VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

07 11. Gyvenimas – visų darbų mokytojas... (2 dalis)

Birutė Silevičienė

Atsisveikinu su miela drauge Regina gatvėje ir abi einame skirtingais keliais: Regina skuba į autobusų stotį, aš – į miestą ieškoti dovanos savo patėviui, kuriam rugpjūčio18-ąją sukaks 50 metų. Gražus jubiliejus. Reikia tinkamai pagerbti, padėkoti, kad manęs neskyrė nuo savo vaikų (brolio ir sesers) ir visada buvo dėmesingas, atviras ir nuoširdus. Kadangi buvau vyriausia sesutė, tai ir organizatorės vaidmuo teko man. Nupirkau jubiliejinę žvakę, parašiau sveikinimą-padėką, o mano sūnus su dukra nupiešė gražų rožės žiedą. Dovanai nupirkome elektrinę skutimosi mašinėlę, tortą, gėlių, kitų produktų, kurių buvo prašiusi Mamytė. Brolis ir sesutė padovanojo dulkių siurblį, kad būtų lengviau namuose tvarkytis. Kadangi brolis gyveno „Draugo“ kolūkio eksperimentiniame ūkyje, pasirūpino iškepti vaišėms paršelį, tortą. Stalas buvo puošnus ir pilnas vaišių, šampano, naminio alaus ir gėrimų.

Suvažiavo Mamytės broliai Aleksas ir Balys, patėvio sesuo – geroji Stasytė su motina, kaimynai.

Mano vyras, brolis ir dėdė Balys iš miško atnešė ąžuolo šakelių, nupynėme vainiką, apsupome juo kėdę ir pakvietėme svetelius prie stalo, kartu ir Mamytę su vyru užimti garbingas vietas. Šalia jubiliato pasodinome jo Motiną.

Vakarą teko pradėti man, tad kreipiausi į artimuosius ir vakaro svečius:

„Leiskite man, kaip vyriausiajai dukrai, uždegti jubiliejinę žvakę ir tarti kelis žodžius.“ Uždegiau žvakę... ji taip gražiai ugnele nušvietė stalą, žmonių veidus. Pasakiau: „Gaila, kad to gražaus jubiliejaus nesulaukė jo Tėvas (ant stalo prie jo Motinos, stovėjo tuščia lėkštutė). Įsivaizduokime, kad jis sėdėtų šalia savo sūnaus kartu su motina. Toks gyvenimas, mes bejėgiai prieš Dievą, todėl prašau visus tylos minute pagerbti jo atminimą.“ Žmonės išpildė mano prašymą, ir atsisėdo. „Mielas Tėveli, aš Jus sveikinu, sulaukus gražaus gimtadienio, linkėdama geros sveikatos, laimės, džiaugsmo. Ačiū Jums, kad mane nuo penkerių metukų auginote, rūpinotės kaip tikras tėvas. Padėjote mokytis, skaityti knygas, mano vaikai visuomet noriai važiuoja pas senelius į kaimą. Niekada negailėjote duonos kąsnio, leidote mokytis Kaune. Rūpinotės mano sveikata kaip ir savo vaikų, žmonos. Visada su dviračiu sutikdavote, kai grįždavau į namus iš Kauno, išvažiuojant palydėdavote į stotį ir laukdavote, kol išvažiuos autobusas. Kai lankiau mokyklą, ilgais vakarais skaitydavome knygas, ruošdavau pamokas prie žibalinės lempos. Mamytė prabusdavo ir sakydavo: „O, du profesoriai vis studijuoja. Eikite miegoti, nes ims aušti ir gaidys užgiedos... Arba: „O, jūs vis dar sėdite...“ Taip, Mamytė buvo teisi... Mes sėdėjome dviese. Daug užduodavo namų darbų, reikėjo perskaityti knygų, tad dviese tą darbą atlikdavome greičiau. Jis knygą perskaitydavo labai greitai, vėliau man nurodydavo, ką turiu perskaityti, įsiminti, ir tik tuomet mes jau nuoširdžiai nagrinėjome turinį. Gal dėl to ir temas man sekėsi rašyti. Visuomet galėjome nuoširdžiai pasikalbėti, padiskutuoti. Džiaugiuosi, Tėte, kad vedei mano Mamą, ir esate šalia. Mes visi linkime Jums sveikatos ir stiprybės, sėkmės gyvenime!“

Žvelgiau į Mamytę, į patėvį, kurį vadinau Tėveliu ir mačiau ašaras svečių akyse. Suprantama, kad Mamytės anyta manęs nemylėjo ir nemėgo. Jos sūnus vedė našlę moterį ir dar su vaiku. „Galėjo vesti mokytoją ar daktarę“, - girdėdavosi kaimo žmonėms išsakytos mintys.

Tik nežinau, ar sakydavo kam nors, kad sūnus išvarė ją iš savo namų pas seserį, kad nemaišytų jo šeimai gyvenime. Kai po pusryčių surado mane dar prie stalo ir verkiančią, paklausė: „Ko tu, vaikeli, verki?“ Atsakiau: „Močiutė iš manęs atėmė blynus...“

Jam pagailo manęs, pasakė: „Duok vaikui blynus, tegu valgo! O tu, motin, išeik! Aš vedžiau, žinodamas, ką imu į žmonas. Žinojau, ir kad vaikas yra! Jeigu aš myliu žmoną, myliu ir vaiką! Vaikas nekaltas, kad žuvo jo tėvas!“
Man buvo penkeri metukai. Gailėjau išvaromos jo motinos, kuri ašarodama nešė man blynus ant stalo. Patėvis man pasakė: „Valgyk, vaikeli, tu turi augti ir būti stipri!“

Aš pribėgau prie jo ir, apkabinusi jo kaklą, pabučiavau. Matyt, supratau turinti užuovėją gyvenimo kelyje...

„Nejaugi man visas gyvenimas pasmerktas našlaitės daliai“, - galvodavau kasdien, nubėgusi į sodą prie Tėvelio kapo. Kartais klausdavau: „Tėveli, pasiimk mane pas save, aš nesimaišysiu po kojomis patėvio motinai. Ji manęs nemyli ir nemylės! Tai kam tada man gyventi pasaulyje?“ Uždėdavau savo mažas rankeles ant jo kapelio ir tol laikydavau, kol bitutės atskrisdavo rinkti medučio iš žiedelių. Širdelėje palengvėdavo. Galvodavau, kad tėveliui nėra taip liūdna kapelyje sode, aš esu šalia, ir Mamytė, mano geroji Močiutė.

Saulutė įkaitindavo akmenėlį šalia kapelio, aš sėdėdavau, svajodavau apie tai, kuo būsiu, kai užaugsiu, kur mokysiuos, kas bus mano draugai ir kaip gyvensiu. Man buvo gaila visų žmonių, vertinau bitučių darbą, stebėjau vorų tinklus ant medžių ir jų gailėjausi, kai vėjas jų mezginius nešiojo po laukus. Gailėjau ir gyvačių, kurias kaimiečiai parnešdavo iš miško, sudžiovindavo saulėje ir neėdrioms kiaulėms įdėdavo į ėdalą. Močiutės rinktas vaistams valerijono šaknis, džiūvančias prie sienos, mėgo pasisavinti katinėlis. Vėliau kieme voliodavosi, išdarinėdavo akrobatinius pratimus. O kaip iškilmingai po kiemą vaikščiojo kalakutai, burbuliuodami sprendė savas problemas...

Mėgau stebėti karklų kačiukus, tvenkinio žuveles, varlytes. Svarbiausia, kad čia buvo mūsų žemė, namai netoli, visada buvau matoma artimiesiems. Man nerūpėjo šėlti, bėgioti, linksmintis. Sieloje visada man buvo Tėvelis, mano meilė, padėka, kad atėjau į šį pasaulį. Negalėjau įsivaizduoti, kaip viskas būtų buvę mano gyvenime, jei Tėvelis gyventų! Kartais pagalvoju, kad ir aš gročiau armonika, gitara, smuiku ar skambinčiau kanklėmis. Tėvelis ir mamytė mėgo muziką, dainas. Gal ir ar kartu būčiau įsiliejus į jų melodijų skambesį, dainas ar simfoniją. Juk aš jų, savo Tėvų, nei antrojo Tėvo, jau nebeturiu. Jie ilsisi Amžinybėje.

Liko tik prisiminimai, nuoskaudas seniai atleidau, niekam nejaučiu pykčio nei pavydo. Liko kraujuojanti netekties žaizda, praradimas artimųjų, gailestis, liūdesys, vainikuotas erškėčiais ir mano ašarų lietumi prie brangiųjų kapelių...

Atgal