Literatūra
09 05. ”Tylos upė“
Birutė Silevičienė
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos „Dobilo“ leidykla išleido poetės Elenos Dekaminavičienės knygą „Tylos upė“. Tai poetės, buvusios LKRS narės Birutės Lengvenienės kūrybos apžvalga.
Knygos viršelyje - Rietavo tvenkinio vaizdas, rudenėjančios gamtos fone -dar žydinčios lelijos.
Rietavo gimnazijos 2 klasės mokiniai su mokytoja Birute Butkuviene, suvaidinę vaidinimą pagal B.Lengvenienės knygelę vaikams „Pasitaiko apsirikti, tik nereikia dėl to pykti“, 2015 m.
Tylus, ramus tvenkinys – „Tylos upė“ – jau be kūrėjos Birutės Lengvenienės, taip mylėjusios Rietavą ir jo apylinkes, Žemaitiją, to krašto žmonių kalbą, žmones, mokinius, savo vaikus, vyrą, savo namus...
Iš visos širdies norisi padėkoti rašytojai, poetei, nuoširdžiai bičiulei už šią knygą - tokį išsamų ir svarbų darbą.
E.Dekaminavičienė veda skaitytoją B.Lengvenienės kūrybos keliu nuo pat Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos įkūrimo, primindama gražius susitikimus, renginius, išvykas į kitus Lietuvos regionus. Kur tik nevingiavo mūsų keliai, kur neskambėjo poetų eilės, dainos. Visos šventės, renginiai buvo, yra ir bus nuostabūs, atmintini, nepamirštami. Elenutė šioje knygoje apžvelgė šias išvykas, renginius, vaizdingai aprašydama iškilių žmonių dalyvavimą mūsų šventėse: Seimo narių, buvusios Žemės ūkio ministrės Kazimiros Prunskienės, rajonų merų, mokslo daktarų, profesorių. Net Vilniaus rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas yra dalyvavęs mūsų LKRS narių šventėje. Mes augame, mūsų žodis randa vietą Lietuvos žemėje.
Tą žodį puikiai suprato LKRS pirmininkas Kostas Fedaravičius. Jo dėka ir pasiaukojimu įkurta ši sąjunga, burianti žmones iš visos Lietuvos kampelių. Kostas – mūsų įkvėpėjas, nuoširdus, puikus vadovas ir globėjas, knygų leidėjas, redaktorius, taurios širdies poetas, rašytojas, šviesos į žmonių širdis nešėjas.
„Tylos upės“ redaktorius – K.Fedaravičius, korektorė Pranė Fedaravičienė – du žmonės, kuriems svarbus parašyto žodžio, minties tikslumas, darnumas, tikrovę atspindintis derinys. Ačiū jiems už tą šviesą! Visuomet galima pasikonsultuoti, paklausti jų patarimo, kartu pasidžiaugti poetų, rašytojų išleistomis knygomis. Jiems pažįstamas svetimo žmogaus skausmas, netektys.
Džiugu, kad B.Lengvenienės kūrybą analizavo mūsų LKRS narė, poetė, rašytoja E.Dekaminavičienė. Skaitau ir džiaugiuosi, kad Birutė ir toliau lieka gyva per savo parašytas knygas, rankraščius, nuotraukas, apdovanojimus, juostas, diplomus, padėkas. Yra išleista 19 jos knygų. Kas parašyta – išlieka Lietuvos istorijoje, KRS archyve.
Birutės vyras Petras Lengvenis po žmonos mirties savo namuose įkūrė muziejų, kuriame surinkti visi Birutės apdovanojimai ir rankraščiai, laiškai, medaliai, suvenyrai, dovanos, kurias poetė atsiveždavo iš renginių, surinktos publikacijos apie B.Lengvenienės kūrybą.
„Tylos upėje“ pateikta daug spalvotų nuotraukų iš Birutės asmeninio archyvo, šeimos, Birutės amžinos poilsio vietos įamžinimo.
E.Dekaminavičienė jautriai pasakoja apie Žemaitijos rašytojos Birutės būtį ir buitį, meilę žmogui, ištikimybę, santykį su laiku, istorija, Atgimimu. Birutė buvo žmonių gynėja, skriaudžiamųjų užtarėja. Ji rasdavo galimybę paremti vieno ar kelių kraštiečių knygų leidybą, nors ir pačiai tų pinigėlių niekada nebuvo per daug...
Kam teko gidėti Birutės poetinį žodį ar gyvai bendrauti, ji visuomet išliks prisiminimuose.
Birutė 2010 m. rugsėjo 30 d. perėjo į Lietuvos Rašytojų sąjungą. 2010 m. gruodžio 8 d. po ilgos ir sunkios ligos Birutė Toleikytė-Lengvenienė mirė. Lietuvos rašytojų sąjungos pažymėjimas Birutės namus pasiekė po jos mirties...
Pateikiu „Lietuvos aido“ skaitytojams Birutės eilėraščių iš naujosios knygos.
Gyvenimas – per trumpas
Norėčiau būt visagale,
Stebukladare arba fėja,
Dalintis skriaudžiamų dalia,
Pakeist laikus, užstoti vėjus...
Tamsoj nerandantiems tiesos
Tuojau išnyktų rūsio grotos
Ir eitų jie, pilni šviesos,
Per pienių lauką spurganotą.
O šliaužiantiems taku slidžiu
Dalinčiau žemiškas malones:
Paglostymą, gerus žodžius
Ar kaimišką papentį duonos...
Norėčiau padėkot teisiems,
Kurie klaikynėje neklumpa...
...Norėčiau būt gera visiems,
Bet kad gyvenimas – per trumpas...
(Vienu sparnu, p.66).
Malda
Dievuli, padaryk,
Kad nieks nemirtų.
O jeigu mirs –
Kad mirtų be kančių.
Kad staigiai lūžtų
Kaip senolės svirtys,
Kad atgula ant lapų degančių...
Dievuli, padaryk,
Kad neskaudėtų,
Kad nekamuotų nežinios gėla,
Kad savo ranką
Angelas uždėtų,
Jei negyventi užsispirs siela.
Dievuli, jei gali,
Paliki teisę
Vienatvėj apraudot praradimus.
Išmokyk savo artimo negeisti
Ir nuo vėsumo saugoti namus.
Dievuli, padaryk,
Kad vėl mylėtų.
Po šia malda krauju pasirašau.
Arba padėk šį jausmą nugalėti...
...Bet, Viešpatie,
Juk aš per daug prašau...
(Vėlyva gervuogė, p.208)
Kelmės teatro režisierius Algimantas Armonas, pastatęs vaidinimą pagal B.Lengvenienės humoreską „Krepšinis, krepšinis“, 2015
Visi Šventai
Visi šventai – šventa gyvųjų
šventė;
Su chrizantemom, kvepiančiom
vašku.
Su nepasotinamu troškuliu
gyventi,
Ties lemiamu gyvenimo tašku.
Kai poteriai visų šventųjų
broliai,
Amžinos ramybės mels,
Virš kapinių šventumo aureolė
plevens
Ir skausmą lig dangaus iškels.
Stings ant kapų
Auksinės žvakių rasos.
O aušros – visų šventųjų sesės
Lašės ant rankų žvakę
laikančių.
Visi šventai... Ir skamba tarsi
varpas.
Bet skamba jis ne turtui
Ir ne garbei. Jis skelbia –
Po mirties visi šventi.
(Deginu rožę, p.209)
Gerumas
Mažais karoliukais nubėga
Gerumo suvirpintos gaidos,
Kaip angelo juokas per miegą,
Kaip vyšnių žydėjimo aidas.
Užleiskime vieškelį bitei
Su Dievo palaiminta duona,
Išsaugokim žiogo trimitą
Ganykloj už kaimiško kluono.
Tikėkim, kad bučinio burtas –
Tai mažas šios žemės stebuklas,
Nežinomos rankos sukurtas:
Kaip rožė, kaip smilga, kaip plukės.
Tikėkim, kad žydi papartis,
Tikėkime gintaro rūmais...
Ir nieko už nieką nebarkim, -
Tesklando tarp mūsų gerumas.
(Vėlyva gervuogė, p.170)
a.a.Birutei Lengvenienei
Marija Pabrėžienė,
Gargždai
Kai atėjom, Tavęs nebebuvo,
Gal šerkšnu, o gal snaigėm kritai,
Smuiko garsas virpėdamas sruvo,
Virto ašarom žvakių lašai...
Tu likai savo knygose, žodžiuos,
Mintyse. Tu – šaltinio gaiva...
Lyg ištroškę, ją gersime godžiai,
Ir tikėsim – Tu čia, Tu gyva.
Gal vainikžole, gervuoge būsi,
Bet nedegsi kartu su rože...
Ir kaip meldas niekada nesulūši,
Vienas sparnas liesis su žeme...
(2010 12 08 16 val.)
Knygos viršelis
Dėkoju Tau
Elena Dekaminavičienė
Skiriu draugams
Gerasis o žmogau, aš tau dėkoju,
Kad, būdamas stiprus, man suteikei pavėsį.
Kada nuo nuovargio nebejaučiau jau kojų,
Paklausei, gal prie stalo atsisėsi?
Kai sunkią naštą nešdamas klajojau,
Lūpas sukepusias laižiau: kur tas vanduo prapuolė?
Nusilpęs, vargšas, prie namų sustojau...
Dėkoju tau, kad man pasiūlei guolį.
Dėkoju tau, kad pakvietei prie stalo:
Ašen, sūnus paklydėlis, grįžtu namolio.
Nuo saulės, dulkių jau plaukai pabalo –
Noriu ramiai miegoti savo guoly.
Tai ačiū tau, žmogau teisingas,
Už tai, kad dosnios tavo rankos
Mažajam broliui taip jos reikalingos,
Nors atjautos ir duonos dar pakanka.
Kada žmogus, riekelę lauždamas per pusę,
Sodins prie stalo netikėtą svečią,
Mes pailsėsim, saugesni dar būsim,
Kada matysim šypseną – svetingą, plačią.
„Tylos upe brenda gyvenimai ir dingsta jos tėkmėje. Tai vadinama Mirtimi. Bet galima numirti ir gyvenant, kada pasitrauki toli nuo žmogaus ir nesiunti ženklų apie savo buvimą. Tačiau būna ir atvirkščiai: žmogaus iš tiesų nėra, tačiau, regis, jaučiam jį esantį toje pačioje erdvėje, kur ir mes. Pilna ženklų apie jo buvimą.“
Jau penkeri metai, kai Birutė Lengvenienė išėjo į Amžinybę. Bet „ji yra toje pačioje erdvėje, ten, kur ir mes. Pilna ženklų apie jos buvimą.“
Atgal
.jpg)
