VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

07 18. Čia - Lietuva

Birutė Silevičienė

Šią savaitę mane aplankė Kaimo rašytojų sąjungos narės talentingos poetės, prozininkės, tautodailininkės auksarankės Eugenijos Strazdienės laiškas su dviem šiais metais išleistomis jos knygomis. Pirmoji „Čia Lietuva“ – jos eilėraščiai, renginių nuotraukos, susitikimai su literatais, knygų pristatymai, ir „Ten, kur ošia Rūdininkų giria“ – apie VĮ Valkininkų miškų urėdijos darbus, saugomas teritorijas, miškininkų bendravimą su visuomene bei išleistus leidinius. Knyga skiriama visiems, kurie neabejingi Lietuvos girioms, kurie nori pažinti jų praeitį ir dabartį.

Eugenija ne tik LKRS narė suteiktu Šviesuolės vardu, bet ir tapytoja, drožėja, kūrėja. Kaip žmonės sako: „Dievas davė talentą ir pametėjo išmėginimų gausą“. O tą gausą Eugenija ima ir įgyvendina - bevaikščiodama po girią ir pavasario aušrą pasitinka, randa vasaros dovanų gausą, rudens grybų gėrybes, pastebi bruknių ir spanguolių rubino atspalvį, o žiemą regi viską užklota balta staltiese. Eugenija keliauja užsnigtu mišku ir džiaugiasi gamtos grožiu, o tą grožį talpina į savo eilėraščius, lieja į akvareles, drožybą. Eugenija puikiai valdo skalpelį savo moteriškomis rankomis, jos mintys atgimsta medyje antram gyvenimui.

Dėkodama mielai poetei, noriu „Lietuvos aidas“ skaitytojams pristatyti keletą eilėraščių iš naujosios knygos.

Sėkmės Jums, mieloji Eugenija, ačiū už brangią dovaną. Tegu sukasi darbų karuselė, liejasi eilės per kraštus, o tavieji darbai tepuošia mūsų valstybę, nes... Čia Lietuva!

Knygos viršelis

Čia Lietuva

Čia Lietuva – ji nesibaigianti

Sakmė žilųjų mitų,

Kur Baltija banguoja

Prie kalno smėlį plaudama –

Jo paslaptį ji saugo

Legendose nugrimzdama...

Kur sutiko gražuolė Birutė –

Karalių didžiūną Kęstutį...

Krivių ir lemties taip nulemta –

Pats Perkūnas laimino porą –

Dievų pritarimo sulaukus –

Augino Lietuvai didvyrius,

Kuriuos lig šiol pasaulis mini...

Čia Lietuva – tai tavo vardą

Per amžius garsino karžygiai

Ir juodmarėse žirgus girdė vyrai –

Buvai laisva, nerūpestinga,

Nors nuožmios priešų gentys

Sutrypti bandė daugel kartų...

Čia Lietuva – tai Durbė ir Saulė

O amžina Žalgirio geležis

Vis dar žvanga iš naujo –

Ir sūnūs tavo kasdien pasirengę...

Čia Lietuva – vyžotų būrų krašte, -

Išplaukusi iš Donelaičio raštų,

Kudirkos tautiškoj giesmėj sutilpus,

Valančiaus ir Maironio

Eiliuotais mokymais pavirtus...

O šaltą vasario 16-os rytą

Degi manyje Marcinkevičiaus

Amžina sąžinės šviesa nušvitus...

Čia Lietuva – karus ir tremtis išgyvenus –

Vėl žydi rūtos prie namų darželiuos...

Iš kamino, raudonų plytų, rūksta dūmai –

Ruginės duonos kvapas skleidžias

Primindamas man sodžių seną –

Už juos mieliau pasaulyje nebūna...

Čia Lietuva – kada prie mano kojų

Nemuno banga dar plakas

Ir vasaros šiltom naktim

Išgirstu tylią sutartinių šneką,

O aukuras Rasų nakties

Dar šiluma alsuoja vėjy –

Po saulės sodą vaikštinėju

Ir užsimerkusi girdžiu

Senųjų girių sutarimą,

Kad ji gyva žilųjų mitų padavimuos,

Sakmių aruoduos, dainų skrynios,

Margų drobių raštuos... Gyva ji šia diena –

Mūsų širdyse ir darbuose,

Svajose, protuos – mūsų –

LIETUVA...

Knygos viršelis

Vienintelis žodis

Tiek žodžių pasakyta, išdainuota, užrašyta,

Bet tas vienintelis širdyj įaugęs

Kartų kartose kardo kirčiais

Užrašytas ir išsaugotas...

Nuo Mažvydo ir Donelaičio būrų;

Priespaudas, karus, trėmimus išgyvenęs –

Sušaudytas, ištremtas, išblaškytas

Grįžo žodis – jis kėlės, klupo, kėlės –

Bet laisvas tiesoje gyveno –

Mirties agonijoj tik jį kartojam...

Likimo linija – lemties nulemta –

LIETUVA – lietuvis – laisvė –

Gražiausi žodžiai atminty užgimę...

Sustok

Sustok prie žmonių

Sielos uosto –

Ramybės...

Nusilaužk švento medžio –

Ąžuolo – šaką

Ir palaimink

Atėjusius gimti,

Gyventi, mylėti...

O mirtį palik

Už horizonto ryto –

Leisk pasidžiaugt

Akimirka trumpos dienos...

Atgal