VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

09 23. Lietuvių ir čekų santykiams skirtas žurnalas (Pabaiga)

Arnoldas Piročkinas

Mūsų spaudoje ir televizijos parašuose vis gausėja atvejų, kai nuo pagrindinių sakinių neskiriami šalutiniai sakiniai, ypač jei šie prijungiami santykiniais įvardžiais ar įvardiniais prieveiksmiais. Štai pavyzdžiai iš žurnalo „Lietuva ir Čekija“ (skliausteliuose parašome trūkstamą kablelį):

Laikas buvo ne palankiausias, žinant (,) kokios politikos Čekoslovakijos atžvilgiu laikosi nacistinė Vokietija (p. 192); tai buvo asmenybė (,) per kurią reiškėsi... geriausios savybės (p. 273); Piliečiai nežino (,) kaip reikėtų iš partijų susigrąžinti prarastą valdžią (p. 246);

Kaip rodo kelios pastebėtos šiame numeryje nosinių rašybos klaidos, mūsų visuomenei ligi šiol tas dalykas yra neįveikiamas sunkumas. Reikia stebėtis, kai randi parašyta: nepažystame =nepažįstame (p. 241), sugražinti =sugrąžinti (p. 299), gręsiančiam =gresiančiam (p. 300). Lietuvių kalboje palyginti mažai žodžių, kurių rašybą reikia mechaniškai įsidėmėti. Jeigu apsiribosime tik nosinių raidžių rašymu šaknyse, tai didžioji jų dalis yra nesunkiai patikrinama. Pirmiausia galima patikrinti pagal veiksmažodžio būtojo kartinio laiko šaknį kitas veiksmažodžio formas: jei būtajame kartinio laiko šaknyje yra mišrusis dvibalsis su n, kuris kitose formose (pvz., bendratyje ar esamajame laike) yra dingęs, tai tose formose esantis balsis tariamas ilgas ir žymimas nosine balse ą, ę, į, ų: kando -kąsti, kąsdavo kąs, kąstų, kąsk, prakąstas; skendo -skęsti, skęs, skęstų, skęsk, skęsdamas.

Veiksmažodis pažino neturi dvibalsio: jis atsiranda bendratyje – pažinti, o esamajame laike tas n išnyksta, tad taip pat rašome nosinę raidę į: pažįsta. Nosinės rašomos ir išvestinių žodžių šaknyse, kur n negirdimas: kąsnis, pažįstamas.

Šiai grupei priklauso 21 veiksmažodis (žr. Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba. – Vilnius: Mokslas, 1978. – P. 31). Čia svarbu įsidėmėti, kad jei mišrusis dvibalsis yra tik esamajame laike, o bendratyje balsis tariamas trumpai, tai nei visose tokio veiksmažodžio formose, nei išvestiniuose kituose žodžiuose nosinės nerašomos: rasti, randa,rado; gesti, genda, gedo (bet gesti, gęsta, geso).

Mat gesti, gęsta, geso priklauso tai veiksmažodžių grupei, kur esamojo laiko šaknyse būta n: jis prieš toje šaknyje atsiradusią priesagą –st-arba kaip intarpas prieš šaknies paskutinius priebalsius l, r, m, s, š, ž yra išnykęs. Šios grupės veiksmažodžiai būtajame kartiniame laike, 3-čiajame asmenyje, baigiasi balsiu –o. Šių veiksmažodžių minėtas rašybos ir skyrybos vadovas duoda 27. Labiausiai paplitę veiksmažodžiai: balti, bąla, balo; salti, sąla, salo; šalti šąla, šalo; mažti, mąžta, mažo; krešti, kręšta, krešo; težti, tęžta, težo, trešti, tręšta, trešo.

Pastarasis veiksmažodis dažnai painiojamas su veiksmažodžiu tręšti, tręšia, tręšė, kurio visos trys pagrindinės šaknys turi nosinę balsę ę. Skirtingai rašysime ir šių veiksmažodžių vedinius: trąšus, trąša, tręšimas skiriasi nuo trešulys ir trešimas (dūlėjimas). Atkreiptinas dėmesys ir į skirtingą žodžių tręšimas ir trešimas pirmųjų skiemenų tarimą. Abu skiemenys nekirčiuoti, bet balsiai [e] skirtingo ilgio. Tokį patį skirtingą ilgį turime ir pirmuosiuose skiemenyse šąlu ir šalau. Šis požymis taip pat padeda nustatyti, kur rašyti balsę raidę su nosine, kur be nosinės.

Kaip tik šis nekirčiuotų [a] ir [e] garsų tarimo skirtumas yra vienas iš pagrindinių požymių tais atvejais, kai turime rašyti nosines raides ą ir ę žodžiuose ir jų vediniuose, kurių negalima patikrinti anksčiau minėtais būdais. Tų žodžių šaknų esama bene dešimt. Tarp jų dažnai vartojami šie žodžiai: ąsa (plg. ir vedinius ąsotis, ąsinis...), ąžuolas, lęšis (plg. lęšiukas), pęslas, tęvas, vąšas (plg. vąšelis, vąškaras), žąsis (plg. žąsinas, žąsidė), žąslai. Tačiau nosinės nerašomos vietovardžiui Žasliai. Pirmojo skiemens a čia tariamas ilgai dėl kirčio, bet to pailgėjimo nelieka linksnyje, kur kirtis galūnėje: Žaslius.

Čia įsileista plačiau aiškinti nosinių raidžių rašymą tam, kad skaitytojas patikėtų, jog šis dalykas nėra toks baisus, kai suvoki jo esmę. Lietuvių rašyboje apskritai mažai atvejų, kurie tiesiog mechaniškai įsimintini. Tuo atžvilgiu lietuvių kalbos nepalyginsi su anglų kalba. Ir vis dėlto anglai, amerikiečiai ar australai nepuola lengvinti savo rašybos. Jie kantriai jos mokosi!

***

 P. A.Mikšos leidžiamas ir redaguojamas žurnalas „Lietuva ir Čekija“ yra unikalus lietuvių periodikos istorijoje leidinys: iki šiol neturėta tokio, kuris būtų skiriamas dviejų tautų santykiams nagrinėti. Turint galvoje nelengvas jo leidimo sąlygas, galima sakyti, kad žurnalas sėkmingai vykdo jam keliamą uždavinį. Išskirtinai dideliu nuopelnu reikia laikyti Prano Dovalgos veiklos, plėtojusios lietuvių tautos ryšius su čekų ir slovakų tautomis, atradimą ir nušvietimą. Iš tikrųjų lietuvių laikraštininkų tarpe rasime ne tiek daug publicistų, kurie būtų su tokiu entuziazmu atsidėję tautinių santykių plėtotei, kaip tai darė Pranas Dovalga. Jis toli šaukia iki rėksmingų internacionalistų, bet jo indėlis šioje srityje yra labai didelis – paaukojo net savo gyvybę. Žurnalo „Lietuva ir Čekija“ leidimas yra taip pat didelis pasiaukojimas, ir būtų lietuvių tautai pravartu, jei, deramai įvertinusios tą pasiaukojimą, kompetentingos institucijos ar finansiškai pajėgios organizacijos suteiktų žurnalui pagalbą.

Atgal