VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

07 04. „Dar pabūkim“

Birutė Silevičienė

Birželio 29-ąją mane pasiekė mokytojos Onutės Bartulytės nauja eilėraščių knyga „Dar pabūkim“. Džiaugiausi ir džiaugsiuosi jos eilėmis visą gyvenimą, tai mano mylimiausia lietuvių kalbos mokytoja iš Miežiškių, kur ji dabar gyvena. Ji mane mokė Troškūnų vidurinėje mokykloje. Mokytoja daug skaitė, sugebėjo puikiai perduoti mokslo žinias mokiniams. Per jos pamokas vyravo ramybė ir tyla. Sekdavome kiekvieną jos ištartą žodį, išsakytą mintį. Nebuvo abejinga mūsų mokslui, pastebėjusi gražiau parašytą temą, skaitydavo visiems klasėje, nešdavo į kitas klases, kuriose vedė pamokas. Kaip man daug reikšdavo, kai mokytoja, paėmusi mano rašinį, pasidžiaugdavo, skatino nenuleisti rankų, skaityti nurodytas knygas. Ji aukojosi dėl mokinių. Jos reiklumas išlikęs kuriamiems eilėraščiams, žodžiams, kultūros šviesai. Ir ačiū Dievui, kad jos geroji širdies žvaigždutė šviečia ir glaudžia prie savęs, pasidžiaugia mano išleistomis knygomis ir rašiniais.

Šiandieną noriu padėkoti už viską, ką gero mokytoja yra padariusi mano Mamytei, kai liko gyventi viena po vyro mirties.

Mamytės daržas tuomet buvo netoli mokyklos. Nuėjusi ravėti, maloniai nustebo: nei mažiausios žolytės nelikę, žiba švara! Pasirodo, mokytoja, nelaukusi mūsų, daržą viena išravėjo: „Turėjau laiko, išravėjau. Atvažiuos vaikai, tai ramiai be rūpesčių pabendrausite, namuose rasite kitų darbų...“ – tarė.

Atvežė Mamytei malkų, reikia supjaustyti. Paprašyti padeda žmonės. Vyras atvažiuoja laisvadienį tvarkytis prie malkų – kieme mokytoja jau skaldo. Beliko kartu užbaigti, gražiai kieme sukrauti, kad saulė galėtų džiovinti.

Kartą, dar broliui mokantis mokykloje, reikėjo jam parašyti temą. Broliui paprašius, aš už jį parašiau. Patenkintas tądien ėjo į mokyklą. Lietuvių kalbą jam taip pat dėstė O.Bartulytė. Parnešęs namo sąsiuvinį, brolis parodė jame „įvertinimą“: „Birutei už temos parašymą rašau 5, o tau už perrašymą – 3“. Man buvo gėda už „meškos paslaugą“, nes brolis norėjo gauti ketvertą, tad daugiau niekada neprašė mano paslaugų.

Mane nustebino mokytojos atmintis, nes mes retai susitikdavome pas mano Mamytę.

Pamenu, artėjo Kalėdos. Man lankantis pas Mamytę, užėjo mokytoja. Rankoje laiko tujos šakelę: „Tai jums, nors vieną žaisliuką pakabinsite, bus naujoviška Kalėdų eglutė“.

Mamytė pasidžiaugė, paklausė, kur mokytoja Kūčias valgys? Išgirdusi, jog bus viena, pakvietė kartu valgyti, nes vaikai atvažiuos per Kalėdas, tad neteks būti vienoms.

-Teisingai, tegu Kūčias dukra praleidžia su šeima. Ji dabar šeimai reikalingesnė, - nusprendžia mokytoja.

Aš su dėkingumu žiūrėjau į mokytoją ir Mamytę, leidusią Kūčias švęsti su savo šeima.

Mokytoja niekada nepraeidavo pro šalį, užeidavo pabendrauti su mano Mamyte. Jos buvo labai artimos, turėdavo apie ką pakalbėti. Mamytė, likusi viena, daug skaitė. Netektys artino, reikėjo paguodos Mamytei, kai staiga mirė sūnus Kazys.

Vėliau užgeso ir mano Mamytė. Mokytoja į laidotuves atvyko iš Miežiškių. Esu dėkinga savo mokytojai Onutei, kad ji tapo man artima, sava, motiniška, globojanti, mylinti ir užjaučianti, skatinanti kūrybai, džiaugsmui ir gyvenimui. Ačiū, mieloji, Jums už gerumą, supratingumą.

Štai, ant stalo jau turiu mokytojos naują knygą „Dar pabūkim“. Trumpai -apie joje išlietas eilėraščiais mintis. Dar pabūkim, neskubėkim gyvenime išeiti, pasidžiaukime. Ar viską žinome apie savo protėvius, senelius, tėvelius, jų gyvenimą, šeimas, vaikus, gimines? Manau, kad ir nuotraukų ne visada išlieka. Viskas nueina užmarštin negrįžtamai, o juk tai mūsų šeimų, kartų gyvenimai, tautos istorijos lobynai. Mūsų gyvenimas, mūsų mintys, nuveikti darbai neturi pasimiršti. Gyvenime turime matyti grožį, džiaugsmą, meilę, gėrį, gerumą... Turėkime malonumą atnešti lašelį gėrio žmonėms, suteikime ramybę, nepraeikime pro šalį, kai žmogui sunku, neramu ar kausto baimė. Nekaltinkim jaunimo, kad išvyksta užsidirbti į užsienį, jei negali pragyventi Lietuvoje. Nors čia mūsų visų Tėvynė, gimtinė, kuri vienintelė ir artima. Čia mūsų žemė, duonelės gardumas, Motinų lopšinės, baltosios drobelės, dainos, gėlės ir graži gamta, kultūros lopšys. Čia reikalingos jaunimo rankos ir protas. Iki širdies gelmių mūsuose gyvas namų židinio ugnelės spragsėjimas ir šiluma, susėdus už stalo, kur viskas perduodama iš kartos į kartą. Turtai – ar tai toks gyvenimo tikslas?! Susimąstykime ir pasvajokime prie židinio ugnelės, prie šulinio svirties ar sode prie baltos obels, bitutei dūzgiant, juk čia mūsų šaknys. Taip viskas artima ir miela, sava ir kilnu!

Mielai mokytojai linkiu kūrybinės ugnelės, naujų knygų ir puikios sveikatos, o „Lietuvos aidas“ skaitytojams pateikiu keletą eilėraščių iš šios knygos.

Kai lyja vasarą

Puošnioji vasara su saulės spinduliais,

su paukščių ir žvėrių nauja karta,

palauki, neišeiki dar savais keliais,

kol nepagyrėm: tu nepaprasta!..

 

Visur žiedai. Kvapai jų dyvini

šiokiadienius paverčia mums švente.

Dangaus akių tie lopinėliai mėlyni

su žvaigždėmis, bemirksinčiom skliaute.

 

Mes norime gaivintis liepžiedžių kvapu

ir šviežio palaižyt medaus.

Prie gryno oro – saulės, uogų su kaupu.

Užtenka paukščių klegesio skardaus.

 

O jei ilgokai pila įkyrus lietus

ir saulė kartais blyksteli vos vos, -

raminame ir guodžiame vieni kitus:

gal nuo lietaus ir vardas LIETUVOS...

 

Norime dėkoti

Sustokime lauke linų.

Taip mėlyna. Taip mėlyna,

kad gera gera, malonu.

Žiedų tarsi akių vaikučių

spalva vasarą nudažo.

Vėl žiedus mename žibučių

ir giesmę vyturėlio mažo.

Prisipažįstame:

prie užvalkčio drobelės

galvą padėti, veidu priglusti

mielai mes galim.

Gražu. Nebėgsim į kitus kraštus

kažko neįprasto ieškoti.

Už lino žiedus, drobių raštus

Tenorime Dievui ir

darbštiems žmonėms dėkoti.

 

Kam gyveni?

Gal užsimerkime – lai akys atsigaus?

Skaidrumas oro, vandenų, dangaus

ir džiugina, ir vargina dažnai.

o tu, nuo ko pavargęs, nežinai.

 

Juk būna, kad iš džiaugsmo net verki,

o į koncertą bilietą perki,

norėdamas padirginti jausmus,

kad naktį pamiegotumei ramus...

 

Darbe juk žmogui sveika ir pavargt.

Mums prieš blogybes noris užsimerkt.

O laukti, kolei viską padarys kiti, -

tai pripažint, kad esam niekam neverti.

 

Gyvenime juk turim pėdsaką palikt.

(Su ta mintim turėtume sutikt!)

Žinoti, kad neveltui gyveni,

turėti ir seni, ir net jauni.

 

 

Atgal