

Jaunuosius po jungtuvių sutiko tėvai su duona ir druska.

Pranelis tarė:

-Sveikinu, parvykusius į savo namus, sveikinu, sujungusius du gyvenimus į vieną bendrą gyvenimą. Gyvenkite taip, kad nebūtų gėda tėvams, kaimynams, draugams, - pabučiavo vaikus ir pasitraukė į šalį, leisdamas tarti žodį Marceliutei.

-Aš džiaugiuosi, kad dabar turėsiu martelę Marytę. Sveikinu, vaikai, tapusiais atsakingais už save, savo šeimą. Tegul užtenka visada jėgų nugalėti pasitaikančius sunkumus.

-Miela dukrele, iki šios dienos tu turėjai  tik savo tėvelius, dabar tapai martele, tapai turtingesnė, nes turėsi dar Algio tėvelius, gerbk ir mylėk, kaip myli mus. Miela dukra, būk tokia, kokia buvai savo namuose, ir viskas bus gerai, - kalbėjo Daina.

Algio senelis Antanas tarė:

-Gyvenimas nėra išpuoštas, išklotas rožių žiedais. Jame bus visko: juodo ir balto, skausmo ir džiaugsmo. Remkitės vienas į kito pečius ir džiaukitės, nes gyvenimo iš naujo nepakartosite.

Visais atvejais išgyvensite, jei turėsite duonos ir druskos, vandens, nes jie stiprins jūsų meilę ir klos pamatus ateičiai.

Algeli, mano šaunusis anūkėli, tavo širdelėje didelė ir graži meilė, tegu ji dega amžinai, bet niekada nepamiršk duonos, druskos ir vandens... – jis padavė 3 mažus maišelius, į kuriuos buvo įdėta mažas kepalėlis duonos, dėžutė druskos ir buteliukas šventinto vandens.

-Jei senelis dovanojo gyvenimo išminties lašelį, tai aš taip pat tarsiu savąjį žodelį, - pasakė Aurelija, Algiuko senelė:

-Gyvenime būna ir barnių, pyktis prasiveržia, netaktiškas žodis iššoka, mėtymas, svaidymas daiktų, durų daužymas, ką mėgsta vyrai, išreikšdami savo jėgą, daryti, duodu jaunamartei dovaną, kad ji turėtų kuo atsiginti, - ji įteikė į drobelę suvyniotą medinį pjūklą ir kočėlą, sakydama:

-Šeimoje sakoma: vyras – tai galva, o moteris – tai kaklas. Vyras, imdamas į šeimą žmoną – gauna pjūklą, nes visą gyvenimą  vyrui nori vadovauti. Kur pasuka kaklą, ten galva ir eina, būna ir priešingai, kai galva neklauso, o reikia atsiginti kaklui, tai reikia turėti mažytį kočėlą, kad, jį pakėlus ir parodžius galvai, ji paklustų kaklui ir niekam neskaudėtų, - palinkėjo senelė.

Po vestuvių jaunieji tvarkėsi namuose, padėjo Algio tėveliams, aplankydavo ir Marytės tėvelius.

Vis tankiau į Algio ir Marytės namus nueidavo Marceliutė pažiūrėti, kaip jaučiasi jaunoji šeima.

Marceliutė nesikišo į sūnaus šeimos gyvenimą ir neklausinėdavo, ką valgė, ką veikė vakare, kur eis šiandieną.

Marytė buvo gera ir nuoširdi, atidi Algio tėvams ir seneliams. Jei turėdavo laiko, tai padėjo ūkyje, globojo senelius ir buvo labai jiems dėkinga dėl patarimų, pamokymų ar pagalbos.

Pranas, matydamas darbščią sūnaus žmoną, sakė:

-Darbas tirpte tirpsta jos rankose.

Jis pats pirmas pastebėjo papilnėjusią Marytės figūrą.

Ankstų pavasari rytą Pranelis sako Marceliutei:

-Einu pas Algį ir Marytę, reikia gandralizdį iškelti...

-Eik, eik, Praneli, - aš turiu savų darbų, tai negaliu kartu eiti, - paragino ji vyrą.

Marcelija nuėjo į klėtį ir pamatė labai gražią naują vaikišką lovytę:

-Tai Marytė laukiasi! Nesakė man Pranas...

Grįžus  Praneliui, ji pasakė:

-Blogai jaučiuosi, rytoj važiuosiu į miestą, reikia užsukti pas gydytoją, baigia tėvas vaistus...

Marcelija apsilankė  vaistinėje, nupirko tėvui vaistų, pripirko vaikiškų naujagimiui rūbelių, vystyklų, medžiagos, tortą ir saldainių, pasiryžusi aplankyti marčią, pati įsitikinti savo akimis.

Tortą ir saldainius ji pasidėjo mašinos viduje, o pirkinius sudėjo į bagažinę, tikėdama, kad ten saugiausia, patikimiausia vieta paslėpti, jei vyras būtų namuose:

-Jei jis taip su manimi, tai ir aš atsilyginsiu tuo pačiu, - šyptelėjo Marcelija.

Grįždama ji užsuko pas sūnų ir marčią.

-Galvojau, kad Pranas pas jus, tai jį būčiau parsivežusi į namus, o kartu labai norėjau pažiūrėti gandralizdžio, - meilikavo Marceliutė.

-Tėtis buvo, bet jau išėjo pas gyvulius, - pasakė marti.

-Atvežiau tortą, saldainių, sakau, gal kavos išgersime ar arbatos, - kreipėsi į marčią ji.

-Gerai, tuoj užkaisiu virdulį...

Ji nubėgo į virtuvę ruošti kavą.

Grįžusi į kambarį, marti pasakė:

-Mama, aš laukiuosi. Laukiau momento jums pasakyti...

Priėjo Marceliutė prie marčios, apkabino ir pabučiavo.

-Ačiū, martele, džiaugiuosi, kad nebijojai pastoti, jog susilauksi vaikelio, kurį labai mylėsi. Tai bus jau pilnavertė šeima. Jei reiks mano pagalbos, aš visada padėsiu ir patarsiu.

-Jau kava paruošta, prašau į kambarį, - pakvietė anytą marti.

Gurkšnojo kavą, valgė tortą, kalbėjosi moterys ir džiaugėsi iškeltu gandralizdžiu.

-Kaip sekasi darbas bibliotekoje? – paklausė Marcelija.

-Ačiū, mama, darbas man labai patinka. Knygos – tai mano pasaulis ir šviesa. Mėgstu bendrauti su žmonėmis. Rengiu susitikimus su skaitytojais, pasikviečiu į svečius poetų, rašytojų, vyksta knygų pristatymai. Labai įdomus darbas, - pasakojo marti.

-Džiaugiuosi ir didžiuojuos jumis, - tarė anyta, kildama nuo stalo.

-Jei norėtumėte ateiti į renginį šeštadienį, tai kviečiu ateiti, - pakvietė Marytė.

-Ačiū už kvietimą, jei spėsiu ūkyje apibėgti visus darbus, tai ateisiu, - pažadėjo anyta ir įsėdo į mašiną.

Užsuko pas tėvus, nuvežusi vaistų, pasikalbėjo.

-Dukra, ačiū už vaistus, bet gal jau jų ir nebereikės.  Taip greitai ta senatvė ima gyvybę iš manęs, tiesiog čiulpte čiulpia.

-Ką tu, tėveli, kalbi! Tu gyvensi ir dar proanūkio sulauksi! – pasakė Marceliutė.

-Ką, sakai, Esmiralda antrojo laukiasi? – paklausė Antanas.

-Marytė laukiasi! – džiaugsmu spindėjo dukra.

-Šaunuoliai! – džiaugėsi tėvas žinia. Reikia gandralizdį kelti! Reikia anūką sveikinti, kad padovanos mums naują narį, kad gandrai ten gyventų ir skatintų jaunuosius mūsų vaikus turėti daugiau atžalų.

-Tėveli, Pranas šiandieną iškėlė gandralizdį, jis jau lovytę padarė, stovi klėtyje, šiandieną turbūt nulakuos, radau paslėptą klėtyje, - juokėsi Marceliutė.

-Man labai gera širdyje, kad, Marceliute, esi laiminga, gyvendama su puikiu vyru Praneliu. Jūs gražiai ir draugiškai gyvenate, vienas kitą mylite ir man lengva bus numirti, žinant, kad palieku dukrą laimingą šioje žemelėje, - atviravo Antanas.

-Tėveli, taip nekalbėkite, - paprašė dukra.

-Dukra, mama taip pat nebėra stiprios sveikatos po patirto infarkto, o dar tas širdies nepakankamumas, astma... Mes jau nebeilgaamžiai... Kam jai reikėjo verstis prekyba, tampytis su krepšiais, maišais? Gyvenimas tik kartą duotas, užteks visko, jei bus protinga galva, ir dar kitiems liks, ir niekas ačiū nepasakys, o tik pasijuoks... – porino Antanas Melnikas.

Pranas tvarkėsi namuose ir laukė Marceliutės, grįžtančios į namus.

Jis, išėjęs į kiemą, pamatė žmonos mašiną uošvio kieme. Jis patraukė aplankyti sergančio Antano.

Ėjo keliuku ir galvojo: „Antanui, pritaikęs progą, pasidžiaugsiu iškeltu gandralizdžiu sūnaus sode, pasidžiaugsiu, kad nauja gyvybė veržiasi į gimines Algio šeimoje“, - šyptelėjo, nešdamas naujienas Pranas.

Marceliutė, matydama ateinantį vyrą, išskubėjo į kiemą:

-Aš važiuoju, Praneli, į namus, užsikalbėjau su tėveliu, - teisinosi ji.

-Aš einu aplankyti uošvį, - nusišypsojo vyras ir įėjo į vidų.

Marceliutė parvažiavo į namus, mašiną paliko kieme, o pati nubėgo į klėtį.

Lovytė stovėjo pakelta į kitą vietą ir jos „slėptuvę“ išdavė lako kvapas klėtyje, vos atidarius duris.

-Cha, cha cha! – nusikvatojo Marceliutė ir perbraukė ranka per lovytės viršų.

Atnešė pirkinius naujagimiui ir sudėjo į lovytę.

-Jei jis man nesako nieko, tai aš jam iškrėsiu kiaulystę! – garsiai ištarė Marceliutė ir išėjo melžti karvės.

Pranas uošviui Antanui pranešė naujieną, kurią slėpė nuo Marceliutės, o šis neišdavė dukros pranešimo, pasidžiaugė:

-Ir mes buvome jauni, - nusijuokė Antanas, - „nesigailėk anksti vedęs ir vaikų susilaukęs“,  kaip sako žmonės.

Išgėrė atsinešto vyno po taurelę ir, aptarę darbus, atsisveikino.

Pranelis grįžo į namus, nuplovė žmonos automobilį, atidarė mašinos dureles išvėdinti saloną, bagažinę ir laukė žmonos, pareinančios iš ganyklos.

Pavalgę išėjo į daržą ir Pranelis paklausė žmonos:

-Iš miesto net riestainiai skylės neparvežei, turbūt pas gydytoją užtrukai?

-Ne pirkiniai man dabar galvoje, kai silpsta tėvas, mama ligoninėje. Jau jų ir amželis, kad gali visko tikėtis, - atsakė Marceliutė.

-Mūsų likimai Kūrėjo rankose. Skirtą amžių nugyvensim ir teks vietą užleisti kitoms kartoms. Su saule negyvensim! – kalbėjo Pranelis. – Kol žmogus kruti, tol ir gyveni: žemelę ari, sodini, sėji ir randi darbe nusiraminimą.

Po darbų Pranelis nuėjo į klėtį ir, suradęs įdėtą į lovytę pirkinį, suprato: Marceliutė gudruolė. Ji ne jėga pavergė jo širdį ir tapo mylima žmona, bet gudrumu, nuoširdumu ir meile, kuri dar liepsnoja jų širdyse.

Priskynė dilgėlių puokštę ir įėjo į trobą:

-Marceliut, išplak dilgėlėm savo vyrą, nes esi teisi! Nenorėjau iš anksto tau pranešti apie  marčios nėštumą, bet dabar gailiuosi, kad nepasikalbėjome abu, - teisinosi vyras.

-Taip, Praneli, kol vyras laiko vieną trobos kampą, tai žmona atlaiko tris ir turi kada pažiūrėti ir į ketvirtą, - nusijuokė žmona ir pabučiavo savąjį vyrą. – Jei aš esu tikra močiutė, turėdama Esmiraldos Svajūnę, tai tu nori būti tikras senelis – lauki anūko, darai lovytę ir slepi.

-O tu, Marceliute, dar negimusiam, krauni kraitį, - pajuokavo vyras.

-Praneli, o aš pagalvojau, kad gandras ir tau iškrėtė kiaulystę, gal pasimaišė tavo kelyje kokia dama ir „sugriešinai“, jei man nesakei, ką toje klėtyje slepi, tai ir parūpinau vaikučiui rūbelių! – juokėsi žmona.

Pranelis stovėjo  ir žiūrėjo į saulės nugairintą veidą, pavargusias nuo darbų žmonos rankas ir buvo laimingas.

-Gera tau, motin, šypsotis iš senio... Bet aš esu laimingas, visus mylėdamas, - pasiteisino Pranas.

-Štai ir paliaubos! Mes nemokame pyktis, o tik mylėti supančią gamtą, žemę, vaikus ir anūkus, tėvelius, kurie mus augino, mylėjo ir mokė, - porino Marceliutė.

Suskambo telefonas. Marceliutė pakėlė ragelį ir išgirdo:

-Čia iš ligoninės. Mirė šiąnakt jūsų motina.

Marcelija stovėjo, netekusi žado, ir pati pravirko.

-Netekau mamos! – pasakė vyrui. – Praneli, tu nueik pas tėvą, gal dar jis nežino, - paragino Marcelija.

-Aš nueisiu ir pasakysiu, reikia ruoštis šermenims, - susikaupė Pranas.

-Skambinu vaikams! – pasakė Marcelija.

Antanas, pamatęs ateinantį žentą, nujautė, kad neteko žmonos.

-Man sapnas šiąnakt buvo pranašingas, sapnavau, kad žmona iš šulinio vis tiesė ir tiesė rankas į mane, o aš negalėjau jos iš ten ištraukti, - pasakė žentui.

-Ką gi, ženteli, imk pinigų ir tvarkykit visus reikalus, nes aš jau ne-be-ga-liu, - ir pravirko.

Pranas atnešė vandens stiklinę, įpylė širdies darbą skatinančių lašelių, palaukė, kol uošvis apsiramino, ir išėjo į namus tvarkyti reikalų.

Suvažiavo vaikai, anūkai padėti pasiruošti laidotuvėms.

Esmiralda slaugė senelį, Svajūnė sekė paskui močiutę Marceliją, bet negalėjo suprasti, ko visi verkia ir kas atsitiko, jei šiuose namuose visada rinkdavosi linksmos draugų, svečių kompanijos.

-Močiute, o kam čia vainikai, krepšeliai su gėlytėmis ir ko tu verki? Ko verkia mano mamytė, Algutis su Maryte, Roma ir kiti? – smalsavo Svajūnė.

-Svajūne, mirė mano Mamytė, tavo  prosenelio žmona. Tuoj autobusas atveš mano mamytę iš ligoninės, - pasakė Marcelija.

-Tai ji pasveiks namuose? – nenusileido Svajūnė savo klausimais.

-Ne, vaikeliuk, ji jau mirė. Jos sustojo širdutė, - glostė jos galvą Marcelija ir žiūrėjo į tėvą.

-Neverkite, anūkai, ženteliai, dukrele, Aurelijos nebeprikelsime, ji jau pas Kūrėją, kuris ją pasikvietė pas save.

-Gražaus amželio sulaukė ir tegu dabar ilsisi, užmigus amžinu miegu, - kalbėjo Antanas, sukaupęs jėgas, kad tik pats sulaikytų ašarų lietų.

Pašarvojo Aureliją didžiajame kambaryje, apstatė gėlėmis ir žvakelėmis. Ėjo ir ėjo giminės, kaimynai pagerbti velionės, užjausti artimųjų, pagiedoti prie velionės, pasimelsti už jos vėlę.

Palaidojo ją Kaune prie jos tėvelių, kaip ji buvo prašiusi savo vyro ir dukters.

Po gedulingų pietų Antanas visiems padėkojo ir paprašė:

-Visi mes iškeliausime pas Kūrėją Dievą, vieni anksčiau, kiti vėliau. Toks jo noras. Mes nežinome, kada bus pasakyta apleisti šį pasaulį...

Džiaukimės, kad dar esame kartu kiekvieną minutę, kiekvieną valandą, parą, mėnesį, metus ir nekreipkime dėmesio į smulkmenas, nepaskęskime jose. Turėkime savyje gerą žodį, meilę artimui, ramybę savo sielai.

Algio Žiemio šeima susilaukė sūnaus vasarą. Marytė jautėsi laiminga ir netvėrė džiaugsmu, kai sulaukė tėvų, senelio, vyro seserų, ypač smalsi buvo Broniaus ir Esmiraldos dukra Svajūnė.

-Mamyte, žiūrėkite, koks mažas vaikutis ir kada jis užaugs, kad aš galėčiau žaisti?

-Užaugs greitai, dukryte, kaip ir tu užaugai, - paaiškino Esmiralda.

-O kaip jūs vadinate savo sūnų? – paklausė Svajūnė Marytės.

-Nėra Astutės, nėra kam ir vardą išrinkti, - tarė Marytė.

-Maryte, gal duokime sūnui mano senelio vardą, - kreipėsi Algis į žmoną.

-Gerai, Alguti! – senelio vardas Antanas ir mūsų sūnus turės šį vardą, - džiaugėsi jaunieji tėveliai.

Sėdi Melnikas Antanas ir žiūri į provaikaitį:

-Ar seniai aš buvau toks mažas, kaip šis vyras? Seniai, seniai, aš to neprisimenu, bet tavimi, Antanėli, tai džiaugiuosi, užauk didelis ir būk stiprus ir sveikas. O man garbė, kad mano anūko sūnus turės mano vardą, kaip angelą-sargą, visų nuskriaustųjų globėją. Ir aš kol gyvensiu, tol globosiu ir saugosiu, o vėliau, paprašysiu šv. Antaną perimti tas pareigas.

-Tegul, tėveli, tik sveikas auga, o globėjų jis turės daug, - pasakė Marcelija ir parodė į anūkėlę Svajūnę, kuri plojo katutėmis, paėmusi mažojo Antanėlio rankutes.

-Matai, Praneli, mūsų vaikai jau turi šeimas, dar reiktų Romutę ištekinti, ir vėl mudu būsime kaip jaunystėje sujungti širdimis, mintimis, daugiau dėmesio skirsime sau, - džiaugėsi Marcelija.

-Reiks rūpintis anūkėliais, - kalbėjo jautrusis Pranelis.

-Anūkai turi tėvelius, jų pareiga rūpintis, mes tik galėsime pagloboti, jei to reikės, aplankyti, - kalbėjo Esmiralda.

-Tai kartu sensime, jei tik sau gyvensime, o anūkai senelius jaunina, anūkės močiutes žvalina, ir jie nesijaučia seniais, - nenusileido Pranelis.

-O aš, turėdamas provaikaičius, jau vaikėti imu, - prisipažino Antanas Melnikas.

-Tėveli, tu – mūsų šviesuolis, tiek moki poetų eilėraščių atmintinai ir randi progą padeklamuoti, - pagyrė Marceliutė.

-Dukryte, ne veltui baigiu nugyventi gyvenimą, mokausi patirties iš Lietuvos ir pasaulio didžiųjų žmonių, kad ir jūs galėtumėte ką nors Lietuvai, jos žmonėms palikti po savęs, kad neišsineštumėte protingų minčių į Amžinybę, paliktumėte žmonėms išsakytas, užrašytas, - aiškino Antanas.

Pavasarį Romutė pranešė tėveliams:

-Mieli tėveliai, aš turiu draugą, mes kartu mokėmės ir kartu baigėme universitetą, nusprendėme susituokti. Nenorėjau anksčiau ištekėti, mamytės ir senelio skaudinti, nesulaukusi močiutės mirties metinių. Dabar, manau, atėjo laikas mano santuokai.

-Romute, bet tu mūsų net nesupažindinai su savo išrinktuoju? – paklausė Pranelis.

-Vis neturėjome laiko, mokėmės, praktika, egzaminai, tai ir atimdavo norą supažindinti jus su Dainiumi, - paaiškino Romutė.

-O kur jo tėviškė? – paklausė Marceliutė.

-Mama, jis gyvena prie Šiaulių, miestelyje, turi savo namą. Gyvena su tėvu, motina mirusi.

-Pas mus, Romute, gyvensite ar mieste? – pasiteiravo tėvelis.

-Gyvensime jo namuose, nes motinos testamentas sudarytas sūnaus vardu. Gal parduosime šį namą ir įsigysime du butus: vieną tėvui, o antrą sau, - paaiškino Roma.

-Jūsų sprendimas neblogas. Visi tėvai vaikus trokšta matyti arčiau savęs, stebėti jų gyvenimus, rūpintis anūkais. Kokie jūs bebūtumėte suaugę, tėvams liksite vaikais, - tikėjosi protingasis Pranas.

Marceliutė  nusibraukė ašaras ir pasakė:

-Jau ir Romutė mus paliks!

-Tai atvažiuokit kartu su išrinktuoju, - paprašė tėvas Romutę.

-Tada mes šeštadienį  ir atvažiuosime, - pažadėjo ji.

-Romute, o kur kelsite vestuves? – pasiteiravo motina Marcelija.

-Jei neprieštarausite,  tai norėtume pas jus, čia labai gražu, čia prabėgo mano vaikystė, noriu ir Dainiui parodyti gandralizdžius...

Pranelis ir Marceliutė išėjo pas žmonos tėvą Antaną pasitarti dėl dukros vestuvių.

-Uošvi, mūsų Romutė ruošiasi tekėti, - pasidžiaugė Pranas.

-Sveikinu jus abu, o ją pats pasveikinsiu. Manau, kad giltinė dalgį į pievas pasuks, - juokėsi Antanas.

-O ko, Marcelija, nukabinai nosį? – paklausė tėvas.

-Ji vis buvo mūsų mažėlė, gera mergaitė, galvojome, kad čia ir gyvens, o, pasirodo, gyvens pas vyrą Šiauliuose, - sudejavo dukra.

-Tai ir gerai, kad gyvens atskirai, namai – ranka pasiekiami. Ne už jūrų marių išvyksta, o čia Lietuvoje gyvens, džiaugtis reikia, Marcelija.

-Jai jau laikas tekėti, nes merginai reikia tekėti, kada ima, o ne kada norėtų ištekėti, - tikino dukrą Antanas.

Šeštadienį dukra atvyko su draugu Dainiumi. Susipažino, pasikalbėjo apie darbą, dėl vestuvių.

-Tai po savaitės susitiksime su tėveliu, Dainiau. Atvažiuokite pas mus kartu šeštadienį, mes lauksime, - parašė Pranas.

Visą savaitę ruošėsi Marcelija su Praneliu šeštadienio vizitui, nes tai žento tėvas atvažiuos. Tėvas iš džiaugsmo uždainavo.

-Praneli, ar šimtgramį  išmetei, kad dainuoji? – paklausė žmona Marcelija.

-Ne, bet lavinu balsą, gal šeštadienį ir teks su svotu išgerti ir uždainuosim, o gandrai kalenimu pritars, - juokėsi Pranas.

Marceliutė iškepė pyragą, antį su slyvomis,  pridarė dešrelių karštiems patiekalams, nuskuto bulves, kad greičiau būtų, ir  paskambino savo tėvui Antanui Melnikui.

-Tėte, ar galėsi ateiti pas mus, ar tave atvežti?

-Dukra, ateisiu, dar kojom po tų vaistų nesiskundžiu, - atsakė tėvas.

Artėjo pietų metas, kai į kiemą įriedėjo dukros vaikinas su tėvu.

Išėjo Pranelis su Marceliute svečių sutikti ir mato storą poną su barzda ir ūsais, gražiai pasirėdžiusį, apžiūrinėjantį sodybą, gandralizdžius.

Atgal