VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

10 09. Poetinės kalbos ypatumai

Aleksandras Šidlauskas

Praėjusiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išspausdino net dvidešimt tris poezijos knygas. Poezijos leidiniais šitaip nesidomi nė viena kita grožinės literatūros leidykla. Kai siekiama vien tiktai pelno, apie kilnią gimtosios literatūros leidimo misiją visiškai nemąstoma. Šitoks meninis vištakumas seniai regimas „Vagoje“, „Tito alboje“, „Alma literoje“, „Versus aureus“ ir kt. Šiame Rašytojų sąjungos leidyklos sąraše yra klasikas K.Donelaitis, ir neseniai iš gyvenimo išėjęs M.Martinaitis. Vertimų arimuose du autoriai. Tai amerikiečių poeto E.A.Po knyga „Poezija“, kurią išvertė Algimantas Zeikus. Antrąja knyga pagerbtas kaimynas baltarusis Vladzimiras Niakliajevas. Vertėjas Jonas Liniauskas jo eilėraščius sudėjo į poezijos rinkinį „Polonezas“. Šiemetiniame Poezijos pavasaryje šis vertimas buvo įvertintas premija. Deja, poezijos vertimų metai iš metų vis mažėja. Galbūt dėl to, kad šalia mūsų jau nebėra garsiųjų poezijos vertėjų J.Strielkūno, Vl.Šimkaus ir S.Gedos, gal dėl to, kad leidyklose sumažėjo iniciatyvumas, gal dėl to, kad dar neišugdyta jaunoji vertėjų karta.

Ir vyresniajai poetų kartai vis dar netrūksta poetinio šišo. Tai R.Graibus ir S.Jonauskas, V.Jasukaitytė, V.Braziūnas ir G.Patackas vėlei šneka sava ir savita lyrikos kalba, vis dar bandydami atsiskleisti šiandieniškai ir naujai paregėti pasaulį, gamtą ir žmogų. Vidutiniokai rašytojai (terminas gerokai sąlyginis) G.Bleizgys, R.Rastauskas, R.Daugirdas, kaip visuomet, verlibriškuose apmąstymuose, filosofinėse žodžių atsklaidose yra savo kūrybinėje stichijoje. Pastaraisiais metais jaunoji poetų karta yra veržli, intensyviai besibraunanti pro poetinių frazių tankumynus, vis mėgindama įspėti semantines lietuvių kalbos prasmes. Vieni iš jų nepamiršta klasikinės (tradicinės) eilėdaros –V.Bakas, A.Veiknys, kurie grakščiai dėlioja žodžių pasjansą ir taria, kad silabotonika niekuomet mūsų poezijoje netaps išsekusiu šaltiniu. Tuotarp kitas eilėraščius rašančiųjų būrelis ne viena akimi nenori žvelgti į bakų ir veiknių pusę. Tai V.Stankus, P.Norvila, A.Valionis ir J.Zdanys. jie tarytum bando rašyti vaizdžiai, bet yra nemažai atvejų, kai posmų eilutės blaškosi, kraiposi, kurdamos visai alogišką, netgi absurdišką tikrovę. Jų eilėse daug nesuvaldytų frazių, per daug „išmintingų“, bet neįtaigių, paviršutiniškų filosofinių išminčių, tam tikro vaikėziškumo. Taip nejučiomis pabėgama iš poezijos lauko į sunkiai apibūdinamus literatūrinius kanonus. Kritika nemažai gerų žodžių jau yra pasakiusi apie poetes G.Kazlauskaitę („Meninos“), J.Jasponytę („Šaltupė“) ir A.Kaziliūnaitę („Mėnulis yra tabletė“). Palinkėtina joms dar labiau subrandintos minties, daugiareikšmės eilutės, grakštesnės frazuotės, lankstesnės minties, drąsesnių poetinių sąskambių. Daugiabalsis G.Bleizgys 2014-aisiais metais skaitytojus nudžiugino net dvejomis eilėraščių knygomis „ Kai sėlinsi manęs“ ir „Taisyklingumas“. Į tolesnį kūrybinį gyvenimą dauguma minėtų poetų ir jų knygų palydėjo patyrę redaktoriai V.Sventickas, D.Kajokas, A.Marčėnas, M.Burokas ir A.Ališauskas. Tuo tarpu G.Patackas ir R.Graibus nepanoro redaktorių paslaugų, patys savo eiles „susiredagavo“. Ir dar... Džiugina, kad rašytojinė leidykla jau netrukus švęs tūkstantosios knygos sutiktuves, o nuolatinis dėmesys lietuvių poezijai yra itin sveikintinas reiškinys. Tiesa, tenka tiktai apgailestauti, kad poezijos knygų tiražai yra nepaprastai sumenkę (500-600 vienetų). Dera prisiminti, jog prieš trejetą dešimtmečių netgi pirmosios poezijos knygelės siekdavo 2000-3000 tiražą. Kas gi pagaliau nutiko? Menkas skaitytojų susidomėjimas poezija turi keletą aiškių priežasčių. Pirma, gimnazijos neišugdo potencialių skaitytojų, gebančių savarankiškai vertinti grožinį tekstą. Antra, modernus kalbėjimas, alogiškumas, pseudofilosofavimas skaitytojui, tapo nepatrauklu ir atgrasu, nes jis išaugo iš po J.Marcinkevičiaus, J.Strielkūno, J.Degutytės, A.Maldonio „apsiausto“. Trečia, sumenko poezijos tarinys, lyrinė vaizdinija tapo lėkštoka, o kalba sustandartėjo, nebeliko J.Juškaičio, V.Braziūno, S.Gedos, A.Baltakio poetinės kalbos stichijos. Ir tematika suskurdo, ir žodis nebeatsinaujina, ir verlibras? Kone pasiekė nesuprantamumo ribas. Neveltui kritikai prasitaria, kad poezija pasiliko be pačios poezijos. Sumenko redaktoriaus vaidmuo, ne visas knygos žiniasklaidoje recenzuojamos, poetinės kalbos įtaiga tapo negiliamintė. Štai tas priežasčių kompleksas, kodėl skaitytojai bodisi „modernizmu“.

***

Galbūt netikslinga kaltinti poetus dėl to, kad sumenko skaitytojų dėmesys, kad iki šagrenės odos susitraukė jų knygų tiražai. Mąslesnis poezijos mėgėjas turi plačią galimybę pasirinkti sau mėgiamą poetą „bendrauti“ su juo, džiaugtis jo kūrybos pasauliu. S.Jonauskas – tradicionalistas, sklandaus eiliavimo autorius, mėgstantis skambų rimą (žarijų – prarijo; žvyną – nebyra; sudie-sode; žvirgždą-girgžda), naujai metaforiškai suskamba sniegas ir valanda, šešėlis ir veidas, tiltas ir atvirukas. Sužavi kaimo gyvensenos vaizdai, kryžminiai rimai kūrybingai pratęsia tradicinę eilėdarą. Penkiasdešimtis eilėraščių – tai Skuodo žemės minčių ir jausmų išklotinė. Neseniai į lietuvių poeziją įsiveržęs ukmergiškis V.Bakas atskleidžia šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būsenas, tarsi „susikalba“ su vyrėlesnių poetų A.Ališausko, D.Čepauskaitės, I.Butkutės poetiniu pasauliu. „Nušvitimas“; „Smiltys“, „Vyšnios“, „Tinklas“, „Tik ėjimas“ – tie eilėraščiai skambiarimiai, melodingi ir grakštūs raiškiomis posmų eilutėmis, jausmų pilnatve ir jaunuolišku apsisprendimu. Mokėjimas eiliuoti – tai kasdienio kūrybinio darbo pasekmė, o mokėjimas įtaigiai ir subtiliai kalbėti bei susivokti savyje – prigimties duotybė. Ir forma, ir turinys V.Bakui jau pilnatviškai pakluso. P.Norvila išspausdina 72 eilėraščius (rinkinys „Buitinė“), iš jų tik 19 rimuoti (prisilietus –lietūs; vėsta – prisėstum; pirštai-tiršta). Ne paslaptis, kad rimavimas verčia eiliuoti atsakingiau, kalbėti glausčiau, o prozinis mąstymas sekina ir seklina mintį, ritmo nebevaldomas žodis neretai nepaklūsta paties poeto įnoriams. Tiesa, P.Norvilo eilėraščiuose esama savaimaus ironiškumo, metaforiškų buities ir būties įžvalgų, o įvairios patirtys neretai pilnavertiškai užpildo posmą, praplečia regos lauką.

Moderniai rašo A.Valionis, jo eilėraščiai haikiški trumpiniai, nuotrupos ar fragmentai. Minčių skaidulose –skiedros, skiemenys ir kūnai, peiliai, ėdžios ir kaktusas, rankos, dykvietė ir geltonis. Eseistiniuose kalbėjimuose atskamba prozos fragmentai, tačiau poeto kūrinėliams visai nebūdinga lyrika, poezijos taip pat nedaug. Tai jaunųjų kūrėjų bandymai ir išbandymai suvaldyti plūstančių žodžių srautus, nors esama išradingų rimų: geltonis-geluonys; įbridę-skrydį; įsikandęs-balandis; išoriškai žvelgiant daug kas originalu ar moderniai įmantroka, bet visiškai nenauja (tai keturvėjininkų aidesiai). Tiesa, knygos anonse rašoma „impresionistinio minimalizmo koncentratas“. Rytdienai tai bus naudingas pastebėjimas.

Knygoje „Paukštuko liudijimai“ apie poetą A.Veiknį rašoma: „Šviesos ir harmonijos pusėn einanti poezija“. Autoriaus kai kurie rimai priartėja iki tobulumo: lūpos-lupas, uoliai-guoliai; rytas-padarytas; susiglamžius-amžius. Toks asonansiškumas kalba apie poetinę atidžią klausą. Ir knygos skyrių pavadinimai kalba apie giluminius metaforų klodus: „Vasaros griuvėsiai“. „Giesmės gimimas“, „Budėjimas dviese“. Dūmai, durys ir lopšinė, tėvelis, slėpynės ir sniegas – lyrinis kasdienybės tapsmas.

Moterų poezija nėra pažymėta perdėtu jausmingumu, kaip kartais manoma. Nors A.Kaziliūnatės, G.Kazlauskaitės ir J.Jasponytės poetiniai pasauliai pažymėti subtilumu, juose slypi asmenybinė įvairovė, kur daug skaidrumo, tikrumo ir jautrumo žmogui bei daiktui, žemei ir pasauliui. Nevienodai skaitytojas pamėgs šias jaunas poetes, bet jų eilėraščiai yra sugestyvūs, savo vidumi įvairiaplaniai. Atvirumas ir skvarbus žvilgsnis į tikrovę liudija bręstančių talentų svaigų veržimąsi į rytdienos lietuvių literatūrą.

R.Rastausko rinktinė „Vienišos vėliavos“ – tai poeto gyvenimo ir kūrybos patirties suvestinė. Tai savitas santykis su lyrika ir šiuolaikine mąstysena. Autorius teigia, kad „poezija ne tik ribų peržengimas, bet ir jų praplėtimas“. G.Patackas vis atsinaujina ir atsijaunina, bet posmas visados moderniškai įmantrus. Nors be skyrybos ženklų, bet su groteskiškomis, net paradoksaliomis įžvalgomis. Laužydamas eiliavimo taisykles (posmai veržias nenumaldomu srautu), poetas šiek tiek šokiruoja skaitytoją, nors abejotina, ar tai visiškai pateisinama G.Bleizgio produktyvumas – tai daugiažodė paletė su pilkapynais, akiduobėmis, jūrmarėmis, karklažvirbliais ir mauratinkliais. Čia daug asociacijų, žodinių eksperimentų. Galima žavėtis „žydinčiu ąžuolo delnu“, „matine mėnesiena“ – išplėstomis metaforomis, bet žodžių pergausa nugožia minties skvarbą, poetinės įtaigos jėgą. R.Graibus rašo atviru žvilgsniu, vaizdinga kalba, jis „pamėgęs“ liepų medų, užtemdytus sielos langus, o atminties tamsa paprastai kalba apie jausmų pasaulį. Retesni žodžiai „virkauti“, „gaišena“, „gūrinti“ pagyvina kalbą. Galima poetizmų rasti V.Stankaus ir J.Zdanio eilėraščiuose, kuriuose kalbasi ir dabartis ir mitai, kuriuose yra šiuolaikiškų poetinių prošvaisčių. V.Braziūno tarmybės ir V.Jasukaitytės asmeniškumai tęsia jų poetinį kelią, kuris prakalba tradiciška spalva.

Neieškant esminių skirtumų tarp poetinių kartų kūrybos, tenka pastebėti tam tikrą nutylimą, ilgus kasdienius ieškojimus (ar atradimus?), bandymą suprozinti lyrikos prasmyną, tarsi mėgdžioti Europos poetų daugiakalbį šnekėjimą.

Tikėtina, kad skaitytojas ieškodamas susiras savo poetą, pamėgs jo žodį, o galbūt labiau susižavės pačios poezijos grožiu. Lietuvių poezija peraugo savo sienas, ji kalba europietiškai – įvairiai ir įtikinamai.

 

Atgal